Gegužės 14 d., pirmadienį, 20 val. Muzikinio teatro sodelyje vyks koncertas „Negęstanti roko šviesa” – vienas iš Romo Kalantos aukos 40-mečiui skirtų renginių.
Koncerte dalyvausiančios grupės atiduos muzikinę duoklę R.Kalantos kovos už laisvę laikmečiui – perdainuos po vieną dainą grupių, kurios tuo metu darė didžiausią įtaką Kauno hipiams.
Roko muzika – neatskiriama 1968-1972 metų laisvės ištroškusio jaunimo, o toks ir buvo R.Kalanta, dalis. Per radiją skambantys rolingai, bitlai, dorsai simbolizavo laisvą žodį, toleranciją. Jaunuoliai patys ėmė į rankas gitaras ir mokėsi groti girdėtus vakarietiškos muzikos akordus, kūrė savo dainas.
Romas Kalanta – lietuvių disidentas, gimęs 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, susideginęs už Lietuvos laisvę 1972 m. gegužės 14 d. Kaune, protestuodamas prieš TSRS valdžią Lietuvoje.
1963 m. R. Kalantos šeima iš Alytaus persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į komunistų partiją, dirbo Kauno politechnikume, mama – pramprekyboje.
1971 m. R. Kalanta turėjo baigti Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų, perėjo į vakarinę mokyklą, dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų vaikinas mirė.
Daugiau apie R.Kalantą skaitykite čia.
Būtent Kaune ir glūdi roko šaknys, nes čia susikūrė pirmosios bigbito grupės „Gintarėliai”, „Aitvarai”, „Kertukai” ir daug kitų. Todėl koncerte „Negęstanti roko šviesa” gros keturi skirtingų kartų skirtingų roko pakraipų kolektyvai: dar tik pradedantys savo muzikinį kelią „Chevy”; nors susikūrę tik prieš keletą metų, tačiau jau išleidę pripažinimo sulaukusį albumą „Ra” ir daug koncertų sugroję brandūs muzikantai „The Moon Band”; progresyvaus melodingo roko meistrai „Unlost”.
Vakaro „vinis” – 1984 m. susikūręs ir iki šiol sėkmingai gyvuojantis bliuzo kolektyvas „Senas Kuinas”, kurio originalios sudėties būgnininkas Aleksandras Jegorovas-Džyza, deja, jau nebemuzikuojantis, yra neatsiejama 1972-ųjų metų įvykių dalis, taip vadinamos „Company”, leisdavusios laiką Muzikinio teatro sodelyje, dalis.
Koncerto organizatoriai: Kauno miesto savivaldybė, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, Všį „MountainRock”.
Vis dėlto įdomu: grupės “Unlost” pavadinimas visai neseniai šmėžavo vieno keisto koncerto afišose, kuris buvo pavadintas kažkaip panašiai į “Už Lietuvą be lietuvių”, o dabar grupė tokiam renginy dalyvauja? Gal reiktų persivadinti į “Ir tada dirbome Lietuvai”?
Čia tame taip gėdingai pasibaigusiame apsipiarinusių kosmopolitų “su afrikietiškais būgneliais” tuse?
Panašu, kad tie žmogeliai laikosi požiūrio “kur kviečia, ten grojam”: vakar grojom prieš tautiškumą nusiteikusiems mankurtams, šiandien – R. Kalantos minėjime, ryt gal Padleckis pakvies… Kauno savivaldybė, atrodo, grojančiųjų sąrašą sudarinėjo iš serijos “kažkas sakė, kad anie irgi roką groja…” 
Beje, R. Kalanta kažkaip labai jau lengva ranka pripaišomas prie “hipių”, nors ką jis bendro turi su apsirūkiusiais komunistuojančiais kosmopolitais – neįsivaizduoju…
tik anais laikais Lietuvoj hipiai nebuvo komunistuojantys, kontekstas ne tas…
Na, Vakaruose – buvo, o Lietuvoj – sutinku, kad ne – užtat ir nemanau, kad jie hipiais turėtų būti vadinami.
Požerskis hipių tema taikliai pastebi:
http://www.bernardinai.lt/tv/kanalas/agora#laida/587/sviesos-blyksnis-tamsoje-romo-kalantos-auka