V. Vasiliauskas. Nauji G. Nausėdos rūbai

Savaitė prasidėjo gražiai – tobulu kadru iš Prezidentūros: kaip visuomet pasipuošęs  prezidentas Gitanas Nausėda pasirašo Kelių įstatymo pataisą, kurią pagal viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę PPP (Public – Privat Partnership) kelių, tiltų ir viadukų priežiūra bus faktiškai atiduodama bankams; o už jo nugaros, pagal Prezidentūros kanceliarijos sudėliotą mizansceną, stovi  išsičiustinę susisiekimo ir finansų ministriukai, lyg pažai ar kitokie patarnautojai. Tai tik darsyk patvirtino, kokie  G. Nausėdos  širdžiai  mieli iškilmingi ritualai, ritualinės politikos atributai.

Ką moka mūsų valstybės va(l)dovas, tai moka: pozuoti miniai, tomis pozomis ir rimtu veidu pridengti net prastą žaidimą, efektingais gestais padaryti įspūdį. Svarbiausia jam – gerai atrodyti, dailus fasadas.  Šiame bare G. Nausėda tikrai neketina nusileisti  Ingai Ruginienei (kaip ir atvirkščiai: premjerė nė per žingsnį neatsilieka nuo prezidento savo politikos ir valstybės valdymo išmanymu, intelektu). Lietuvos prezidentas visuomet žinojo: įvaizdis yra viskas, politikos alfa ir omega. Ir čionai jam sekasi.

Maža to – šis jo asmenybės bruožas per dvi kadencijas virto visos valstybės bruožu. Ar ne toks efektingas įvaizdžio  gestas buvo prezidento iniciatyva prisiimti įsipareigojimai NATO: pakol kitos aljanso narės, kur kas turtingesnės, muistėsi, neįstengdamos kariniam biudžetui išstenėti nė 2 proc. BVP, Lietuva, lyg siekdama laimėti aukcioną, iššovė 5 proc. ir nurimo tik ties 5, 38 proc. Nors „aukciono“ nugalėtoja nesulaukė net Donaldo Trampo viešos pagyros, tačiau tie 5,38 proc. pasidarė gražiu fasadu, kuriuo valdžia puikuojasi užsienio, o ypač vidaus politikoje.

Bet  išdailintą Lietuvos fasadą šią savaitę subjaurojo ūmai ištiškusi dėmė. Oksfordo universiteto prof. Oliveris Starkas (Olivier Sterck) moksliniame žurnale, atmesdamas tradicinę (BVP proc., tenkančių 1 gyventojui) metodiką, pateikė naują skurdo matavimo formulę: kiek reikia laiko, norint uždirbti 1 dolerį. Ir pagal ją Lietuva atsidūrė paskutinėje Europos Sąjungoje (ES) vietoje: lietuviams reikia net 1,27 val. ar 76,4 min., norint gauti 1 dolerį. Kai kurie net žymūs mūsų ekonomistai šį akademinį naujovišką skurdo tyrimą pasiskubino pavadinti nesąmone, nesuvokdami, kad čia kalbama ne apie atlyginimus, šis inovatyvus metodas apima ir naujagimius, pensininkus, bedarbius – visus piliečius. Ir pagal šį apibendrintą vaizdą Lietuva yra skurdžių šalis.

Ir nė menkiausios prošvaistės, kad artimiausioje ateityje padėtis galėtų pasikeisti. Bent jau ši Vyriausybė tokių planų neturi. Nors Lietuva pagal infliacijos ir maisto kainų augimą niekad neiškrito iš pirmojo ES dešimtuko (šiuos procesus dar labiau paspartins ir karas Irane, ir skolintų pinigų iš ES masės, ir atsiimtos lėšos iš II pakopos pensijų fondų), tačiau ar atsimenate, kada paskutinį kartą Lietuvoje buvo didinamos pensijos (nepainiokite su privalomu pensijų indeksavimu)? Nors pagal pensijų dydį Lietuva yra ES špitolė (elgetų prieglauda), tačiau socialdemokratų Vyriausybė užmiršusi ir Lietuvos pensininkus, ir savo partijos pavadinimą.

Kaip nebenori gerovės valstybės prisiminti ir G. Nausėda. Iš tikrųjų jau seniai kursas nuo gerovės valstybės pakeistas į militarinę, neva saugesnę valstybę. Ir už šį kursą moka ne tik nūdienė Lietuva, ne mažesnė kaina laukia ir ateinančių kartų – didėjančia socialine atskirtimi, nuskurdusių žmonių ištisais sluoksniais ir degraduojančiais regionais.

Mat investuojant skolintas lėšas ne į ekonomiškai produktyvią veiklą, o į  akyse senstančią karinę infrastruktūrą, Lietuva, jos ateities kartos pasmerkiamos nuolatiniam atsilikimui, skurdui. Ir nebaudžiamai korupcijai – dar niekad nebuvome susidūrę su tokio masto korupcijos rizikomis, kaip patvirtinus tuos 5,38 proc. Jau nūnai milijardus dalinasi keli oligarchai, laimėję neskaidrius poligonų rangos konkursus.

Skaudžiausia, kad  kilniausiam tikslui – nacionaliniam saugumui, gynybai –  skolintais milijardais naikinama Lietuva: Kapčiamiesčio kančios neįmanoma paslėpti jokiais patriotiniais lozungais, Rytų grėsmėmis ir  karinės gynybos planais. Urėdijos tam ir buvo nušluotos, kad lietuviškas miškas taptų patogiausia greito pinigo darymo vieta.

Veikiausiai akylesnis skaitytojas jau iš pavadinimo galėjo pajusti neįkyrią nuorodą į Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“ –  apie tuščiagarbį  ir tuščiagalvį dabišių karalių, kaip jo puikybę ir paikystę,  jį aptūpusių  pataikūnų ir meilikautojų veidmainystę ir melą permanė ir išnaudojo sukčiai. Tačiau lietuviška pasakos versija  baigiasi mažumėlę kitaip.

Paaiškėja akivaizdi tiesa, nors visi apsimetė, kad jos nemato: Lietuva yra nuoga. Nuoga ir gynybos, ir saugumo atžvilgiu. Tie apgavikų –  korumpuotų politikų, godžių  medienos perdirbimo ir statybų verslo oligarchų įpiršti neva neišvengiamai būtini poligonai – tariami mūsų saugumo garantai –  ir yra nauji karaliaus drabužiai, už kuriuos moka ir dar ilgai mokės visi Lietuvos žmonės.