R. Armaitis. Suomijos pamokos Lietuvai: kodėl mes vis dar miegame, kol priešas prie durų?

Vos prieš kelias savaites Suomija, mūsų šiaurinė kaimynė, ėmėsi drąsaus žingsnio – pasitraukė iš Otavos konvencijos ir pradėjo intensyviai mokyti savo karius naudoti priešpėstines minas.

Kaip rašo straipsnyje „Suomijos miškuose kariai iš naujo mokosi dėti priešpėstines minas“, suomių leitenantas Joona Ratto ir jo kolegos Kainuu brigadoje jau ruošia tūkstančius karių – nuo šauktinių iki rezervistų – gynybai nuo Rusijos grėsmės.

Jie klampoja per sniegą, tiesia vielas tarp pušų ir mokosi efektyviausio minų panaudojimo būdo. O mes, Lietuvoje? Vis dar laikomės senos konvencijos, kuri mus palieka be dantų prieš agresorių, ir miegame ramiai, tarsi Rusijos tankai nebūtų vos už kelių šimtų kilometrų.

Kaip žmogus, kuris Ukrainos fronte sutiko daugybę suomių karių, galiu paliudyti: jie yra puikūs kariai. Jiems nereikėjo aiškinti, kaip elgtis su rusiškomis minomis – jie jas žinojo puikiai, kaip aptikti ir nuimti.

Suomiai atvyko pasiruošę, su patirtimi iš savo istorijos su Sovietų Sąjunga, ir greitai prisitaikė prie tranšėjų karo realybės. Jie supranta, kad karas – ne žaidimas, o išlikimo klausimas.

Mano vertinimu, Suomijos sprendimai lenkia net Lenkiją, kuri, nors ir aktyviai stiprina gynybą, vis dar svyruoja dėl radikalių žingsnių. Lenkai kaupia ginkluotę, bet Suomija žengia toliau – jie atnaujina minų gamybą šalies viduje, siekdami nepriklausomybės nuo tarptautinių tiekėjų.

O mes? Lietuva vis dar įstrigusi biurokratiniuose pančiuose, kur gynybos prioritetai skęsta politiniuose debatuose ir biudžeto skylėse.

Pagrindinis trūkumas Lietuvoje – mes neturime pranašumo gyvąja jėga. Rusija gali mesti į frontą šimtus tūkstančių kareivių, o mes?

Turime pasikliauti technologiniu pranašumu. Bet kur jis? Suomiai supranta, kad priešpėstinės minos, nors ir kritikuojamos dėl civilių žalos po karo, yra „neišvengiama blogybė“ gynybai, kaip sakė pulkininkas Riku Mikonenas (Riku Mikkonen).

Jos stabdo priešą, duoda laiko pasiruošti ir yra pigios bei efektyvios. Ukrainoje matėme, kaip tranšėjų karas grįžo prie senovinių metodų – minos vis dar vaidina lemiamą vaidmenį, net šalia dronų ir bepiločių orlaivių. Bet Lietuva jų nekaupia ar negamina.

Tai absurdas! Kol Suomija planuoja milijoną minų atsargose, mes neturime net plano B. Mes turime imtis pavyzdžio iš Suomijos, kitaip, krizės atveju, mūsų siena su Rusija (ir Baltarusija) taps atviru keliu į Vilnių.

Bet minos – tik pradžia. Mūsų gynybos sistema pilna skylėtų vietų. Pirmiausia, dronai. Suomiai integruoja minas su moderniomis technologijomis, bet mes vis dar atsiliekame.

Reikia masinio dronų gamybos ir panaudojimo: atakos dronai, minuojantys priešo logistiką iš oro, neįveikiami minų laukai, kuriuos dronai padeda įrengti greitai ir saugiai.

Ukrainiečiai naudoja FPV dronus minoms numesti tiesiai ant rusų pozicijų – tai veikia! Bet Lietuvoje? Krašto apsaugos ministerijos ataskaitos rodo, kad dronų programa stringa: nepakankamai investicijų, lėtas tiekimas iš užsienio ir trūksta vietinės gamybos.

Mes turime vos kelis šimtus operatyvių dronų, o reikėtų šimtus tūkstančių – su specializuotais užtaisais, pritaikytais minavimui. Ir ne tik dronai: reikia įvairiausių minų – prieštransportinių, priešpėstinių, objektinių ir specialių spąstų.

Jų turi būti ne kelios dešimtys tūkstančių, o šimtai tūkstančių, atsižvelgiant į pridengiamos teritorijos plotus, gynybinių linijų skaičių ir galimus scenarijus. Dabartinis Lietuvos atsargų lygis – juokingas, palyginti su Suomijos planais.

Antra, personalo apmokymas. Suomiai tam ruošia aktyvius karius, šauktinius ir rezervistus – tai masinis mastas! O Lietuvoje? Šauktinių sistema veikia, bet mokymai fragmentuoti.

Kariuomenės rezervistai kasmet atvyksta trumpiems kursams, bet kiek jų mokoma minavimo, dronų valdymo ar hibridinės gynybos? Trūksta specializuotų programų, ypač integruojant technologijas.

Mūsų kariai puikūs, bet be pakankamo finansavimo ir įrangos jie tampa lengvu taikiniu. Vyriausybė žada didinti gynybos biudžetą, bet pinigai skęsta administracijoje, o ne konkrečiuose projektuose.

Reikia skubiai kurti minų laukų planus – popieriuje ir skaitmeninėse programėlėse, kaip daro Suomiai. Ir ne mėnesiams prieš karą, o dabar!

Trečia, fizinės kliūtys ir infrastruktūra. Suomiai stato perspėjamuosius ženklus su kaukolėmis ir gręžia įšalusią žemę prieštankinėms minoms (kurios niekada nebuvo draudžiamos). O mes? Sienos su Baltarusija tvora – geras žingsnis, bet ji neįveikiama tik popieriuje.

Trūksta integruotų minų laukų, dronų stebėjimo ir automatinių sistemų. Rusija jau testuoja mūsų ribas migrantų krizėmis, dronais, balionais ir hibridinėmis atakomis – o mes vis dar reaguojame, o ne prevencijuojame.

Šie trūkumai – ne teorija, o realybė. Jei Rusija puls, mes neturėsime laiko improvizuoti. Suomijos pavyzdys rodo kelią: pasitraukimas iš konvencijos, vietinė gamyba, masinis apmokymas ir technologijų integracija. Lietuva turi veikti dabar – kitaip tapsime kita Ukraina, bet be jos dydžio ir paramos.

Vyriausybe, pabuskite! Kariuomene, reikalaujame daugiau!

Tai ne kritika, o šūksnis iš fronto: laikas baigti miegoti, kol bomba nesprogo po mūsų kojomis.