Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko akademiko, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VUKF) profesoriaus Domo Kauno monografijos „Mažosios Lietuvos knygų namai. Bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas“ sutiktuvės.
Jose, be autoriaus, dalyvavo akademikas, VUKF profesorius Andrius Vaišnys, VUKF profesorius (HP) Arvydas Pacevičius (šio straipsnio ir užsklandos autorius), Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentė dr. Silva Pocytė.
Knygą, parengtą pagal VUKF vykdytą mokslo temą „Dokumentinių medijų kaita ir raiškos“, 2025 m. išleido Vilniaus universiteto leidykla.
Renginio moderatorius A. Vaišnys, pristatęs renginio dalyvius, įžanginėje kalboje pabrėžė D. Kauno įdirbį tyrinėjant Lietuvos dokumentinį paveldą, jo visuomeninę sklaidą – žinias ir komunikaciją.
A. Vaišnys pažymėjo plačią šio įspūdingos apimties veikalo (982 p.) šaltinių bazę – jų panaudota net 1 103, taip pat darbe slypinčias mįsles, užmintas tiek pradedančiam, tiek įnoringam skaitytojui.
Politiniai bei kultūriniai nuotykiai
Monografijoje galima rasti įvairiausių politinių bei kultūrinių nuotykių apie žinių pamato kūrimąsi – ištiso tinklo plėtimą („Lietuviškoji bibliotekininkystė rutuliojosi iš Prūsijos valdymo laikų paveldėtos klubinės veiklos papročių“), ir apie jo naikinimą arba fondų išdraskymą.
Knygoje randame įdomiausių faktų, pavyzdžiui: „Artimiausias Kapsukui (bet gal daugiau pasipelnymo sumetimais) buvo Jonas Vanagaitis: sumaniai prekiavo Baltijos šalių revoliucionieriams slapta tiekiamais Vakarų valstybių gaunamais ginklais.“
Arba, kaip „Jonas Smalakys, Dovas Zaunius ir Martynas Jankus įkūrė Lietuvišką konservatorių rinkimų draugijos komitetą, kuris davė paskatą“ steigti savarankiškas draugijas.
Joje – ir apie ankstyvesnį nei „Aušra“ lietuvišką laikraštį, išduotą Prūsijoje (kas žino, išskyrus, kaip D. Kaunas rašo, žurnalistikos istorikus?), ir apie varpininkų skilimą.
Monografijos sumanymo gija
Vis dėlto svarbiausia monografijos sumanymo gija – kaip kūrėsi lietuviška žinių sistema, buvusi pamatu lietuvių kalbos, kultūros brandinimui, žinoma – išskirtiniam lietuvininkų gyvenimui, kuris, šiandien, deja, jau užverstas, bet vis dėlto svarbus, svarbus pabrėžiant, kad ten, anapus Nemuno upės, jokių „iskonno ruskich“ žemių nėra.
Šiuos žodžius patvirtino A. Vaišnio sumaniai pristatytas, D. Kauno sudarytas „Mažosios Lietuvos bibliotekų žemėlapis. XIV a.–1940 m.“, moderatoriaus taikliai pavadintas „Knygų namai. Namai, kurie buvo“.
Apibendrindamas A. Vaišnys pažymėjo, kad D. Kauno monografija – paminklas visoms asmenybėms, kūrusioms didelę Mažosios Lietuvos kultūrą.
D. Kaunas pristatė knygos atsiradimo prielaidas ir rašymo motyvus. Nurodė, kad monografija yra ilgo darbo, tyrinėjant Mažosios Lietuvos bibliotekų istoriją, kurią teko dėstyti Vilniaus universitete perėmus kursą [Mažosios Lietuvos bibliotekos: mokomoji priemonė.
Parengė Domas Kaunas. Vilnius, 1983; Bibliotekų istorija: seminarų planai bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentams. Parengė Domas Kaunas. Vilnius, 1987.] iš prof. Levo Vladimirovo, rezultatas. Faktus apie bibliotekų raidą, tinklą, savininkus tekdavę krapštyti iš užuominų periodikoje, paskui – archyvinių šaltinių ir negausios istoriografijos.
Surinkta, apibendrinta medžiaga virto knyga. [Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos bibliotekos iki 1940 m. Vilnius, 1987.] Ilgainiui kilo mintis pagilinti tyrimus, kurie vyko paraleliai su Mažosios Lietuvos knygos istorijos studijomis, vainikuotomis fundamentaliu darbu „Mažosios Lietuvos knyga“.
[Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547–1940. Vilnius: Baltos lankos, 1997.] Monografinio tyrimo „Mažosios Lietuvos knygų namai“ tikslas buvo fiksuoti ir vertinti Prūsijos bibliotekų – kultūros, švietimo, socialinės komunikacijos bei žinių židinių – patvarumą ir jų kaitos dėsningumą.
Siekiant šį procesą išgryninti ir pagrįsti, tyrimo metu buvo nustatyti jo raidos žingsniai, lūžių paskatos, lėmusios bibliotekų tinklų kūrimąsi, kiekybinius ir kokybinius šuolius.
Knygoje esmingai kreipiamasi į bibliotekų kūrėjus
Kreipiamasi į žmones, jų dvasinę būseną, veiklos tikslus, spaudos telkimo būdus, fondų papildymą, garsinimą, naujų skaitytojų pritraukimą ir jų poreikių žadinimą. Pirmenybė skirta lietuviškajai ir lituanistinei knygai bei istoriniam paveldui, patvirtinančiam apie jo išliekamąją vertę ir tragišką likimą.
Bibliotekos buvo tęstinės kovos dėl Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės prigimties išsaugojimo, laisvos asmenybės ugdymo atrama. Jos skatino vokiečių tautos demokratinio sąjūdžio palaikymą, ryšį su kitų tautų inteligentija, solidariai kūrusia lituanistiką kaip kultūrinį reiškinį ir taikomąja prasme – lituanistikos mokslą.
Šia knyga autorius pagrindžia Mažosios Lietuvos lietuvių, dažnai save vadinusių lietuvininkais, siekį bei ryšius su pasaulio lietuviais.
Jų viešosiose, visuomeninėse ir asmeninėse bibliotekose autorius nustatė visų trijų lietuvių tautos dalių – Prūsijos autochtonų, Didžiosios Lietuvos ir Šiaurės Amerikos išeivių sąveikos priemonių, juos vienijusios spaudos – knygų, kalendorių ir periodinių leidinių, pirmiausia laikraščių – komunikacijos patvarumą.
Tai signalizavo apie tautos dalių nespartų, bet nuoseklų suartėjimą ir integracijos stiprėjimą, vedusį į valstybingumo kūrimo 1918 ir 1919 metais politinius įvykius.
Antroje pristatymo dalyje D. Kaunas gausiai susirinkusius dalyvius palepino Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros artefaktų vaizdais iš savosios asmeninės bibliotekos ir archyvo.
Šio pristatymo gija tapo senųjų bibliotekų „namų“ Karaliaučiaus kunigaikštiškoje (nuo 1701 m. – karališkoje) pilyje, Tilžės lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje ir kitose atminties vietose, o kulminacija – 1782 m. graviūra sąlyginiu pavadinimu „Raštinga XVIII a. lietuvaitė su knyga rankoje“.
Parengė prof. Arvydas Pacevičius
