Į uzbekų ir rusų kalbas išversta palangiškės Stasės Vaineikienės knyga sulaukė didelio susidomėjimo Uzbekijoje. Tai buvo pirma per daugiau nei per trisdešimt metų po Sovietų Sąjungos žlugimo į uzbekų kalbą išversta lietuvių autorių knyga.
2025 m. balandžio 22 d. Taškente įvyko tarptautinis S. Vaineikienės prisiminimų knygos „Palangos prisiminimai. Pabėgėlės užrašai“ pristatymas, kurį surengė A. Navoji Nacionalinė biblioteka, bendradarbiaujant su M. Mažvydo Nacionaline biblioteka Vilniuje.
Tiesiogiai ir nuotoliniu būdu renginyje dalyvavo atsakingi Uzbekijos Prezidento, Bucharos srities administracijos atstovai, muziejų, kultūros įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vadovai, istorikai, rašytojai bei Vidurine Azija besidomintys svečiai iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos ir Kazachstano.
Lietuvą atstovavo Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento patarėja Rusijai ir Vidurinei Azijai Kristina Tamošaitytė, prie knygos pasirodymo prisidėję S. Vaineikienės anūkė Rusna Vaineikytė, Kęstutis Rudys ir Ričardas Garuolis bei Uzbekų kultūros centro Lietuvoje vadovė Leila Urmanova-Vnukova ir kiti uzbekų bendruomenės Lietuvoje atstovai.
Renginį filmavo Uzbekijos valstybinė televizija.
Knyga pasakoja apie garsaus Palangos daktaro ir tautinio atgimimo veikėjo Liudo Vaineikio šeimos gyvenimą Vidurinėje Azijoje 1914–1921 m., kai prasidėjus I Pasauliniam karui caro valdžia ją prievarta evakuavo iš Lietuvos.
Likimas šeimą blaškė po įvairias Kazachijos, Turkmėnijos, Uzbekijos vietas. L. Vaineikiui įsidarbinus gydytoju tuo metu statomame Magistraliniame geležinkelyje, Vaineikiai daugiausiai gyveno europiečiams skirtame Bucharos priemiestyje Kagane.
Tuo metu Bucharos emyratas S. Vaineikienei pasirodė turtinga, nors ir su Rusija vasaliniais ryšiais susieta valstybė. Čia gyveno įvairių tautų žmonės: uzbekai, tadžikai, kazachai, turkmėnai, rusai, žydai, vokiečiai, austrai, čekai, lenkai ir nemažai karo pabėgėlių iš Lietuvos.
Prasidėjus revoliucijai, po nesėkmingo bolševikų bandymo nuversti Bucharos emyrą Vaineikiai, gelbėdama savo gyvybę kartu su kitais europiečiai iš Kagano pasitraukė į Taškentą, o vėliau į Kazachstano miestą, dabar vadinamu Tarazu.
Tačiau baisus bolševikų sukeltas badas, pilietinio karo žiaurumai, žinia apie atkurtą Lietuvos valstybę paskatino juos rizikuojant gyvybe per suirutės apimtą Rusiją vykti į tėvynę, į kurią Vaineikiai sugrįžo po septynerių metų klajonių.
Atsidūrusi lietuviams egzotiškoje Vidurinėje Azijoje, kuri tuo metu buvo vadinama Turkestanu S. Vaineikienė savo šeimos gyvenimą ir įspūdžius aprašė dienoraštyje, kurio pagrindu prieš II Pasaulinį karą bandė išleisti prisiminimų knygą. Tačiau Lietuvoje prasidėjęs karas šiuos planus suardė.
Bandymas išspausdinti knygą Sąjūdžio pradžioje buvo užgniaužtas, nes knygoje tikroviškai parodytas bolševikų sukeltas baisaus badas, raudonarmiečių žiaurumai ir veidmainystė, smurtas prieš civilius prieštaravo sovietinės propagandos klišėms, o vėliau knyga nebeatrodė leidėjams aktuali.
Tik 2014 m. minint S. Vaineikienės 130-iąsias metines Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka jos direktoriaus K. Rudžio pastangų dėka išleido knygą „Palangos prisiminimai. Pabėgėlės užrašai“, kurioje be jos prisiminimų apie K. Vaineikio kultūrinę ir pogrindinę veiklą Palangoje, statant pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ ir vykdant slaptą lietuviškų knygų gabenimą į Lietuvą iki jo tremties į Sibirą, buvo pridėti ir prisiminimai apie Vidurinę Aziją.
Šios knygos idėja uzbekų kalba gimė atsitiktinai. Istorija primena detektyvą.
2016 m. vaikščiodamas po Taškento sendaikčių turgų nusipelnęs Uzbekistano kultūros veikėjas, ilgametis Uzbekistano Kultūros ir sporto viceministras ir ministras prof. Tursunalis Kuzijevas iš vienos senutės nusipirko M. Liuterio knygą „Senasis ir Naujasis Testamentas“ išleistą vokiečių kalba 1892 metais.
Tarp knygos puslapių jis aptiko L. Vaineikio iš Lietuvos atsiųstą atvirutę, ant kurios buvo atspausdinta J. Žmuidzinavičiaus paveikslo „Regėjimas“ kopija su Vyčiu centre, o kitoje pusėje – laiškas rusų kalba.
L. Vaineikis rašė, kad jau atvyko į Lietuvą, turi daugiau buitinių rūpesčių nei gydo, o atvirutėje pavaizduotas „Vytis tai mūsų valstybinis herbas t. y. atgimstanti iš mirties sapno Lietuva“.
Kartu su nusiųstais palinkėjimais jis rašė, kad tikisi „greito pasimatymo“, o „susitikimas bus geras“.
Atvirlaiškyje gavėjo nebuvo. Sprendžiant iš teksto laiškas buvo siunčiamas kolegai medikui, kuris nėra lietuvis, nes šis nežinojo kas yra Vytis, ir panašu, kad dar Vaineikiams būnant Turkestane su jais svarstė planus išvykti į Lietuvą.
T. Kuzijevą šis radinys labai sudomino. Jis susisiekė dar nuo Sąjūdžio laikų pažįstamais draugais Lietuvoje. T. Kuzijevą sužavėjo daktaro L. Vaineikio (1869–1938) asmenybė, jo profesinė, kultūrinė ir tautinė veikla, o sužinojęs, kad jo žmonos S. Vaineikienės knygoje „Pabėgėlės užrašai“ yra aprašyti 1914–1921 m. įvykiai Vidurinėje Azijoje, užsidegė ją išleisti Uzbekijoje.
L. Vaineikio vaikaitė, garsi architektė Rusna Vaineikytė, kurios tėvas Jurgis gimė Vidurinėje Azijoje, skyrė lėšų vertimui iš lietuvių į rusų kalbas, kurį atliko Inga Pavlova, o vertimą iš rusų į uzbekų kalbą ir jos leidimą savo lėšomis apmokėjo T. Kuzijevas. Leidžiant knygą daug padėjo K. Rudys, o leidinys pasirodė 2021 metais.
Knygos pristatyme įžymus Uzbekijos žmonės dalinosi savo įspūdžiais apie knygą.
Uzbekistano prezidento patarėjas kultūros klausimais T. Kuzijevas pažymėjo, kad S. Vaineikienės knyga yra „neįkainojama Turkestano gyvenimo kronika, kaip aidas atėjusi pas mus po šimto metų“.
Paklaustas, kodėl nusprendė knygą išleisti ir rusų kalba T. Kuzijevas sakė, norėjęs, kad knygą skaitytų ir rusakalbiai, kurių nemažai gyvena Uzbekijoje ir kaimyninėse valstybėse. Pasak jo, daugiausiai apie tą sudėtingą ir skaudų laikotarpį jie sužino iš Rusijos autorių, kurie turi savo nuomonę apie Vidurinę Aziją ir joje vykusius įvykius, todėl Lietuvos rašytojos iš Vakarų Europos požiūris yra ne tik yra įdomus, bet naudingas visiems, kurie nori juos teisingai suprasti. Be to, jo manymu, S. Vaineikienės knyga bus naudinga visiems Vidurine Azija besidomintiems skaitytojams, kurie moka rusų kalbą.
„Laimė, kad perskaičiau šią knygą,“- sakė nusipelnęs Uzbekijos liaudies rašytojas Erkinas Azamas.
Pasak jo, knyga buvo parašyta be jokios ideologijos, tiesiog aprašant tai ką S. Vaineikienė matė ir jautė. Jo manymu, nelaimė yra tai, kad uzbekai vis dar nepakankamai šią knygą studijuoja.
„Juk knygoje yra faktų, kuriais uzbekai gali didžiuotis. Ši knyga yra ypatingai vertingas liudijimas apie lietuvio gydytojo pastangas tuo sunkiu istoriniu laikotarpiu gelbėti gyvybes ir rūpintis sveikatos priežiūra Vidurinėje Azijoje,“ – sakė jis.
Valstybinio represijų aukų atminimo muziejaus direktorius profesorius Bachtijoras Chasanovas pažymėjo: „Tokios knygos atlieka išskirtinį vaidmenį išsaugant istorinę atmintį. Tokių kūrinių dėka geriau suprantame savo protėvių kelią ir nepriklausomybės vertę. Šioje knygoje pateikti herojų atsiminimai atskleidžia mažai žinomus Turkestano istorijos puslapius Pirmojo pasaulinio karo metais ir turi didelę istorinę reikšmę.“
Bucharos srities mero pavaduotojas Batyržonas Šachrijadovas pateikė pasiūlymą kartu su lietuviais sukurti dokumentinį filmą „Vaineikių keliais. Po šimto metų“.
Jis pareiškė tikintis, kad Bucharoje atsiras atminimo lenta, įamžinanti K. Vaineikio nuopelnus, jo vardu bus pavadinta gatvė, o turistai keliaus S. Vaineikienės knygoje aprašytais maršrutais.
Uzbekijos prezidento patarėjas Chairidinas Sultanovas sakė, kad ši knyga yra neabejingo požiūrio į žmonių likimus ir tautų istoriją pavyzdys t. y. tai ką šiuo metu rodo Uzbekijos ir Lietuvos prezidentai, siekdami stiprinti draugystę ir bendradarbiavimą tarp abiejų šalių.
Lietuvos istoriko Tomo Balkelio vertinimu, Vidurinėje Azijoje iki Spalio perversmo gyveno apie 10 000 lietuvių. Dauguma jų buvo I Pasaulinio karo pabėgėliai, kurie dirbo geležinkelio statybose ir kituose darbuose, dalis lietuvių tarnavo carinėje armijoje.
Tarp jų buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų Vincas Grigaliūnas- Glovackis, kuris išsamiai tą laikotarpį aprašė savo knygoje „Generolo atsiminimai“. Skaityti čia Lituanistika | Generolo atsiminimai / Vincas Grigaliūnas-Glovackis. D. 1. Carų imperijoje
Nemažai apie lietuvius Vidurinėje Azijoje rašė ir S. Vaineikienė.
Po revoliucijos beveik visi lietuviai Uzbekiją paliko, bet jų buvimo pėdsakai iki šiol matomi. Viena iš Taškento įžymybių, kuri rodoma visiems atvykstantiems turistams, yra katalikų bažnyčia, kurią pastatė lietuvių kunigai Justinas Bonaventūra Pranaitis ir Bronislavas Rūtenis.
Lietuvių vaidmuo Vidurinėje Azijoje iki šiol yra mažai tyrinėtas tiek Lietuvos, tiek Uzbekijos istorikų. Reikia tikėtis, kad S. Vaineikienės knygos pasirodymas paskatins susidomėjimą ir naujus tyrinėjimus.
Pasauliui atsiverianti ir siekianti apsaugoti savo savarankiškumą nuo Rusijos ir Kinijos įtakos naujojo prezidento Šavkato Mirzijojevo vadovaujama Uzbekija šiuo metu labai skatina įvairiapusiškų ryšių su Vakarų šalimis plėtojimą.
Kinija yra labai savanaudiška ir pavojinga imperija. todėl tie lietuviai, kurie pastoviai virkauja, kad nutrūko
diplomatiniai ryšiai, yra nekompetetingi spręsti apie tai, nes kiniečiai labai gudrūs padarai..
Lietuva turi padėti Uzbekijai nepapulti nei į Rusijos, nei į Kinijos, nei į islamistų įtaką.