I dalis čia.
Kaip absoliuti dauguma dalykų Lietuvos Kariuomenėje, taip ir žirgų priežiūra buvo aiškiai apibrėžta ir griežtai reglamentuota. Sveikas ir darbingas žirgas buvo didelis turtas, todėl buvo užtikrinama visokeriopa jo priežiūra.
Ypač daug darbo čia turėjo Veterinarijos tarnyba/Karo veterinarijos valdyba, buvusi viena profesionaliausių tarp Baltijos valstybių. Ji turėjo mobilias veterinarijos laboratorijas ir keliaujančius veterinarus pulkuose.
Kasmet buvo atliekamos žirgų sveikatos patikros, jie skiepyti nuo užkrečiamų ligų, o infekcijų – snukio ir nagų ligos, arklių gripui ir kitų – atvejams buvo numatytos karantino tvarkos.
Privalomas skiepijimas padėjo suvaldyti masinius arklių gripo protrūkius. Žirgus taip pat kankino virškinamojo trakto ligos (netinkamas girdymas, staigūs pašaro pokyčiai), kanopų puviniai ir pūliniai.
Atsakingą darbą dirbo komisija, sprendusi, kurie žirgai buvo tinkami tarnybai ir kurie jau nebe. Žirgas tapdavo nebetinkamas dėl įvairių priežasčių: kanopų deformacijų, širdies ydų, kvėpavimo problemų ir kitų negalavimų.
Norint turėti kuo tikslesnius duomenis apie žirgus, pulkuose buvo vedamos žirgų kortelės su gimimo data, kilme, ligomis, traumomis, veterinarų įrašais, apkrovomis, darbo valandomis.
Žirgo diena įprastai prasidėdavo nuo apžiūros, kurios metu buvo apžiūrimos kanopos, akys, tikrinamas kvėpavimas. Tuomet jis buvo šukuojamas, grybštuku, šepečiu ir šukomis buvo atskiriami karčiai ir uodega, valomi kanopų grioveliai.
Po rytinės apžiūros – pusryčiai
Buvo nustatytos žirgo pašaro dienos normos: avižų – 6-8 kg, šieno – 8-12 kg, pagal metų laiką arklius galima šerti silosu ar šienainiu. Apetitą pagerindavo truputis druskos.
Žirgo taip pat stengtasi nepergirdyti ir, priklausomai nuo oro ir fizinio krūvio, leisdavo atsigerti ar tris kartus per dieną. Žirgų priežiūros instrukcijos taip pat nurodė, kad įkaitusio žirgo negalima girdyti šaltu vandeniu, kol jis neatvėso. Atvėsindavo lėtas pasivaikščiojimas, balno juostos atlaisvinimas, žirgo trynimas vėsiu ar drungnu vandeniu, prakaito nušluostymas.
Papusryčiavus – treniruotė ir pratybos
Jų metu treniruotasi atlikti šuolius, joti žygyje. Žvalgai ruošdavosi į ilgesnius išjojimus, o štabo žirgams buvo skiriama lengvesnė apkrova.
Vidurdienį – poilsis
Žirgas buvo parvedamas į arklides, jam buvo nuimami balnas ir pakinktai, jis buvo atvėsinamas vedžiojant. Atsigavusio nuo fizinio krūvio grakštuolio laukė antras šėrimas ir poilsis.
Popiet – antroji treniruotė, kuri dažnai buvo kiek lengvesnė, atliekant pratimus manieže.
Vakarop žirgas sulaukdavo vakarienės, buvo valomi arklidžių gardai, pakeičiamas paklotas, tvarkingai sukraunamas šienas, pripildomi vandens kibirai.
Maždaug nuo devintos valandos vakaro prasidėdavo tylos metas. Jos metu likdavo tik budintis karys, iki ryto nuolat stebėjęs, ar žirgai nekosėja, ar viskas yra gerai, tikrinęs priešgaisrinę saugą ir viską užrašinėjęs į naktinio budėjimo žurnalą.
Arklidės iki ryto turėjo būti absoliuti ramybė ir net karininkams buvo draudžiama vaikščioti tarp gardų ir kalbėtis arklidėse, be reikalo naudoti žibintus. Žirgams, kaip ir visiems, reikėjo gero poilsio ir kokybiško miego.
