Spalio 9 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) pristatyta nauja akademikės prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės knyga „Smulkioji lituanistika“.
Tai jau trisdešimt ketvirtoji LMA iniciatyva leidžiamos mokslo garsinimo serijos „Mokslas visiems“ knyga. Sutiktuves rengė LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius ir LMA skyrius „Mokslininkų rūmai“. Pristatyme dalyvavo knygos autorė akad. V. Daujotytė, akademikai Vytautas Martinkus ir Domas Kaunas.
Renginį vedė akad. Egidijus Aleksandravičius. Pasidžiaugęs jam patikėta vedėjo atsakomybe, jis pristatė solidžius renginio dalyvius, pasveikino autorę su puikia naująja knyga ir kreipėsi į palydimojo žodžio autorių akad. V. Martinkų: „Ką reiškia lituanistika šiame pavadinime ir apskritai Viktorijos Daujotytės darbuose?“.
Jis pakvietė akademiką pasidalyti mintimis apie knygos esmę ir pagrindinius jos bruožus. Atsakydamas akad. V. Martinkus prisipažino, kad vienas pirmųjų skaitęs knygos rankraštį, vėliau dar kartą jį perskaitęs.
Jo teigimu, apibūdinti akad. V. Daujotytės knygas nėra taip paprasta.
Kviečiame susipažinti su akad. V. Martinkaus įžvalgomis apie knygą „Smulkioji lituanistika“.
Viktorijos Daujotytės knyga veja knygą
Vėliausiai pasirodžiusios aforizmų knygelės „Trumpės“ dar neskaičiau – ir turbūt ne aš vienas.
Ant mūsų stalo – lietuviška humanistikos atmintinė. Gana lakoniška. Jauniems skaitytojams gal daugiau įdomi, vyresniems gal mažiau – šie gal nusiteikę, kad neras „naujų“ minčių.
Vis dėlto, manau, čia susirinko tie, kuriems vis dar kyla klausimų, vis dar rūpi, kas svarbiau – duonos trupinys ar visas jos kepalas.
Išsyk prisipažįstu, kad esu trupinių rankiotojas. Ir pasisotinu, ir patinka. O juk ši knyga, anot autorės, sudėta iš trupinių, smulkių dalių, smulkmenų, liekanų, nuolaužų, fragmentų. Jos prigimtis tokia. Gal mūsų dienomis jau visos knygos tik tokios.
Tokių knygų nereikia įsivaizduoti kaip niekieno neatrastos žemės, kur viskas mums nežinoma, beveik negyvenama ir tinkama kariniams bandymams, kokius Rusija savo Naujosios Žemės saloje vykdė prieš 25 metus.
Šią knygą perskaičiau jau nesyk
Pirmąsyk – rankraštį, antrąsyk – kai iš leidėjų gavau jos popierinį kūną, trečią – kai prisiminiau, kad knygoje įrašytas maloningas, kolegiškas autorės autografas, įpareigojęs mane ateiti į šias sutiktuves. Manau, bus ir naujų progų – ir vėl skaitysiu.
Paradoksalu, bet „Smulkioji lituanistika“, manau, autorės buvo pradėta ne nuo lituanistinių smulkmenų. Arba ne vien nuo tokių. Autorei visada rūpėjo kopti į aukštus / masyvius humanistikos / lituanistikos kalvynus, ir jau ten kai ką pamatyti, suprasti, atrasti.
Bet ilgoje kelionėje – kaip kelionėje, ypač pakeliui į aukštumas – visada tenka sustoti, netgi nakvoti, įsirengti „stovyklą“, įkurti laužą, tad ir malkų jam ieškoti, gal ką nereikalingo išardyti, sukapoti, susmulkinti, dulkėmis paleisti.
Tarsi sunaikinti. Po to gal ir gailėti. O paskui atėjo metas tuos smulkius ar neva smulkius dalykus vėl surinkti, į daiktą sudėti.
Ar tai įmanoma?
Pasirodo, taip. Tai kūriniška. Šitaip visada atsiranda ir kažkas nauja. Čia aš jau apie knygos turinį. Jį reikės konkrečiau įvardinti, o pirmiausia džiaugiuosi itin paprastu dalyku – vėl turime naują popierinę knygą.
Įpratome prie popieriaus spaudai, jau bene 500 metų, nuo Pranciškaus Skorinos laikų, Vilniuje (ir ne tik) spausdinamos lietuviškos popierinės knygos.
Dar neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad jų neberašytume ir nespausdintume. Nebent būtų uždraustas lietuviškas raštas, kiltų didelis gaisras, daugybė gaisrų, ir imtų bei sudegtų visos spaustuvės. Panašiai, berods, Skorinai ir buvo nutikę. Ką jis dar būtų atspausdinęs po „Apaštalų“, žino tik Dievas.
Betgi mūsų dienomis gaisrų irgi pasitaiko. Tiesa, pavojų esamoms ir būsimoms knygoms kelia ne tiek liepsnos, ne senoji mūsų bičiulė / priešė ugnis, kiek mūsų protas, atrodo, ir visų pagirtas DI, ypač naujausios kartos internetas, bendriau sakant – skaitmeninės technologijos.
Paradoksalu, tačiau šiandien pavojinga visa tai, kuo dar neseniai labai džiaugėmės ir didžiavomės. Gal klystu, bet virtuali knyga man atrodo kaip istorinės knygos nebūtis. Laidotuvės.
Tą pavojų vis dar galima įveikti, apeiti, pergudrauti. Juk jau ir „Smulkiosios lituanistikos“ tykojo ši grėsmė – likti be dalies savasties, be popierinės substancijos. Dėl to itin smagu ją šįvakar regėti, liesti, sklaidyti kaip įprastą knygą.
Už šią Apvaizdą galima padėkoti LMA leidyklai, bet ir ne tik jai, nes pati autorė, žinau, kovojo už tradicinę leidybą, norėjo liesti, regėti istorinę – tvarią, daiktišką – knygos formą.
Ir mes visi, manau, labai dėkingi leidėjams ir už tai, kad ta jos forma tikrai daili, knygos dizainerių patikrinta pagal skaičiaus Fi (Φ)[1] ar kitokias Aukso pjūvio taisykles. Net ir tas simbolinis ženklelis su žinia „Mokslas visiems“ netrikdo dėmesio, o tik puošia viršelį.
O dabar – žadėtas žvilgsnis į knygos turinį
Rašau apie jį savo pabaigos žodelyje, rašo / sako ir pati autorė, dar daugiau ir ką nors taiklaus pasakys kiti skaitytojai. Aš noriu pabrėžti rečiau kada ar kieno pasakomą dalyką.
Kai jau pasitinki knygą pagal jos neprastą „drabužį“, kai atsiverti ją, rūpi, kad visa knyga būtų tokia saikinga, kad nieko jai netrūktų ir nieko nebūtų joje per daug.
Kad ir knygos sumanymą įvardijant, ir pačią knygą rašant, ir ją redaguojant, ir galutinai atveriant jos turinį būtų nepamirštas tas saikas. Visomis šio žodžio (kaip senosios kosmologijos, antikinės etikos ir dialektinės filosofijos) jam teikiamomis reikšmėmis.
Visa tai, manau, saikingai nutiko, gal ir šią valandą dar nutinka. (Juk kai kurie skaitytojai dabar knygą varto, autorė juos stebi etc.) Knyga tinkamai (užtektinai) „išnešiota“, subrandinta autorės galvoje ir prie širdies. Parašyta, išleista, mano (gal ir kitų) jau perskaityta. Bent sykį, pirmą sykį.
Galime žengti kitus žingsnius. Panašius į autorės. Gana smulkius: trumputėlius jos knygos skirsnius, kartais tik sakinius ar net žodžius, vartojant autorės metaforą – sekti mažuosius vyksmus didžiosiose orbitose.
Šios knygos raktas yra fragmentas, jo vertė
Nemanau ir nesakau, kad čia kažkas nauja, ko anksčiau nėra buvę Viktorijos raštuose. „Smulkiojoje lituanistikoje“, be abejonės, yra daug ko, ką galėjome nesunkiai nuspėti (nujausti), kai skaitėme beveik visas ankstyvesnes Viktorijos knygas, ką girdėjome ją prisipažįstant.
Štai jos pačios paliudijimas apie fragmento vietą ar jo reikšmę:
„Žmogaus pasaulis atrodo vis fragmentiškesnis, gal ir todėl netvaresnis. Suskilęs ir toliau skilinėjantis. Tam tikra prasme – fragmentiškėjantis.
Bendri kalbėjimai, bendroji frazeologija, kuri iš pašaknų kerta pasitikėjimą ir šiandienos politine retorika, darosi tuščia, bereikšmė. Bet ir tuščia kalba nepalieka tuštumų, jos pildomos ir suvokiančiųjų nepasitenkinimo, net pykčio: ne tai, ne apie tai.“ (Klausytojams paskutinieji citatos žodžiai, aišku, nereikalingi, geriau jiems jų neišgirsti.)
Ši citata – iš Viktorijos pokalbio su Lolita Varanavičiene apie prieš trejus metus išleistą knygą „Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika“.
Fragmentai reiškia tarpus, plyšius, tarpeklius, tuštumas, kurias skaitytojas pats turi užpildyti. Tai įpareigoja. O jeigu tuštumų / brūkšnių skaitytojui pernelyg daug palieka? Jau sakyta, sekti mane. Ir tik vienas kelias – perskaičius sykį, skaityti knygą antrąsyk. Net ir trečią, kiek atrodys svarbu ar reikalinga, kiek patiks arba reikės.
Imperatyvas, kurio vieni skaitytojai patys laukia, kitiems jis nepatiks: skaityti iš naujo ne tik „Smulkiąją lituanistiką“, bet ir visas kitas, ankstyvesnes Viktorijas Daujotytės knygas.
Džiaugsmas nemažas, nes jų daug. Įvairių. Supranti, kad tos ankstyvesnės autorės knygos – dažniausiai monografijos, tematinės, biografinės, problematinės, filosofinės, egzistencinės ir pan., kaip ir grožinės (lyrika, proza) ar aforizmų rinkiniai, buvo ir tebėra iš autorei svarbių didžiųjų lituanistikos orbitų.
Skaityti, kol suprasi, kad kasdieniame gyvenime jų visų ir negali būti. Kasdienybėje jos dažniausiai suyra, sutrupa, nes paprastai mums užtenka kažko mažesnio. Ne didžiausiųjų ar mažesniųjų visumos, o tik dalies, tik tiek, kiek gyvenamąją akimirką tereikia.
Bet didieji statiniai užstoja mažuosius. Arba per juos kartais nelieka vietos naujiems statiniams. Ir tenka senus nugriauti, kad jų vietoje atsirastų erdvės statyti ką nors nauja. Man regis, Viktorijos mąstysenoje panašiai yra nutikę.
Manau, tai – iš gyvenimo
Panašiai bus buvę ar net yra autorės gyvenime. Todėl, kai mes atsiverčiame „Smulkiąją lituanistiką“, tuoj suprantame, kad čia jokia „smulkioji“, visos neva smulkmenos čia susietos, įaustos į ankstyvesnius autorės apmąstymus.
Kad ne tik pavieniai pacituoti žodžiai (ar eilėraščių eilutės), simboliai, gyvenime sutikti / pažinti žmonės, jų atskiri likimai, tavo pačios dienoraščio lapai ar išleistos knygos yra, prisimenant minėtą, anksčiau Viktorijos išleistos knygos antraštę, tik lituanistinių apmatų / ataudų, lituanistikos siūlų fragmentų (smulkmenų) „audimas“.
Liko mano sąsajos
Pirmoji:
Matau Viktoriją audimo staklėse. Matau besimainančius jos audimo raštus. Matau audėją: ir tą pačią, ir vis kitą Viktoriją – po didžiųjų audimų su sudėtingais raštais, kurį laiką traukia (ir audžiami) paprastesni.
Paskui vėl bus apmetami ir audžiami didieji, labai margi, dailiai raštuoti audiniai. Matyt, taip turi būti, nes tai ir prasminga, ir veiksminga.
Antroji:
Menu Juozą Grušą. Rašydamas dramas, kažką palikdavo jų paraštėse, kažkas jam nubirdavo. Po to jis susirinkdavo tuos „trupinius“, pasverdavo juos, iš naujo pašlifuodavo.
Taip iš jų atsirado novelių rinkinys „Rūstybės šviesa“. Neįprastai anuomet naujas. Borgesiška trumposios prozos / novelistikos knyga. Viktorijos trupiniai panašūs – neįprasti lietuviškoje padangėje.
Paskutinė (bet man / mums visiems šiandien svarbi) sąsaja:
Tai Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Jis – kažkodėl nuo jaunų dienų man į atmintį labai įstrigusi knyga.
Vienų skaitytojų gal ir neįvertinta, kitų gal primiršta. Tokia iš fantastikos, šiandien sakytume – fantasy žanro. Bet tikrai ne vien vaikams skirto. Romane smagiai ir išmintingai pasakojama, kaip senas žmogus stebuklingai atjaunėja. Tam tereikia gana nedaug – gauti iš kito žmogaus hormonų, lašą jo gyvybės, jo paramos.
Naujoji Viktorijos Daujotytės knyga, man regis, liudija, kad autorė tų hormonų, tos paramos yra gavusi. Buvo ir yra iš ko. Ji turi daug mokinių, draugų, bičiulių. Nenuostabu, kad ši knyga man kažkaip susijusi su autorės jaunyste, su Viktorijos atjaunėjimu ar atsijauninimu per neišvengiamą sukaktį.
Linkiu ir knygai, ir autorei ilgiausių metų.
______________
Renginio vedėjas E. Aleksandravičius, apibūdindamas akad. D. Kauną kaip visišką priešingybę akad. V. Daujotytės rašymui (paminėjo Martyno Jankaus įspūdingą biografiją), drauge pastebėjo sąsajas tarp, atrodytų, priešingų rašymo būdų bei tos pačios sutelktinės patirties ir išminties pasidalijimų ir pakvietė pasisakyti akad. D. Kauną.
Akademikas prisipažino turintis „priklausomybę V. Daujotytės kūrybai, su malonumu skaitąs visas jos knygas su pieštuku rankose.“
