Viena iš turtingos įvairiais renginiais tradicinės kultūros ir žirgo „Bėk bėk, žirgeli“ šventės dienotvarkės dalių – Ukrainos 40-os, kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardo artilerijos brigados vado paradinės ir lauko aprangų paroda.
Apie bendrą Lietuvos ir Ukrainos istoriją, šių dienų karo naujienas, ilgą drabužių kelionę į Anykščius ir kas prisidėjo, kad paroda pasiekė Arklio muziejaus lankytojus, verta papasakoti žymiai daugiau negu pateikta žinių parodos stenduose.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto širdis Ukrainoje
Turime gražią ir garbingą tautos praeitį, kurios pačioje įdomiausioje vietoje stovi kunigaikštis Vytautas Didysis. Pirmiausia Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui istorikai priskiria christianizacijos nuopelną. Apkrikštijęs Lietuvą, vėliau žemaičius, Vytautas nusprendė, kad Lietuvos vieta – krikščioniškame Vakarų Europos pasaulyje.
Susivienijęs su pusbroliu Jogaila, iškovojo pergalę Žalgirio mūšyje ir visiems laikams nutraukė Kryžiuočių ordino grobikiškus žygius į Lietuvos žemes.
Tęsdamas savo senelio kunigaikščio Gedimino politiką, į Lietuvą kvietėsi kitų tautų amatininkus, pirklius. Iš Krymo į Lietuvą gyventi atsikėlė karaimai. Didysis kunigaikštis Vytautas suteikė žydams privilegijų, kad jo valdomuose kraštuose galėtų laisvai vystyti prekybą.
Nepamiršo dėdės kunigaikščio Algirdo rytų politikos. Ištekino savo dukterį Sofiją už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I-ojo ir taip užsitikrino sėkmingą valstybės plėtrą į slavų žemes.
Jo valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžioji kunigaikštystė pasiekė didžiausią teritorinį plotą nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.
Slaviškus kraštus Didysis kunigaikštis valdė per vietininkus, pasitenkindamas mokesčiais ir parama karinių žygių metu, o į vidaus kunigaikštysčių gyvenimą visiškai nesikišo. Labai dažnai pasitaikydavo, kad pavaldūs Vytautui Didžiajam slavų kunigaikščiai savo žemėse vystė savarankišką užsienio politiką.
Po Vorsklos mūšio prieš mongolus pralaimėjimo, Vytautas apsistojo Kyjive. Sustiprino gynybinę pilį ir plėtė miestą. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto įsakymu Ukrainoje buvo įkurti keli miestai, nutiesti prekybos keliai į Azijos žemyną. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio širdis buvo Ukrainoje.
Neatsitiktinai, kai norėjo tapti visos didelės valstybės karaliumi, Europos monarchus pasikvietė į Lucko miestą Ukrainoje. Vytautas Lucko miestą laikė antrąja Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostine.
Bendra Lietuvos – Ukrainos istorija vienija skirtingų pažiūrų žmones
Krymo okupacija ir prasidėjęs Donbaso karas paskatino Ukrainos kariuomenės performavimą ir naujų šalies ginkluotųjų pajėgų dalinių kūrimą. 2015 m. gegužės 25 d. Ukrainos gynybos ministerijos įsakymų greta kitų kelių dešimčių kovinių junginių buvo suformuota 40-ji artilerijos brigada, dislokuota Pervomaisko miestelyje, Nikolajevo srityje.
2020 m. prezidento dekretu už pavyzdingą pavestų užduočių vykdymą, pasiektus aukštus kovinio pasirengimo rezultatus, Ukrainos nepriklausomybės 29-jų metinių proga, 40-jai brigadai buvo suteiktas garbingas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas.
Anykščių miesto garbės ambasadorius Ukrainoje Virginijus Strolia užmezgė ryšius su kunigaikščio Vytauto Didžiojo brigados vadais.
Tada ir kilo mintis, kad reikia brigados aprangas rodyti Anykščiuose ir taip pagerbti mūsų kunigaikštį Vytautą, kurio nuopelnus vertina ir ukrainiečiai. Šiam tikslui pasiekti buvo nueitas ilgas derinimo su Ukrainos valdžios institucijomis ir finansavimo paieškų kelias.
Brigados aprangos siuvimą ir komplektavimą specialiai kuravo Heraldikos rūmų direktorius, Ukrainos gynybos ministerijos darbuotojas, nusipelnęs šalies dailininkas Oleksijus Rudenko. Drabužių gamybos darbai, brigados vado lauko aprangos ir atributų gavimas buvo suderintas su Ukrainos gynybos ministerijos štabu.
Brigados paradinė alyvinės, stepės spalvos apranga buvo sukurta remiantis 1917–21 metų Ukrainos liaudies respublikos armijos aprangų pavyzdžiais. Brigados karininkai ir kareiviai dėvi aprangas su skiriamaisiais ženklais. Atlapuose prisegti raketų ir artilerijos kariuomenės ženkliukai.
Ant dešinės rankovės Ukrainos ginkluotųjų pajėgų raketų ir artilerijos ženklas – raudonas heraldinis skydas ir auksinis geltonas trišakis.
Ant kairės aprangos rankovės Ukrainos sausumos pajėgų 40-ios kunigaikščio Vytauto Didžiojo artilerijos brigados skiriamasis ženklas – auksinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto heraldinis ženklas – ietis su smaigaliu į viršų ir su tiesiu lygiakraščiu kryžiumi kairėje, dviem stilizuotais auksiniais patrankos vamzdžiais, išdėstytais „V“ raide.
Virš skydo dekoratyvinė juostelė su užrašu – „Griausmu ir liepsna“. Dešinėje švarko pusėje prisegtas Bohdano Chmelnickio 2-jo laipsnio ordinas.
B. Chmelnickio ordinu apdovanojami Ukrainos piliečiai už ypatingus nuopelnus saugant valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą, stiprinant Ukrainos gynybinius pajėgumus ir saugumą. Šalia B. Chmelnickio ordino vado aprangą puošia karo akademijos baigimo ženklas.
Kairėje pusėje pagrindiniai apdovanojimai, kurie suteikiami pulkininko laipsnį turinčiam karininkui: 3-jo laipsnio ordinas „Už drąsą“, kuris suteikiamas už atliktas pareigas gyvybei gresiančiomis aplinkybėmis. Ukrainos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado apdovanojimas – „Plieno kryžius“, kuriuo apdovanojami ginkluotųjų pajėgų kariai, pasižymėję sumaniu vadovavimu.
Ukrainos gynybos ministerijos departamento medalis – „Sausumos pajėgų kryžius“. Sausumos pajėgų kryžiaus medaliu apdovanojami kariai už nepriekaištingą tarnybą, puikų pasirengimą ir reikšmingą indėlį į Sausumos pajėgų plėtrą. Švarką puošia prie antpečių pritvirtinti dvigubi akselbantai – raiščiai su metaliniais antgaliais.
Rengėjai labai dėkingi ir kitiems geros valios žmonėms be kurių būtų neįvykusi kunigaikščio Vytauto Didžiojo artilerijos brigados aprangų paroda.
Už suteiktą parodų įrangą dėkojame Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorei Ritai Malinauskienei, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus direktoriui dr. Ramojui Kraujeliui.
Už parodinį vado pistoletą – Vytautui Romeikai. Už finansinę paramą – Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariams: Virgaudui Puodžiukui, Gabrielei Griauzdaitei-Patumsienei, Antanui Baurai, Vygantui Šližiui, Romui Pačinskui.
Parodą papildė Anykščių rajono mokyklų mokinių išlietos parafino žvakės ir nupinti apsauginiai tinklai, kurie siunčiami į frontą.
Mus visus vienija bendras tikslas remti už savo ir mūsų laisvę kovojančius Ukrainos karius.
Autorius yra muziejininkas
Kaip pasielgtų Vytautas Didysis su vatnikais, naudingais pavergtųjų tautų imperijos putleriui ir visiems kremliniams ruskiams? Kas žinote atsakymą?
Jis tokius kaip tamsta įmestų daboklėn už nesantaikos kurstymą ir melų skleidimą
Vatniko nuomonė = 0
Šaunus renginys – Lietuvos ryšiams su Ukraina parodyti, bet ditirambai Vytauto nuopelnams tame tai – perdėti. Juk pamatus ryšiams su Ukraina amžiams padėjo tai Mindaugo tėvas – Litvojus (Litauskis), sumušdamas Kryme (Kapoje- Mogilnoje) totorių kariuomenę nukaunant visą jų tvirtovėje įsitvirtinusią valdžią ir tuo padaręs galą jų vykdytam Ukrainos žemių nusiaubinėjimui. Beje, Mindaugo tėvas, tapęs lietuvių karių vadu, matyt, pagal tradiciją, buvo vadinamas ne vaikystės Rimgaudo, o kaip lietuvių vado, Litvojaus vardu.
Manau, kad šandien, kaip ir tuo metu buvo, Vytautas vyktų į Varšuvą pasakyti, – atsisakau iki mirties man pavestą valdyti Lietuvą, tegul Lietuva būna visiška Lenkija. Taigi gal neužklotume galingojo Mindaugo tėvo nuopelnų Ukrainai lenkiško Vytauto šešėliu.
Vėjus rašote. Kokios dar ukrainos tais laikais? Ir dėl Mindaugo tėvo – nieko aiškaus apie jį nežinoma, tad tai tik spėlionės.
Veikiau vėjai yra ne rašant, o “perskaitant” (gal tai atitinkamai užprogramuoto DI darbas). Jau XIV a. pradžioje ukrainiečių kaip genties negalėjo nebūti. Tose žemėse Juodosios jūros pakrantėse ties Krymu, kur dabar Ukraina, tada gyvenusios gentys galėjo vadintis ‘ukranų’ vardu. Vėliau genties vardas tapo šalies pavadinimu. ‘Ukranų’ genties pavadinimas, kaip ir lietuvių atveju – aukštaičių, yra kilęs dar gentinio gyvenimo laiku tuo pačiu ‘rytai – vakarai’ principu – konkrečiai iš pralatvių aukša – rytas, liet. aušra žodžių. Taigi ‘ukranų’ vardas reiškė “aušriniai/ aukšiniai”.- rytiniai. Beje, tuo pagrindu ir Gedimino laikų lot. ‘rutheni’ yra laikytini ne ‘rusiniais’, o ryteniais – aukštaičiais. Baltams slavėjant ‘auk-‘ pakitimas į ‘uk-‘ Ukrainos atveju yra dėsningas. Plačiau išdėsčiau, kad ir DI atveju būtų aišku.
Ukraina žemėlapiuose:
Атлас великанов 17-го века с Тартарией и Украиной.
youtube.com/watch?v=eG-iXu2kk5o
Latviškai rytas- rīts, rytai- austrumi ( nuo austra , žodžio rītausma- aušra sinonimas ) ..
Bendrinėej kalboje yra taip, ką sakote, bet latvių kalbos tarmėje yra sakoma – “celes, – aukša” – “kelkis,- rytas”.
Aukša yra aušra / auštra, o ne rytas. Nedarykite mišrainės.
Tai, kad rytas – aušta. Tas, kas aušta lietuvių kalboje, gali būti vadinama aušra. Kai yra bėgama – tai tas vyksmas – vadinama bėgimas ir t.t. Iš kur čia ta lietuviškumo niekinimo tyčia – iš būdo ar intereso… Ką manytute kiti? Bet gal geriausia nekreipti dėmesio – lai šneka pats su savimi. Toliau nekreipsiu dėmesio.
Jau ne vėjus, o blūdus rašote. Ukraina nuo okraina – pakraštys.
Tas pavadinimas atsiranda ne taip jau ir seniai, ir žymėjo Rusijos pakraštį su tuo metu dar “Dikaja stiep”, kur nebuvo nuolatinių gyventojų.
Gentį jis mat jau Mindaugo ar Vytauto laikais atranda😂
Suprantu, kad DI gali būti užrašyta taip, kaip “Ruskij mir” reikia, t.y. kad Ukraina reiškia Rusijos pakraštys, kad neieškotų savęs kaip ne Rusijos. Ar ne šios Ukrainai kaltos tiesos vykdymą ir matome Rusijos kariniuose veiksmuose Ukrainoje šiandien. Antai, kaip girdisi, Maskva išleido Lietuvos istorijos knygą, teigiant, kad ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos nebuvę. Ką jau bekalbėti. Antai, pats irgi linksti manyti, kad ir Mindaugo tėvo, kuriam, kaip šaltiniai byloja, galybe niekas neprilygo, nebuvo. Taigi, kokia tai propaganda – aišku.
Vilna, man regis, kad tai jūs net ne DI, o užstrigusi plokštelė.
Išties, UPP pats būdkngiausias bruožas – klijuoti kitiems etiketes. Apgailėtina.
,,Lietuvos Didžiojo kunigaikščio širdis buvo Ukrainoje.” Kaip ir mūsų dabartinių valdovų – visur, tik ne Lietuvoj.
Vytautui jau po Žalgirio mūšio buvo tinkamas laikas kelti Lenkijai klausimą arba, arba… Juolab, kad po jo nei tėvonijos, nei Klaipėdos neatgavo.
Dėl senovės lietuvių vardų. Neatmesčiau, kad vardas buvo gaunamas arba ne vieną kartą, arba jau paaugus. Juk senieji lietuviški vardai turi prasmę. Tik gimus, dar neaiškus žmogaus būdas, jis išryškėja vėliau. Tad, galimai, pradžioje buvo vaikškas vardas, o nuo tam tikro amžiaus – jau žmogui pagal jo būdą tinkamas vardas.
>Rimvydas
Logiška.
Metraščiuose žodis “ukraina, okraina”, t.y. “pakraštys”, sutinkamas nuo XI-XII a. Tačiau tai nėra nei kokios genties ar šalies pavadinimas, o tiesiog reiškia aprašomų kitų žemių pakraščius. Tik XVIII-XIX a. šis pavadinimas pradedamas sieti su jau atitinkama ne tik teritorija, bet ir žmonių grupe.
Taigi, Ukraina, ukrainiečiai nėra senas istorinis terminas, etninė grupė, o naujas darinys.
>Naivus klausimas
Teisingai sakote, kadangi 1.410 m. Žalgirio (Griunvald) mūšio metu planetoje gyveno vos 425 milijonai gyventojų (“Istorija pareinant į Lietuvą” p. 84, perspausdinta iš WORLD ATLAS, Kingfisher London/2003). Tačiau ukrainietiškas Kijevas, kaip skiriantis du astronominius ženklus danguj, kaip savarankiškas miestas yra parodytas minėtos knygos atskiro skirsnio “Eglės žalčių karalienės karūna Europoje” 55 p. žemėlapyje. Dėkoju.
Akurat, – lyg “Maskva”… kalbėtų.
Jei jums nepatinka faktai, tai jūsų bėda, o ne faktų. O dėl Maskvos jums jau paranoja, ne kitaip.
Jokių rusiškai (sovietiškai) nepolitizuotų faktų nepateikiate, matosi tik, kad žmonėms siekiate įbrukti sovietinę “tiesą”, kad visa regiono istorija yra rusiška, nepaisant, istorijos, kalbotyros, archeologijos, etnografijos, kitų mokslų faktų, bylojančių ką kita.
Dėl “paranojų” tai lietuviškai atsakoma taip: “Kas daro ant tako…, tai ant kito sako”.
Kokie faktai byloja XIII a. buvus tokius ukrainiečius? Buvo haličiečiai, volyniečiai, kijeviečiai, černigoviečiai ir t.t., t.y. buvo tokios Rusios kunigaikštystės. Prieš tai buvo gentys, ar tai slavų, ar tai apslavėjusių baltų, ar tai baltų, dar prieš tai baltų gentys. O ukrainiečiai, kaip etninė grupė tokiu pavadinimu su atitinkama savo gyvenama teritorija, kuri tikrai ne tokia, kokia dabartinė Ukraina, atsiranda daugmaž tik XVIII-XIX a.
>Naivus klausimas
Apie Kijevą kalbant, – pažiūrėkim nuo jų į pietus dar toliau. Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” e-formato dalies skyriaus ETRUSKAI 18 psl. pav. 5 į šiaurės rytus nuo Polveizės struktūrinės astronomijos observatorijos centro ITALIJOJE matom gyvenvietę pavadinimu KIJIVUS. Ji stovi Šaulio ir Skorpiono Zodiako žvaigždynų tarpe. Ir, kad ir kaip būtų keista, perkėlus KIJIVUS į dabartinio Kijevo vietą, LVIVAS atsiduria lyg būtų jis Polveizės struktūrinės astronomijos observatorijos vietoje. Išvada: ukrainiečiai turi romėnišką kilmę ir gal todėl Vakarų Ukrainoj – Romos katalikų bažnyčios daugiau tikintieji gyvena, nors Rytų Ukraina yra pravoslavai. Išeitų, taigi, jog rytuose ukrainiečiai daugiau yra rusėnai, o vakaruose – romėnai.
panasiau i Baltus…
Tokiu atveju manytina, kad ITALIJA yra klaidingai užrašyta LITALA/LITAVA, t.y. LIETUVA. Iš to išvada: LVIVAS ir KYJIVUS yra tuo metu buvusi LIETUVA. KYJIVO kaip esančio į Rytus nuo LVIVO šalies dalis buvo vadinami RUTHENI / RYTINIAIS / AUKŠTUJAIS (buvus tokį pavadinimą patvirtintų I. Simonaitytės “Aukštujų Šimonių likimas”). Taip pat manytina, kad 1219 m. vadinama Volynės sutartimi Mindaugo tėvas su visais jam pavaldžiais Lietuvos kunigaikščiais pripažino Volynės, t.y. LVIVO IR KYJIVO LIETUVOS DALIES ūkinį ir valdymosi savarankiškumą. Tokiu atveju vadovaujantis knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” bei kalbotyros ir istorijos duomenimis Kyjivo Russią lietuviškoje istoriografijoje derėtų vadinti Kyjivo Ryčia, o rusėnus – ryčiais/ryčiniais (dzūkiškai – ryciniais) arba pagal tai, kad rytas/aušra/aukša – aukštujais.
Poliveizės – Po-lveizės ar net Po-lveivzės ir Lvivo pavadinimuose galima įžvelgti raidinio panašumo ir vietovardinio tipo tapatumo. Tokiu atveju gal iš tikrųjų tie duomenys buvo ne Etruskų Italijoje, o utruskų (iš utr+auš(k) = rytaušių/ utraušių) Litaloje/Litavoje – Lietuvoje. Taip aiškinant to keistumo dėl Kyjivo vietos kaip ir nebelieka.
XI – XII a. metraščių žodžiai “ukraina, okraina” laikytini lietuviškais žodžiais. Kalbotyriškai giminiuotinais su žodžiais “vakarė, vakaryna, vakaraina”, reiškiančiais saulės leidimosi pusę nuo vietos kur buvo gyvenama, kur buvo genties centras. Taigi “ukraina, okraina” yra įvardintas ne kokios negyvenamos žemės pakraštys, o tarminių lietuvių genties gyvenamų plotų vakarinė pusė. Akivaizdu, kad vardas šiuo atveju yra duotas pagal lietuviams įprastą principą ‘rytai – vakarai’. Taigi Ukrainos vardas yra ne rusiškai, o lietuviškai kalbančiųjų duotas, ir – reiškiantis ne nežinia ko “pakraštys”, bet – į vakarus gyvenančius gentainius – vakarainius, vakariečius.
XI – XII a. metraščių žodžiai “ukraina, okraina” yra lenkų raštuose, jiems rašant apie savo žemių pakraščius, o ne apie kažkokias gentis, gyvenusias už jų žemių. O Haličas, Voluinė su Lenkija ribojosi Lenkijos rytuose.
Kuo čia dėti lietuviai ir vakariniai kaimynai? Jūs gal atsipeikėkite vieną kartą.
Tiesiogiai: komentarai po Valstybės gynimo tarybos posėdžio
– tv3.lt/naujiena/lietuva/tiesiogiai-komentarai-po-valstybes-gynimo-tarybos-posedzio-n1429516
Aukša /aušra / auštra = Ausrosgudai,Ostrogotai
?????
Be abejonės šie pavadinimai sudaryti ‘rytai – vakarai’ principu iš lietuviškų žodžių aušra ir gudai/gotai, kur pastarųjų reikšmės be abejonės turėtų būti žodžių ‘budinti – žadinti’ reikšmės, taigi jomis susijusios su ryto veiksmais. Tokiu atveju, senovėje minimai ‘budinai’, matyt, ir ‘sudinai’ laikytini su ryto semantika susiję lietuvių genčių pavadinimai. Beje, ši semantika “klibina” ir lietuvių pavadinimo pradžios raidę ‘L’.
ka gavojate apie “klibina L “?
nespratau ..ietuviai ????
Galvoju apie žodžių giminystę tokiais atvejais – bangos ritasi ir bangos liejasi, rasa ir lašas, lūšis ir rus. rysj, arklys – rus. lošadj, pavardės Lupeika ir Rupeika ir t.t., t.y. garsų ‘L’ ir ‘R’ vartojimo tarmiškumą baltų ar net indoeuropiečių prokalbės laikais. Žodžiu, šiuo konkrečiu atveju vienų buvo sakoma ‘rytas’, kitų ‘lytas’. Tokiu atveju Lietuva reikštų tą patį kaip Rytuva arba sutaptų su Aukštaičių (Aukštuvos iš latv. aukšos, liet. aušros žodžių) pavadinimo kilme. Trumpai apie tai būtų tiek.
Arklys- nuo žodžio arti. Lūšis panašiai skamba vakarų germanų kalbose- vokiečių kalboje- Luchs, olandiškai los. Dėl L ir R kaitos Iberijos romanų kalbose: pietūs ispaniškai- sur, portugališkai- sul, medis ispaniškai arbol, portugališkai arvore, baltas ispaniškai- blanco, portugališkai- branco, aikštė ispaniškai- plaza, portugališkai- praça. Būna ir M-L kaita. Ispaniškai prisiminti ( iš lotynų memorare) – membrar, portugališkai-lembrar.
Ačiū už pateiktus kalbos faktų platesnius duomenis. Su tuo, kad arklys nuo žodžio arti, tai vargu. Pirmiausia, tai žemė pradėta arti ne arkliais. Senoji Europos kultūra rodytų, kad žemė joje pradėta arti, kai arklių Europoje dar nebuvo. Žemė ir yra tai kas yra ariama, tai rodo lietuvių žodis aras – žemės matas, taip pat angl. earth- žemė.
Arklys veikiausiai yra iš sartis – sartklas arba nuo žodžio arti, kaip artimas- artklys (iš to, kad tarsi jis yra žmogaus kojos, kai ant jo jojama).
“Lie. arklys : lie. arklas, šis iš šaknies žodžio árti, kuris giminiškas gr. ἄρόω ‘arti’, lo. arāre ‘t. p.’. Pradinė arklys reikšmė – ‘ariantis gyvulys’.” etimologija.baltnexus.lt/?w=arklys
Na, jei jau arklys ne nuo arklas, o pastarasis ne nuo arti, tai žinot, visos jūsų teorijos tėra pezalai. Savamokslio blūdai.
“Pradinė arklys reikšmė – ‘ariantis gyvulys’.”, manau, vargu, ar yra kuo istorišku pagrįsta. Pradiniai prijaukinto arklio panaudojimai gyvenime, akivaizdu, negalėjo būti žemės arimas. Prijaukintu arkliu buvo važiuojama, juo buvo jojama, TRAUKIAMA keliauti, žygiuoti gyvenant klajoklių gyvenimą. Pagal tai buvo pagrindas vadinti jį ‘traukliu/traukniu’. Kilmę iš šių žodžių patvirtintų Trakėnų veislės arklių pavadinimas, o tai galima manyti radosi ir trakų genties kaip tuos arklius veisusius ir naudojusius gyvenime pavadinimas. Lietuviai gyvendami prie vandenų keliavo – plaukdavo žvejoti, vieni pas kitus ir panašiai vandenimis (upėmis, ežerais, mariomis), irdamiesi IRKLAIS. Atsradus gyvuliams kaip traukiančiai jėgai jais jojant ar važiuojant sausuma, šie traukėjai pagal analogiją galėjo būti imta vadinti irklams tapačiu žodžiu ARKLIAI. Taigi būtų daugiau pagrindo manyti, kad pradinė žodžio arklys reikšmė atsirado ne iš arti, o iš – irti, irkluoti, irklas – jau turėtų analogiškos paskirties žodžių, atsiradusių plaukiojant vandenimis. Irklas ir arklas tapatūs žodžiai pagal tai, kad irklu vanduo verčiamas, o arklu – žemė. Tad etimologija, kad žodis arklys yra nuo žodžio arti, abejočiau.
Skaitau ir atsistebėti negaliu elementariomis logikos klaidomis ir pasibaisėtinu pritempinėjimu.
XIII–XV a. arimo įrankius traukdavo arkliai. Šio gyvulio ir jo darbo įrankio ryšys išraiškingai paliudytas lietuvių kalbos žodžiuose arklas>arklys. Arkliai taip pat traukė ir žagres. Ilgainiui į žagres imta jungti jaučius – XVI a. pradžioje toks arimas vis labiau įsigali. Vilniaus ir jo apylinkių galvijų bandos tyrimai pateikia iškalbingus duomenis. XIV–XV a. daugumą bandos sudarė karvės ir vos keli procentai jaučių, t. y. karvės veistos bandos plėtimui, atnaujinimui, mėsai ir pienui, o jaučiai ir buliukai – maistui. Galvijų bandos pokyčiai XVI–XVII a. leidžia konstatuoti tuo metu viešpatavusį arimą jaučiais: auginamų jaučių kiekis viršijo trečdalį visos bandos dydžio. Ta pati tendencija arklių traukiamąją jėgą keisti jaučiais pastebima Livonijoje. Tik ten kaita įvyko anksčiau: arti jaučiais pradėta maždaug XIV amžiuje.
>o gal baltai ?
Minėtame APSLII.18 – ame puslapyje žemiau gyvenvietės KIJIVUS teka upė Nera (Neris?). O, kalbant apie dabartinį Kijevą, likęs pasakojimas, jog ant aukšto upės kranto Perkūno statula ten stovėjusi. Jūsų klausimas, taigi kad gal yra ir visai konstruktyvus. Iš to išeitų, kad ukrainiečiai galimai yra apslavinti baltai. Dėkoju.
Ne galimai , bet Tikrai Baltai gyveno Rutenijos zemese ir po hunu, avaru ir kitu klajokliu plitimo i vakarus prasidejo baltu tapatybes nykimas ir pradejo formuotis sklabenu…kalbos…(5-6amzius ).
graiku uzrasyti 10 a. Kioba Ros valdovu vardai dar buvo baltu kilmes …o jau 12 a. vardai suslaveje :
Valdemarius-Volodimir,Svendoslabos-Sviatoslavas,
ir t.t.( idomus yra graiku B garso virtimas i V…kirilicoje…), panasiai ir Lotynu V (lot tarti U) sklabenu tarme
pavirto i V ( tarti V)…is cia ir Litua klaidingai tariama
Litva….
Kai Ausrosgudai ir Visigudai pradeda judeti i vakarus stumiami Hunu ir veliau Avaru genciu plitimo…
cia ir prasideda Baltu genciu nuosmukis…
nors jie ir uzkariauja Romos imperija bet pradeda maisytis su “germanizuotais” baltais is siaures…
baltais/Galiais/keltais is vakaru…
ir Baltu tapatybes nykimas tesiasi….iki dabar…
(Baltu pavadinimas gal ir nera teisingas, bet Jordanes mini Baltu ir Amalu gentis…tai gal Neselmano pavadinimas gal ne toks jau naujas…)
Vitovtova veža ( Vytauto bokštas) yra Kozacke mieste prie Dniepro upės, į rytus nuo Chersono.
lenkiškai vieža (wieża) = bokštas
mūsų raitų vyrų (ir vėliau prisijungusio šunelio Alšio) kelionę prie Juodosios jūros! (Ir Ukrainai irgi parodyti)
Manau, kad vien tais parodymais būtų nusipiginta, užuot rimtu tonu argumentuotai, istorinių faktų pagrindu skleidus Lietuvos istorines žinias saviems ir pasauliui.
Tai istorijai labai reikšminga žinutė. Juolab, kad šis pavadinimas jau sietinas ne su Vytauto laikais, o yra žymiai senesnis, laikytinas lietuvių kalbos palikimu gyventuose plotuose prie Dniepro upės. “Vitovtova veža”, akivaizdu, kad yra radesis iš lietuviško “Vietautavos veiza” pavadinimo, kuris sudaryta iš lietuvių žodžių ‘vieta’ ir ‘veizėti’. Veizėti reiškia ir valdyti, prižiūrėti, o valdymai senovėje, kaip žinoma buvo vykdomi iš bokštų (antai, ir Gediminas Lietuvos valdymą ėmė vykdyti iš Vilniuje pasistatyto bokšto). Be to, ir pats Kozacko miesto pavadinimas yra lietuviškos darybos žodis, plg. pavardes, Kazickas, Kizas, Kizelis, Kuzma ir pan. Viaa tai mena mažiausiai jau Midaugo tėvo arba žymiai senesnių amžių laikus.
Pagal kalbos kitimo dėsnį, iš “z” nekinta į “ž”. Atvirkščiai, pvz. “g” kinta į “ž”, o ši į “z”. Labai geras to pavyzdys yra geležis ir žieliezo, gailėti ir žaliet. Tad jeigu yra žodis “veža”, jis negalėjo kilti iš žodžio su “z” raide, pvz. “veizėti”.
Dėl žodžių arklys ir arklas kilmės. Visgi arkliai kaip gyvuliai, o arklai kaip padargai pradiniu žemdirbystės laikotarpiu nebuvo veisiami ar sumeistruojami pačių žmonių, kurie imdavosi pragyvenimo iš žemdirbystės. Akivaizdu, kad tam buvo reikalingos atitinkamos žinios ir techninės priemonės. Jie buvo perkami turguose, jor(g)markuose, mugėse. Tai bylotų tokie pavadinimai kaip arklių turgus, Kaziuko mugė (pavadinimas iš kuzė, kuziukas – arklys, kumeliukas; šmugeliauti – prekiauti). Iš to, kad jie buvo perkami – pirklinis gyvulys imtas vadinti žodžiu ‘perklys’, o pirktinis padargas – ‘perklas’. Žodžius vartojant šnekamojoje kalboje, o gal ir tų daiktų sakralinimo žemdirbystės atveju, pradinis ‘P’ tapo prarastas ir dėl to kalboje ‘e’ galėjo virsti į ‘a’ ir rastis pagal kalbos dėsnius gyvuliui vadinti žodis – arklys, o padargui – arklas. Tokią kilmę patvirtintų su prekyba susiję bendriniai žodžiai pirklys ir piršlys bei, matyt, žymiai vėlesnis žodis – ‘perkelis’, kuriuo buvo vadinamas ne namie austas, o pirktinis audinys. Akivaizdu, kad tiesiogiai iš žodžio arti liet. kalboje šiais atvejais turėtume atitinkamai žodžius artys, arnys – ‘arklys’ bei arčas, arnas – ‘arklas’. Veiksmažodis arti yra giminingas žodžiams irti, ardyti, erčia, versti. Iš arti, kaip jau sakiau, yra liet. žemės mato vardas aras, angl.earth – žemė. Tai, kad žodis arklys yra iš veiksmažodžio arti, manau, – žinios pasenusios, iš 19 a. supratimo.
Prieš tai rimčiausiu veidu aiškinote, kad arklys nuo irkluoti. Dabar lygiai taip dėstote kitą teoriją. Ir lygiai tokią pat iš piršto laužtą.
Visiškas profanizmas.