Senoviška žemaičio troba – tai ne tik mediniai rąstai ar į žemę įsigulėję pamatai. Tai visas pasaulis, alsuojantis praeities dvasia, gyvenimo būdu, giliu gamtos ritmų pažinimu ir archajiniu paprastumu. Šis straipsnis – tai lyg durys į tą pasaulį, kur žmogus gyveno darna su savo žeme, kur namas buvo ne tik pastogė, bet ir šventovė, atspindinti žemaitišką išmonę, kasdienybės išmintį ir giliai įsišaknijusius papročius.
J. Petrulio straipsnis „Senoviška žemaičio troba“ buvo publikuotas 1940 m. žurnale „Gimtasai kraštas“. Jame pateikiami unikalūs pastebėjimai ir autentiškos nuotraukos iš 1939 m. Šiaulių kraštotyros draugijos ekspedicijos į Kvėdarnos valsčių, kurios metu buvo surinkta vertinga medžiaga apie išlikusias senovines sodybas, jų architektūrą, vidinę struktūrą, pečius, ugniakurus, stogų konstrukcijas ir net buities detales.
Senoviška žemaičio troba
Žemaitijoj, ypač Tauragės bei Telšių apskrityse (apie Kvėdarną, Švėkšną, Šilalę, Rietavą ir k. val.) daugiau negu kitose krašto vietose dažniau dar aptiksi viensėdijomis neišsiskirsčiusių kaimų bei senoviškų sodybų, kur, tokiose vietovėse, dar užsilikę seniausio tipo gyvenamų namų. Kada vadinami numai (primityviškiausias žemaičių gyv. namas) ar kitokio tipo primityvūs gyvenami namai baigė savo erą „naujoviškų“ ir to laiko trobų tebėra užsilikę nemaža ypač sakytų apskričių apylinkėse.
1939 m. liepos mėn., Kvėdarnos valsč. Tauragės apskr. Šiaulių Kraštotyros Dr-jos etnogr. ekspedicija, fiksavusi senovę, be kitako, kreipė nemaža dėmesio ir į sakytos apylinkės charakteringą senovišką statybą. Kvėdarnos bei kitų gretimų valsč. kaimuose (į viensėdijas dar neišsiskirsčiusiuose) beveik kiekvienos sodybos gyvenamas namas, aukštaičio bei suvalkiečio akimis žiūrint – dūminė, t. y., bet kurio gyv. namo esamo skyriaus pečiaus dūmtraukis, teišvestas vos virš lubų, o ten dūmai “ieško išeiti” per stogo šelmenyje (tarmiškai kuds = kuodas) įtaisytą medžio lentų specialią skylę dūmtraukį; daugumos sodybų trobų duonkepiams net ir per lubas dūmams išeiti nėra jokio dūmtraukio dūmai, atsimušę virš pečiaus kaktos specialių lubelių, plaudžiasi po priemenę bei kitus skyrius.

Tipingumo žvilgsniu charakteringiausia troba Antano Raudonio, Paragaudžio k., Kvėdarnos valsč. Tauragės apskr.. Nuodugniai ištyrus, prieita išvados, kad, toje apylinkėje bene tai ir seniausias gyvenamas namas, kurio rastų ir kitų dalių sukirpimas ir apskritai – viskas – atlikta kirviu, piūklo apskritai visai nevartojus.
Pamatai – …rąstai į žemę įsigulėję. Patikrinus, paaiškėjo, kad po pamatiniais nėsama jokių, net įsigulėjusių, akmenų, bet vien į kompostą virtęs medis pamatinių likučiai. Iš visko matyti, kad, pastatą statant, pamato jokio nedėta, arba dėta trinkos (kaladės). Iš lauko pusės pagal pamatus, beveik iki palangių, užtvertos karčių tvorelės ir tarpuose spaliai, kurių viršus apdėtas lentgaliais.
Sienos iš 10-ties vidutinio storumo, visai apvalių, eglinio medžio, su visa luoba, rąstų. Kerčių sunėrimo būdas nuo gatvės pusės “dailiomis“, kitos, užpakalinės “su kertėmis”. Sienos apmušta maukna (eglės luoba), kuri prie sienos prispausta kartelėmis, prikaltomis med. vinimis (2).





Langai, pradžioje buvę maži (senesnieji vietos kaimo žmonės atsimena), vėliau iškirsti didesni, kurių aukštis arti metro, plotis 80 cm. Viso langų 3, šešiomis šibomis, neatidaromi. Pirmųjų, lygiai ir dabartinių langų abletūrai bei palóngės (palangės) tik iš vidaus įsprausta; plyšiai kaišiojama pakulomis (6). Vidinių, antrųjų langų niekada neturėta. Langams, ypač žiemą užtaisyti, padaryta šiaudiniai matai, vadinami longenyčiomis, viršum langų į ritinį suvyniotų. Patys langai pakiliau į stogą ir, kadangi stogo pašalės nusileidžia žemai, todėl šviesa į kambarį patenka nuo žemės refleksais.
Durys visų skyrių žemos. Jaujos durys, (užpakalinės) pvz., teturi vos 90 centim. aukščio, kurios šiuo metu jau nebenaudojamos – užkaltos. Visos, išskyrus priestatų, vėliau pristatytų, durys darinėjasi ant kaškų (3), užsklendžiamos (vienos) mediniais užraktais skląsčiais. Fasado durys, uždaromos iš vidaus. Jų paralėlę, be to, iš lauko pusės dar uždaromos žemučiais (iki pusės durų) varteliais, kurie darinėjasi taip pat ant kaškų, bet vietoj med. ličvų, apimančių “ašį“, „zovieskai“ vyčių žieda.
Asla molio, tebėsanti nenaujinta, labai duobėta.
Lubos skeltų tvorų (karčių), klotų ant skersbalkių. Ant sakytų tvorų karčių, klota šilų ir viršus užpiltas žemėmis (ne moliu!).





Stogas šiaudų, ilginio kūlio. Jo forma nusileidžiąs į keturias puses, su kampais (tarm. kumps). Stogo kuds viršus, kur pasibaigia paskutinės kartos eilės, ant vienos ir antros kartų pusių, pritvirtinta kartys (tvoros) ir pats kuds apipiltas spaliais ir apdėta akmenimis. Vidinė stogo konstrukcija paprasta: kazilai įleisti į murliotiniuose kirviu iškirstas gūštas, pats kazilų viršus suglaustas abiems kazilams iš vidinių pusių padarius įkirtimus ir perkalta med. vinimis Lotai (grebėstai) prie kazilų prikalta med. vinimis (8). Šiuo tarpu esąs stogas, be obejonės, jau kelintas, bet pastarasai dengtas tuo pačiu būdu, kaip prieš šį buvę stogai (2).
Pečius-duonkepys, seniau buvęs kuriamas iš priemenės, viršum kurio būta lubelių, iš pečiaus einančioms kibirkštims bei dūmams atsimušti. Vėliau, pastarajam ėmus irti, nugriautas ir šiojo vietoje pamūrytas naujas, bet kuriamas ne iš priemenės, bet pačioj troboj ir anga nuo durų pusės. Šio pečiaus ilgis – 2 mtr., plot. 1,40 m ir aukštis 1,20 m. Kakta (anga) išvesta per lubas ir viršuje pasibaigia žemučiu, apie 30 centm. aukštumo, rankomis iš molio nulipintu vamzdžiu, gerkle vadinamu. Šio duonkepio angos kertėje, prie sienos, randasi mažas, žemutis, pečiukas, mašina vadinamas. Prieš keliolika metų naujai įrengtos “mašinos” vietoj, būta pečiuko būta pečiuko – kaminuko.
Kaminuko, pagal šeimininko papasakojimą, būta iš vien molio, apie 1 metrą kubo dydžio, be jokios angos, kombinacijos. Jo viršus buvęs lygus, kurio paskirtis išsivirti vakarienę, ir, tuo pačiu apšviesti kambarį (4). Kaip atskira dalis, kaminuko tebėra išlikusi garinyčia, garine vadinama. Šios garinės apačios dydis – ne visai metro kvadratas, kokio dydžio (viršaus) ir paties kaminuko būta. Garinės pavydalas toks, kokį turi ir naujoviškų plytų garinyčios, tik pastarosios viršus stačiog išvesta per lubas, kurių viršuje pasibaigia trumpute, žymiai laibesne negu duonkepio, iš molio nulipinta gerkle; anksčiau, kada ugnis buvo kuriama kaminuko viršuje, ši garinė tarnavo išimtinai dūmams išeiti, bet šiuo tarpu, kada kaminuko vietoj “mašina“, kurios dūmams išeiti padaryta į duonkepį liuktas garinė išimtinai tarnauja tik garui išeiti.
Pačios garinės konstrukcija ant į sieną įkaltų reikiamu atstumu dviejų pagalių ir ant jų galų skersai prikalto kito pagalio tarpai išstatyti lazdelėmis, kurių apačios žilvitėmis (vytelėmis) priraišiotos prie sakytų skersinių, o viršus suvesta į lubose skylę gerklę. Taip paruošta garinė išpinta vytimis ir iškrėsta moliu.

Kalbant apie aprašomos trobos buvusius primityv. įrengimus, čia dar tenka pažymėti prieš kiek laiko priemenėje buvus ugniakurą, kaip taip pat šioje apylinkėje charakteringą gyv. trobose įrengimą. Šios trobos priemenėje ugniakuras nustojęs reikšmės (tapo nebenaudojamas) iš priežasties, kad šioje sodyboje perlaik nebuvę moterų (tuo tarpu ugniakurai, ypač gyv. trobose, visada, esą daugiau naudojami moterų, atliekant žlugtus, jovalų virimą ir k.).
Ugniakuro būta įrengta, maždaug, šiuo būdu (kaip, paprastai, kad ir daugelio kad įrengta ir dar tebenaudojama, šioje apylinkėje). Priemenės kairiojoje pusėje, pasienyje, vainiko pavydale, 1 kvadr. metro dydžio, iš keleto didesnių akmenų suremta vadinamas kurtinis. Greta, prie pat sienos, bėgūnais pritvirtintas, iki skersbalkių aukščio, rąstelis su viršuje atsukta turėkle, ant kurio, ties pačiu ugniakuru kabo žemyn nusileidžiąs õnšas, ant kurio galo užkabinama katilas. Nenaudojant, onšas, rąsteliui esančiam, kaip sakyta, pritaisyta ant bėgūnų, atsukama bei priglaudžiama prie sienos. (1)





Pirties pečius – pakura, nuo duonkepio pečiaus skiriasi tuo, kad pastarojo anga lygi su asla ir dūmams per lubas išeiti gerklės neturi; dūmai, kaip paprastai, iš pečiaus sklystą į šalis. Pečiaus viršaus pakraščiai kiek pakelti, t. y., pečių mūrijant, prilipinta molio briaunos. Esą, ant pečiaus būdavę džiovinama grūdai, salyklas bei sėmenys.
Trobos skyrių (kambarių), be vėliau galuose pristatytų priestatų, prielapais vadinamų, yra šie: Per fasado duris patenkama į butą (priemenę) 2/4 viso namo kambarį. Iš buto, tiesiai, durelės veda į pirtį. Pačios pirties vidaus dydis 2,5 metro pločio, 3,70 m ilgio, 2 m aukščio. Nors šiuo laiku pirtis jauja, kaipo tokia, nebenaudojama, bet joje tebėra išsilaikę ardai ir ardkilai, ant kurių kabo lašinių palčių. Toliau, iš priemenės, nuo fasado durų dešinėje – durys į trobą (grįčią). Troba užima beveik pusę viso pastato (be prielapų); trobos kairės pusės 1/3, atitverta ir šis skyrius maisternia: čia stovi varstotas, eilė staliaus įrankių, materiolinės medžiagos.
Pačioje troboje, pagal duonkepį suolelis, priešais pečių, kertėje lova ir greta jos spinta. Kertėje, kur per esamu du langus apsišviečia kambarys stalas. Ant sienų kabo keletas apsmilkusių šv. paveikslų. Sienos buvę labai apsmilkę, šiuo tarpu išklijuotos įvairiais laikraščiais.
Galuose esą priestatai (prielapai) pristatyti prieš maždaug 50-60 metų; kairėje daržinėlė, kurioje be kraunamo pašaro, laikoma ūkio padarinė. Trobos dešinėje priestatėlis — klėtelė, kurios anksčiau ir dabar paskirtis ta pati – grūdams laikyti. Pastarasai priestatėlis, prie trobos nuo jos užpakalio, priręs tas tik iki pusės, imant trobos išilginį piūvį; du nedideli migai (aruodai), klėtelėje vietos tėra vos apsisukti.
Kaime kas iš senesnių žmonių atsimintų šio, čia aprašyto pastato apytikrį amžių, nebėra nė vieno. Pasakoja, kad trobą statęs Mykolo Bukausko trobos savininko, prieš 50 metų mirusio, turėjusio apie 80 metų amžiaus, tėvas.
Šiuo laiku šios trobos ir 11 ha ūkio, kuriam ir aprašytoji troba priklauso, savininkas, yra Antanas Raudonis, šiuose namuose gyvenąs tik nuo Didžiojo karo, į namus atėjęs užkuriu ir kuris šiuo laiku yra našlys, šeimos neturis.

J. Petrulis “Senoviška žemaičio troba” // Gimtasai kraštas 1940 m., nr. 24
Parengė Donatas Greičiūnas
Kaip gražiai, jaukiai, darniai tie senieji pastatai įsiliedavo į kraštovaizdį, aplinką, tarp medžių. Prisitaikydavo prie kalvelių, paviršiaus nelygumų.
Ir kaip dabar man baisiai atrodo, kai viskas nulyginama buldozeriu ir nelieka jaukumo, atrodo, kaip svetimkūniai nauji namai. Suplokštėjęs visa ko suvokimas, o rankose galinga technika.