Sausio 30 d. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaryta Alvydo Lukio paroda „Ne tik šaknys. Pagal Juozo Lukio (1927–2001) Sibiro archyvo nuotraukas“. Paroda veiks iki kovo 2 d.
Pasak autoriaus, tai jo tėvo Juozo Lukio fotografinio palikimo remediacija. Fotografijos darytos tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir keletą metų grįžus į Lietuvą. Fotomenininkas paveldėtus negatyvus atrinko, nuskenavo, techniškai sutvarkė ir atspausdino įvairaus dydžio.
A. Lukys pasakoja: „1948 m. gegužę iš nuosavo ūkio Joniškio apskrities Buvainių kaime ištremti Jonas ir Agota Lukiai su sūnumi Juozu, taip pat Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu iš Šiaulių apskrities Sauginių kaimo, atsidūrė viename barake.
Sunkiai dirbdami, ilgainiui vėl turėjo savą ūkelį. Aldona ir Juozas sukūrė šeimą. Per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą.
Nuostabiausia, ką pastebėjau tėvo nuotraukose ir kas įkvėpė šį sumanymą, – tai žmogiškas orumas ir grožio poreikis, nepaisant gyvenimo pusbadžiu, patirtos netekties, pažeminimo, fizinės ir psichologinės prievartos. Tėvai grįžo į Lietuvą 1958-ųjų rugsėjį, o aš gimiau lapkričio pradžioje.
Tėčio daryti šeimos nuotraukų albumai man buvo pirmoji fotografijos mokykla. Iš jo išmokau pasigaminti ryškalus (pasak jo, „sutaisyti vaistus“), spausdinti, gavau vertingų žinių apie analoginės fotografijos proceso techninę pusę ir kokybę.
Sukurti šį vaizdinį pasakojimą paskatino vaikystėje dažnai girdėtas žodis „paveiksluoti“ ir nuotraukose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta. Augmenija, gamtos peizažai yra pagrindinis fotografijų fonas ir kartu tarsi bandymas balta marška pridengti varganą buitį.
Prieš kurį laiką ir pats netikėtai susidomėjau augalais, jų auginimu. Augalų stebėjimu paremta estetika tapo daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu. Fotografuoju juos natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais, naudodamas sulankstomo tipo kamerą, minimaliu atstumu.
Šis specifinis būdas lemia ornamentui artimą abstraktėjančią estetiką. Spalvota vidutinio formato juosta ir neskaidrinta praėjusio amžiaus pirmos pusės optika dar labiau pabrėžia plastinės formos svarbą. Fotoaparato pasirinkimą nulėmė ne tik estetiniai siekiai.
Tėvas Sibire fotografavo panašia technika – „Moskva -5“, sovietine vokiško „Zeiss Ikon“ kopija. Darė ir spalvotas nuotraukas. Parodoje rodomas vienas toks kadras, nulėmęs viso projekto sumanymą. Mano fotografijos šioje parodoje yra lyg tėvo estetinės svajonės įgyvendinimas.
Manau, jis su tuo sutiktų. Nepaisant visų gyvenimo išbandymų, grožis ir estetika jam buvo savaime suprantami dalykai ir matyt padėjo išsaugoti optimizmą. Pastebiu tai vis iš naujo ir iš naujo žiūrėdamas jo nuotraukas ir negatyvus.“
Puikus ir gražus sumanymas. Man, kaip pas tėvą nuvažiavusiam ir porą metų pabuvojusiam Vorkutoje, tai – labai įdomi tematika. Tautiniai rūbai nustebino. Grįžom į Lietuvą 1956 m. Graži iniciatyva. Aplankysiu parodą galerijoje būtinai. Dėkoju.