V. Kaziela. Telefoninė taika arba kancleri, kalbėk rusiškai

Donaldas Trampas laimėjo JAV prezidento rinkimus. Aš visą laiką galvojau, kodėl pasaulį valdo senukai. Lietuvoje dar galėčiau suprasti – maža šalis, nėra asmenybių. Kita vertus, Lietuvai dabar to ir neprikiši – prezidentas darbingo amžiaus žmogus, buvusi premjerė ir būsimasis premjeras pajėgūs dirbti.

Aš suprantu V. Blinkevičiūtę, po rinkimų grįžusią į šiltą ir ramų Briuselį. Apmelavo rinkėjus? Na ir kas? Visi politikai meluoja. Aš jau prieš rinkimus supratau, kad ji nebus premjerė ir nė minutei dėl to nesudvejojau. Pagarba jai, kad išdrįso pasakyti tikrąją priežastį – esu sena ir neatlaikysiu įtampos. Juolab žinant, kad premjeras turi dirbti dar už 2–3 ministrus.

O štai JAV gyventojų skaičius – 335 milijonai, o į prezidentus renkami senoliai. JAV – senos nelanksčios demokratijos šalis. Keista ir JAV rinkimų sistema. Todėl JAV prezidento poste dažniausiai matome arba snūduriuojantį, arba hiperaktyvų senuką, kuris arba perdėtai atsargus, arba pernelyg aktyvus. Džo Baidenas kadenciją baigia būdamas 82 metų amžiaus, Donaldas Trumpas ją pradės būdamas 78 metų…

Kai dabar jau 72 metų amžiaus Rusijos diktatoriaus V. Putino kažkada paklausė, kas jam geriau: JAV prezidento poste Baidenas ar Trampas, jis atsakė, kad Baidenas. Visi tąkart tik pasijuokė ir tikriausiai be reikalo. Baidenas – lengvai nuspėjamas ir prognozuojamas.

Turime pripažinti, kad Rusijai užpuolus Ukrainą, karo eigoje Baidenas buvo Rusijai patogus JAV prezidentas. Sakysit, kaltas Trampo kontroliuojamas kongresas? Bet sutikite, kad Baidenas kaip prezidentas neišnaudojo savo galių. Ne tik dėl paramos Ukrainai. Jis buvo savotiškas Rusijos skėtis. Turiu galvoje apribojimus ir draudimus Ukrainai.

Rusai raketomis apšaudo kone visus Ukrainos miestus, o Ukraina negali duoti atsako Rusijai. Nieko nedavė ir sankcijos Rusijai. Jas visada galima apeiti. Karas Ukrainoje galėjo trukti ilgų ilgiausiai iki šių metų lapkričio. Dar geriau, jei jis būtų pasibaigęs prieš metus laiko, kai Ukrainoje buvo dar stiprus patriotinis pakilimas. Deja, nesibaigė. Žuvo dešimtys tūkstančių ukrainiečių. Stebuklas yra tai, kad ši šalis vis dar laikosi, vis dar priešinasi.

Didžiausias bailys šiame kare pasirodė Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz). Iš pradžių jis rūpinosi Putino veidu, paskui gynė nuo ukrainiečių Rusijos strateginius (ir karinius) objektus. Ir vos tik D. Trumpas laimėjo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus, O. Šolcas puolė skambinti Putinui. Nesuprantu kokia buvo prasmė ir tikslas skambinti Putinui – Rusija kare Ukrainoje, kad ir su didžiuliais gyvosios jėgos ir technikos nuostoliais, stumiasi į priekį. Jai į pagalba atėjo Šiaurės Korėjos kariuomenė. Ginklų ir amunicijos Rusijai netrūksta.

Net ir pats Šolcas po pokalbio su Rusijos diktatoriumi turėjo pripažinti, „kad Rusijos prezidentas nelabai pakeitė savo nuomonę dėl šio karo, o tai nėra gera žinia“. O ko tikėjotės? Manau, visiškai teisus yra Lenkijos ministras pirmininkas D. Tuskas sakydamas, kad „niekas nesustabdys V. Putino skambučiais telefonu.

Praėjusios savaitės naktį surengta ataka – vienas galingiausių smūgių per visą karo laikotarpį – įrodė, kad diplomatija telefonu negali pakeisti faktinės visų Vakarų pagalbos Ukrainai. Ateinančios savaitės bus lemtingos ne tiktai karo eigai, bet ir mūsų ateičiai“.

Priminsiu Rusijos atsaką į Šolco skambutį: per praėjusią savaitę Rusija panaudojo beveik 140 įvairių tipų raketų, daugiau nei 900 valdomų aviacinių bombų ir daugiau nei 600 kovinių dronų Ukrainai pulti. Kas tai, Rusijos taikos balandžiai? Griaunantys Ukrainos infrastruktūros objektus, paliekantys suaugusius ir vaikus be šildymo, vandens, elektros…

Dabar Baidenas lyg ir leido Ukrainai vakarietiškomis raketomis atakuoti objektus Rusijoje. Tokį leidimą davė ir Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Lyg ir galima būtų su palengvėjimu atsidusti, tik ar ne per vėlai.

Priminsiu: iki Trampo inauguracijos liko du mėnesiai. O kas bus po to, niekas nežino. Išeinantis JAV prezidentas turėtų prisiimti atsakomybę, kad leido susiformuoti agresyviam Rusijos, Šiaurės Korėjos, Irano, iš dalies ir Kinijos galios centrui. Kol Vakarai tūpčiojo vietoje bijodami, kad Putinas jų neįtartų karo Ukrainoje eskalavimu, Putinas nesėdėjo rankų sudėjęs.

Pradžioje iš Šiaurės Korėjos ėmė tekėti raketų ir kitų šaudmenų upė, o paskui ir tūkstančiai Šiaurės Korėjos kareivių. Karo analitikai teigia, kad į Ukrainą gali būti pasiųsta 100 tūkstančių korėjiečių. Kas tai – ar ne karo eskalacija? Čia, kaip ir šachmatų lentoje, reikalingas savalaikis atsakas į priešininko ėjimą. O jo vis nėra. Kiekviena pradelsta akimirka – tai ne tik žuvę ukrainiečių kareiviai, civiliai gyventojai, sugriauti Ukrainos miestai, bet ir didėjantis pavojus Vakarų demokratijai.

Jeigu Ukraina bus priversta pralaimėti, ne tik Baltijos šalys ir Lenkija atsidurs Rusijos taikiklyje, bet ir ta pati Vokietija. Rusijai užteks proto pretenduoti į buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritoriją. Grėsmė iškils ir Pietų Korėjai, Taivaniui. Jau nekalbu apie Moldovą, Gruziją ir Rumuniją.

Rusija supranta tik tada, kai su ja kalbama jėgos kalba. Karas netruks amžinai. Arba parklupdyta Rusija, arba didžiulis pavojus Vakarų demokratijai.