Policija, savivaldybės, oro uostai, apsaugos paslaugų teikėjai ir net mokyklos – vaizdo stebėjimo kameras savo funkcijoms atlikti šiandien naudoja tiek subjektų ir tokiu mastu, kad dažnas į jas nė nebekreipia dėmesio. Vis dėlto advokatų kontoros „TGS Baltic“ partneris Mindaugas Civilka ir vyresnioji teisininkė Vitalija Varnaitienė teigia, kad visuomenei turėtų rūpėti ne tik tai, kokiam tikslui ir laikui renkami asmens duomenys, bet ir kur jie nukeliauja. Ypač tie, kurie užfiksuoti Kinijoje pagamintais įrenginiais.
Ant svarstyklių – nauda ir pavojai
Valstybės institucijų renkami vaizdo duomenys apie kiekvieną iš mūsų kelia natūralų susirūpinimą ir nerimą, kadangi trūksta kontrolės, skaidrumo, piktnaudžiavimo užkardymo, valstybės atskaitingumo ir net supratimo apie tai, kur yra ar gali būti esminės saugumo bėdos.
Nors, viena vertus, mes įpratome būti stebimi viešose vietose, tai yra gyvenimo demokratinėje ir socialiai atskaitingoje visuomenėje kaina, tačiau niekur nedingsta mūsų privatumo apsauga ir teisė žinoti, teisė reikalauti valstybės institucijų atskaitingumo bei atsakomybės.
Kiekvienas iš mūsų turime teisę žinoti ir klausti: kas vyksta su mūsų duomenimis, kokie tiksliai duomenys apie mus renkami viešosiose vietose, kas su jais atliekama, kiek laiko jie saugomi, kokiose duomenų bazėse, kokiems paslaugų teikėjams jie perduodami ir pan.
Konstitucijos 21 straipsnis garantuoja žmogaus asmens apsaugą nuo nepagrįsto valstybės ar kitų asmenų įsikišimo. Konstitucijos 22 str. užtikrina tai, kad duomenys apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Nors vaizdo stebėjimo technologijos padeda nustatyti daugybę teisės aktų pažeidimų ir net nusikaltimų, žmonės turi teisę žinoti, kokie vaizdo duomenys apie juos renkami, kokiam tikslui, kur ir kiek laiko saugomi,kas juos gauna ir kaip jie apsaugoti nuo patekimo į „blogas rankas“.
Šiuolaikinėje visuomenėje kyla amžinas pusiausvyros klausimas tarp kiekvieno iš mūsų teisės į privatumo pagarbą ir viešojo intereso užtikrinti visuomenės narių saugumą, viešąją tvarką, nusikaltimų ir pažeidimų prevenciją.
Taigi, apie kokius esminius klausimus mes turime pagalvoti, kai pastebime, jog mus stebi vaizdo kamera kelyje, miesto aikštėje, parke ar pliaže?
Kol klausimų daugiau nei atsakymų
Visų pirma svarbu žinoti, kieno tai kamera, kas ją įdiegė ir kokiu tikslu. Vaizdo kameras viešose erdvėse dažniausiai diegia ir palaiko viešos kompetentingos institucijos – pvz., bendrąją kelių priežiūros kompetenciją turinti akcinė bendrovė „VIA Lietuva“, savivaldybės – saugumo ir viešosios tvarkos tikslais, o jeigu iš kameros turinio kyla administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, jos turinys perduodamas policijai.
Kameras naudoja ypatingos svarbos objektų valdytojai šių objektų apsaugai, pažeidimų prevencijai ir pan. Be to, kameras uoliai diegai ir patys privatūs subjektai savo teritorijų, patalpų, turto ir klientų apsaugai – barai, restoranai, parduotuvės, parkavimo kompanijos, saugos firmos. Neišsemiamas problemų ir ginčų šaltinis – gyvenamųjų namų kiemuose, laiptinėse ir bendro naudojimo patalpose vykdomas vaizdo stebėjimas.
Antrasis klausimas – kokie vaizdo stebėjimo metu surinktų duomenų saugojimo terminai? Pavyzdžiui, policija savo vidaus teisės aktuose yra numačiusi, kad policija stebėjimą vykdo, vykdydama savo funkcijas, ir tam tikrus vaizdo duomenis saugos 30 dienų.
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas nustato ilgus įrašų saugojimo terminus, pvz., kelių eismo taisyklių pažeidimo atveju – 24 mėn., kitais atvejais, kai vykdomi tyrimai – bendrai tiek, kiek reikalinga.
Utenos savivaldybė viešose erdvėse įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo duomenų tvarkymo taisyklėse yra nustačiusi 14 dienų vaizdo duomenų saugojimo terminą. Kai kuriose savivaldybėse tokie terminai iš viso nėra nustatyti. Taigi, terminai varijuoja – nuo 14 d. iki 24 mėnesių, o kai kur saugojimas vyksta išvis neterminuotai! Tai – problema, nes kuo ilgiau duomenys saugomi, tuo didesnė tikimybė, kad jie atsidurs „blogose rankose“.
Trečiasis klausimas – kaupiamų duomenų apimtis. Dabartinės vaizdo stebėjimo kameros ir jų programinė įranga geba realiu laiku analizuoti, atpažinti objektus (lengvuosius automobilius, žmones).
Klausimas, ar, pavyzdžiui, keliuose įrengtų kamerų programinėje įrangoje yra fiksuojama tik transporto priemonės numerio, modelio duomenys, ar ir vairuotojo, šalia sėdinčio asmens atvaizdai, techninės apžiūros galiojimo data. Taigi, egzistuoja daugybė niuansų, kurie priklauso nuo konkrečios kameros ir jos programinės įrangos techninės specifikacijos, ir kurie nėra detaliai reglamentuoti poįstatyminiais teisės aktais.
Trūksta aiškumo
Aišku ir tai, kad visos vaizdo kamerų sistemų vykdomos ar leidžiamos stebėjimo, kontrolės ir sekimo galimybės nėra atskleidžiamos ir nėra detaliai paaiškinamos visuomenei. Be abejo, mes šioje vietoje nekalbame apie specialią kompetenciją turinčių žvalgybos, kontržvalgybos, nacionalinio saugumo tarnybų ir kitų spec. tarnybų vykdomą stebėjimą.
Dar vienas klausimas – kas turi prieigą prie vaizdo stebėjimo duomenų, įrangos ir duomenų bazių. Viena vertus, tokia prieiga neretai reglamentuojama vidiniuose institucijos teisės aktuose labai fragmentiškai. Be to, itin reikšmingas klausimas, kiek tokia reglamentavimo tvarka „ant popieriaus“ atitinka realybę, kaip užtikrinama, kad tokiomis prieigos teisėmis nebūtų piktnaudžiaujama.
Ar prieiga prie duomenų tikrai saugi?
Ir pagaliau lieka klausimas, kiek saugūs tomis kameromis užfiksuoti duomenys? Kiek saugios pačios kameros, kiek saugi įranga, kuri apdoroja duomenis, kiek saugūs duomenų centrai, kuriuose saugomi duomenys ir kiek saugus tinklas, į kurį įjungta kamera. Pati vaizdo stebėjimo kamera gali būti technologiškai saugi, tačiau nesaugus tinklas, į kurį ji pajungta, ir nesaugi įranga, kuri apdoroja užfiksuotus vaizdo duomenis, juos analizuoja bei sistemina.
Kai kurios technologijos paremtos DI ir gali atpažinti veidus, daryti veidų taškų portretus, šablonus, kurie leidžia sekti judantį objektą pagal taškus ir identifikuoti jį skirtingose vaizdo kamerose. Diegiamos DI sistemos gali atpažinti ne tik veidus, bet ir eisenas, judesius ir labai tiksliai identifikuoti bei sekti konkretų asmenį.
Problema ta, kad gali būti, jog pačios vaizdo kameras ir programinę įrangą naudojančios institucijos tiksliai nežino nei įrangos galimybių, nei techninių aptarnavimo niuansų, nei to, kiek ir prie kokių tiksliai duomenų gali prieiti įrangą palaikantis subjektas, įrangos tiekėjas, savininkas. Gali būti ir taip, kad, pvz., su tam tikra institucijos naudojama kiniška vaizdo kamera yra suderinama ir gali veikti tik kiniška programinė įranga, kuri atpažįsta specialių vaizdo duomenų formatą ir pan.
Kinų įranga nepasitiki ne vien Lietuva
Ne viename Lietuvos mieste viešoji erdvė stebima kelių itin stambių valstybinių arba su valstybe susijusių Kinijos kompanijų vaizdo kameromis. Apie nesaugias kiniškas kameras ir jų keliamas grėsmes jau 2020 m. gegužės mėn. ataskaitoje yra įspėjęs Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC).
Centras kuris atliko Lietuvoje naudojamų Kinijos gamintojų vaizdo stebėjimo kamerų kibernetinio saugumo vertinimą ir atkreipė dėmesį į šiuos svarbiausius pavojus – galimybę vaizdo kameras valdyti nuotoliniu būdu, jų paveikumą kibernetinėms atakoms, prastus slaptažodžių saugos sprendimus, programinės įrangos pažeidžiamumą.
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas žiniasklaidai yra sakęs, kad šios kompanijos, pageidavus Kinijos vyriausybei, privalėtų pastarajai perduoti jos gamintomis kameromis ir programine įranga užfiksuotus duomenis. Krašto apsaugos ministerija taip pat primena, kad Kinija laikoma nepatikima, grėsmę nacionaliniam saugumui keliančia šalimi, todėl būtina užtikrinti, kad stebėjimo kameros kuo greičiau būtų pakeistos patikimų gamintojų įrenginiais.
Kaip vaizdo kameromis užfiksuoti duomenys gali patekti į Kiniją?
Pati vaizdo kamera, tarsi akis – nei gera, nei bloga, tačiau esmė glūdi tos kameros programinėje įrangoje, kuri analizuoja, sistemina ir apdoroja visus kameros užfiksuotus duomenis. Nėra garantijų, kad pvz., atliekant periodinius šios įrangos atnaujinimus į Kinijos duomenų centrus tuo pačiu nebūtų išsiunčiami kokie nors sisteminiai duomenys.
O jeigu išsiunčiama kai kas daugiau? O jeigu tokiu būdu sudaroma galimybė surinktais Lietuvos gyventojų vaizdo duomenimis apmokinti, treniruoti didžiuosius dirbtinio intelekto modelius Kinijoje? Tokie faktai nėra nustatyti, tačiau pati galimybė kelia grėsmingą nerimą.
Taigi, tenka pripažinti, kad mes net tiksliai nežinome, kokiais mūsų atvaizdais, vaizdo duomenimis, kokiu dažnumu ir su kuo yra keičiamasi, kur ir kiek laiko jie saugomi, tad tenka konstatuoti, kad kaip visuomenė esame labai aplaidūs.
Privalome šią informaciją žinoti, net jei nelaikome savęs pažeidėjais ar potencialiais pažeidėjais. Visi viešoje erdvėje apie mus surinkti duomenys gali būti panaudoti ne tik kilniam tikslui – mūsų visų saugumui užtikrinti, bet ir blogam.
Įrangos iš „nedraugiškų šalių“ pirkimą ribos Viešųjų pirkimų įstatymas
Valstybės institucijos vaizdo kameras įsigyja vykdydamos viešuosius pirkimus. Lietuvos Seimas dar 2022 m. priėmė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimą, apribojantį viešojo sektoriaus galimybę įsigyti techninę ir programinę įrangą iš „nedraugiškų šalių“, tarp kurių minima ir Kinijos Liaudies Respublika (išskyrus Atskirąją Taivano, Penghu, Kinmeno ir Madzu muito teritorijas).
Atsižvelgiant į tai, kad įranga reikalauja papildomos priežiūros, o viešieji pirkimai neįvyksta per naktį, buvo numatyta išimtinė galimybė iki 2025 m. sausio 1 d. toliau pirkti jau turimos programinės įrangos priežiūros ar palaikymo paslaugas iš „nedraugiškų šalių“. Na, o nuo 2025 m. sausio 1 d. įrangos nedraugiškų valstybių įmonės aptariamos įrangos priežiūros ir palaikymo teikti nebegalės.
Taigi iš esmės, viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas nereikalauja atsisakyti prieš kelerius metus įsigytos įrangos, tačiau tuo atveju, jeigu įranga yra tokia specifinė, kad ją gali prižiūrėti tik tiekėjai iš „nedraugiškų šalių“, gali nutikti taip, kad institucijoms teks pakeisti ir pačią įrangą.
Vertinant viešai skelbiamus duoemnis apie vykdomus viešuosius pirkimus, matyti, kad vieni viešųjų pirkimų vykdytojai iš esmės atnaujina savo naudojamą vaizdo stebėjimo sistemos įrangą, o kiti vis dar naudoja Kinijoje pagamintas vaizdo kameras ir yra sudarę vaizdo kamerų priežiūros paslaugų teikimo sutartis, galiojančias iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Pavyzdžiui, Kaune vaizdo kameras planuojama naudoti ir vėliau – miesto savivaldybė pažymi, kad kameros veikia uždarame tinkle, prie jų prieigą turi tik policija, taigi tai esą maksimaliai saugu. Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, kad jos įmonių tvarkomame tinkle nesaugių kiniškų kamerų – maždaug trečdalis iš 350-ies, ir planuoja jas pakeisti.
