Zarasų rajone, pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Stelmužė garsi ne tik seniausiu ąžuolu Europoje, išskirtine medine bažnyčia, bet ir turtinga, Livonijos ordino laikus menančia įtvirtinta dvarviete.
O galbūt net ir piliaviete, kurios istorija yra paslaptinga ir dar ne iki galo atskleista.
Todėl spalio 12 dieną vyko archeologiniai žvalgymai, kurių metu siekta atrasti tai liudijančių fragmentų.
O atliktų istorinių tyrimų rezultatai nustebino net pačius tyrinėtojus – aptikta dar ankstyvesnė Stelmužės paminėjimo data nei iki šiol buvo žinoma.
Tai, kad Stelmužėje būta įtvirtintos dvarvietės ar piliavietės, matyti ne tik erdvinio žemės paviršiaus lazerinio skenavimo (LiDar) nuotraukose, bet ir vietovę žvalgant vaizdiškai:
daug klausimų kelia sunykusios dvarvietės sode esančioje kalvoje iš po žemių stūksančios akmenų terasos, akmens mūro sienos likučiai bei netoliese esantis griovys, kaip manoma, kadaise šią įtvirtintą vietovę skyręs nuo sausumos.
Siekdama papildyti šios, turizmui patrauklios vietovės istorinį pasakojimą, Zarasų rajono savivaldybė sumanė archeologinius tyrimus.
Jiems vadovauti ėmėsi žymiausias senųjų Lietuvos piliaviečių tyrinėtojas, Klaipėdos universiteto mokslininkas, archeologas dr. Gintautas Zabiela, o jam talkino zarasietis istorikas ir archeologas Šarūnas Subatavičius.
Istorinių tyrimų metu buvo rekonstruota senoji šios vietovės istorija ir netgi aptikta dar ankstyvesnė Stelmužės paminėjimo data nei iki šiol buvo žinoma – pirmuoju paminėjimu nuo šiol galima laikyti 1525 metus.
Pirmasis paminėjimas
Iki šiol istorijoje pirmojo paminėjimo data buvo laikomi 1532 metai.
Tačiau piliavietę aprašančių istorinių šaltinių rasta nedaug ir jie gana vėlyvi.
Remiantis istoriniais šaltiniais yra žinoma, kad XV a. pabaigoje –XVI a. pradžioje Stelmužės (vok. Steinensee) valda priklausė Hahoverių giminei.
O po paskutinio šios giminės atstovo, Adomo Hahoverio mirties, 1532 m. Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas leno teise ją perleido Dinaburgo (Daugpilio) pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui.
Manoma, kad piliavietė ar įtvirtinta dvarvietė buvo sugriauta pačioje Livonijos karo pradžioje, kai 1559 metais maskvėnų kariauna veržėsi į Livonijos gilumą.
Ruošiantis būsimiems archeologiniams kasinėjimams, spalio 12 d. archeologai, talkinant būriui metalo ieškiklių naudotojų klubo „Mink“ narių žvalgė Zarasų rajono savivaldybei priklausantį sklypą.
Jo teritorijoje ir yra spėjamo gynybinio griovio fragmentai bei kalva su akmenų mūro terasomis.
Žvalgymų metu buvo aptikta XVII-XVIII a. abiejų Tautų Respublikos monetų ir kitų radinių, paimta kalkių skiedinio mėginiai laboratoriniams tyrimams.
Taip pat parinktos geriausios vietos kitąmet vyksiantiems išsamiems archeologiniams tyrimams.
Autorė yra Zarasų rajono savivaldybės Mero patarėja
16 amžius – menka Lietuvai senovė. Tai jau šlėktų Lenkija paversta Lietuva.
Taip, taikli pastaba.Mažas nukrypimas-Buvau labai nustebintas kai suradau savo senelio kaimo teritorijoje esanciu senkapiu tyrimu rezultatus-II-IV a..Tas kaimas netoli Andrioniškio, Anykščių raj,-taip pat šiaurės Lietuva.Tikėtina,kad visas regionas buvo apgyvendintas nuo seno.
Būtent II- IV amžių tyrimų duomenų lietuviškumu reikia domėtis, didžiuotis kaip savu. Tų amžių radiniai byloja apie lietuvių (baltų) genčių klestėjimo amžių.