
Dar XIX a. istorikas ir tautiškumo ideologas Žiulis Mišlė (Jules Michelet) tautą įvardijo žmogiškumo veidrodžiu. Gyvoje bendruomenėje, santykyje su artimu atsiskleidžia – kas tu per žmogus. Taurūs bendruomenės pavyzdžiai žmogų įkvepia patį gyventi, mąstyti ir elgtis tauriau. Žinoma, šie principai galioja ne tik tautinei bendruomenei. Tauta – viena iš tokių.
Vinco Kudirkos sukurtame himne giedame apie didvyrių žemę, drąsinamės jų žygiais, siekiame semtis stiprybės iš garbingos tautos praeities. Augančiame tautiniame judėjime gausėja šūkių – „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis!“, įgaunančių įvairias formas – nuo skelbimo („didžiuojuosi“) iki kvietimo („didžiuokis ir apgink“). Yra, kuo didžiuotis. Vis gi tapatinimasis su kitais žmonėmis – o juk tapatinamės su tautos didvyriais – yra lazda su dviem galais.
Jei pripažįstame kolektyvinę garbę, galbūt reiktų pripažinti ir kolektyvinę gėdą? Jei prisiimame kitų žmonių nuopelnus, gal reiktų prisiimti ir kitų žmonių atsakomybę? Vytautas Kavolis tautiškumą aiškino būtent šitaip: jei esi tautos dalis – visos jos savybės yra lyg ir tavo. Šiuo atveju reiktų tapatintis ne tik su didvyriais ir šviesuoliais, bet ir su niekšais, kvailiais, nusikaltėliais. Sunki dilema. Sprendžiama ji įvairiai.
Kolektyvinė atsakomybė praktikoje dažnai veda į siaubingus sprendimus. Dažnai girdime, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Šiuo atveju kolektyvinės atsakomybės prisiėmimas džiugintų mūsų kosmopolitus ir žydų šovinistus, bet ir vėl griebtumės lazdos su dviem galais. Juk šiuo atveju tektų pripažinti ne tik lietuvių tautos atsakomybę už savo žydšaudžius, bet ir žydų tautos atsakomybę už jų tautiečius, kurie išdavė juos priglaudusią Lietuvą, žudė ir kankino lietuvius… O jei taip, žydšaudžius apskritai tektų išteisinti: jie tik taikė kolektyvinę atsakomybę.
Priešingas sprendimas – tarti, jog niekšybė neturi tautybės. Daugelis demokratų, įskaitant demokratinius tautininkus, renkasi šį – individualistinį – kelią. Vis dėlto kas leistina liberaliam demokratui, sunkiai dera tautiniam. Jei niekšybė neturi tautybės, kodėl ją priskiriame dorybei? Liberaliam demokratui atsakyti į šį klausimą paprasčiau: anot jo, anapus individo išvis nieko nėra. Jis neprisiskiria sau nei kitų žmonių dorybių, nei niekšybių. Tautininkas atsiduria priešais dilemą: didvyriais norisi didžiuotis, o štai už šunsnukius atsakyti – visai nesinori…
Vilhelmas Storosta-Vydūnas tautiškumą pavadino keliu į žmogiškumą. O kas gi yra žmogiškumas? Ar jis vien teigiamas, ar gali būti ir neigiamas? Humanistinė ideologija, pradedant Žanu Žaku Ruso (Jean-Jacques Rousseau), žmogų nupiešė kaip savaime gerą. Iš tikrųjų žmogaus esatis – dvilypė: jame yra ir gėrio, ir blogio. Žmogiškumo sąvoka reiškia – tai, kas būdinga žmogui.
Romualdas Ozolas, nacionalizmą pavadindamas šių dienų humanizmu, užčiuopė esmę: tautiškumas – ne tiktai kelias į žmogiškumą, tai – žmogiškumo išraiška. Su visomis žmogiškomis savybėmis – geromis ir blogomis. Jau Antanas Smetona kalbėjo apie dorą ir nedorą tautiškumą, jam atitarė Juozas Girnius, sakydamas – svarbu mylėti savo tautą, bet ją reikia mylėti dorai.
Ar iš viso įmanoma nedora meilė? Ko gero – taip. Motina, dangstanti nusikaltėlį sūnų, elgiasi nedorai – ji ne tik trukdo įvykdyti teisingumą, bet ir sukelia grėsmę galimoms naujoms šio nusikaltėlio aukoms. Tarnautojas, grobstantis iš valstybės, peržengia ribą tarp geranoriško šeimos aprūpintojo ir visuomenės kenkėjo. Šovinistas, engiantis kitas tautas, savo elgesiu įteisina atitinkamą elgesį su jo tauta, o svarbiausia – iš esmės pažeidžia tautos vertės principą.
Tautos idealas ir tautos tikrovė gali skirtis ir praktiškai visada skiriasi. Tas pats pasakytina apie žmogaus idealą – koks turi būti žmogus ir žmogaus tikrovėje – koks jis yra. Tautoje visada bus gėrio ir blogio.
Idealo prasme tautą galime suvokti kaip išimtinai pozityvių žmonių bendruomenę, bet ir šis kelias – slidus. Nuosekliai žengiant juo, idealo neatitinkančius tautiečius tektų tiesiog atskirti nuo tautos – bent jau savo mintyse. Kai kada taip elgiamasi ir praktikoje, o tada vardan idealo – ir dar nebūtinai teisingo – aukojami realūs žmonės. O jei taip – kam iš tiesų pasišvenčiame: tautai ar tik savo svajonei, kitaip tariant – savo individualiam ego?
Atrodo, nei vienas šių kelių – nei absoliuti tautos kolektyvizacija, nei individualizacija, nei idealizacija – į tiesą neveda. Siekiant išspręsti dilemą, kur vienoje tautos pusėje – lietuvis Jonas Basanavičius, o kitoje – taip pat lietuvis Kazys Jonaitis, lieka dar dvi galimybės: pirma – pripažinti, jog viena kategorija pasaulio paaiškinti neįmanoma, antra – pakeisti akcentus ir konotacijas.
Tauta yra tik viena iš žmogiškumo kategorijų, savaime netapati nei gėriui, nei blogiui. Didžiuotis savo tauta nereiškia save laikyti kuriuo nors iš jos didvyrių – tai reiškia įsipareigoti jais sekti. Atsakomybė už savo tautą nereiškia kaltės prisiėmimo – už tai, ko nepadarei – tai taip pat reiškia įsipareigojimą – padaryti viską, jog įvykęs blogis nebesikartotų. Meilė savo tautai nereiškia pritarimo viskam, kas joje vyksta – tai reiškia įsipareigojimą ją tobulinti, pradedant nuo savęs.
Anot Klaivo Steplso Liuiso (Clive Staples Lewis), absoliuti meilė priims tave tokį, koks esi – luošą, purviną ar bjaurų, bet niekada nenorės, kad toks būtum. Ji pasitenkins mažu, bet sieks absoliučiai visko.
Grįžtant prie veidrodžio – jame galime įžvelgti kilniausius didvyrius ir paskutines padugnes. Bet ar verta kaltinti veidrodį, jei paties veidas – kreivas?
Todėl šūkis ,,Lietuva -lietuviams” keistinas šūkiu ,,Lietuva -Lietuvos patriotams”
Nieko nereikia keisti, nes lietuvis yra komandos, kuri vadinasi Lietuva, narys.
Ilgus šimtmečius krikščionybė siekė pagonišką Lietuvą paversti savo okupaciniu kryžiaus veidrodžiu. Per žydų ganytojišką teologiją klastingai siekiamybėje klupdoma tautos dvasia štai ir persismelkė egzistenciniu pesimizmu nukankinto žydo žiauraus garbinimo įvaizdyje. O, va, štai bet kuri okupacinė Romos katolikų božnyca “įsiteisino” Lietuvos Žemės sklypų ribas… .
Paminčiui grįžtant prie straipsnio: “Iš praeities šiandieniniai tavo sūnūs lai stiprybę semia” – tai reiškia, kad telinkima tenepasiduoti oku pacinei krikščionybei. Kurios okupacinė moralė Baltams – teologiškai “atiduodant” savo sūnų bizniui, už dyką klastingai “nupirkti” pasaulį ir, cituojant sau Romos žyraščius, po “moralės” priedanga parazituojant tarpti.
Briedas, o ne straipsnis. Atleiskite Mariau, bet filosofas iš jūsų nekoks. Geriau užsiimkite tuo ką geriausiai išmanote. Tai bus naudingiau ir jums ir aplinkiniams. Su pagarba.
..matyt, Briedas – o, atsiprašau – Suomis yra geresnis (kažkoks) filosofas (o matyt tai iš leksikos…)… Gilus kritikas…Laukiu geresnio straipsnio…
Ačiū Mariui.
Šiaip straipsniokas neprastas, giliai pakapstantis ir nekankinantis ilgais vedžiojimais. Jame nieko nėra per daug skaitytojo pamąstymams. Yra įdomių vietų, pavyzdžiui: “Kolektyvinė atsakomybė praktikoje dažnai veda į siaubingus sprendimus” ir t.t.
Atskirai atskiram žmogui atsakomybė visuomenėje taikoma labai lengvai – bizūnu. Na, šis pritaikytas BIZŪNO – MEDUOLIO principas krikščionių gudrioje žydteologijoje – taipogi nieko naujo, nes jis taikomas absoliučiai visose visuomenės atskirų narių valdymo formose. PRAGARAS – DANGUS taigi irgi tas pats BIZŪNO – MEDUOLIO principas žydų religijoje… .
VALDŽIA – LIAUDIAI pirmiausia bizūną! – taipogi telpa į šį veidrodinį tandemą krikščionybei kartu su visomis valdžiomis limpant.
Jau maži vaikai (ypatingai Amerikoje) Sorošo Lietuvoje auklėjami: jei (ne)darysi to ano, (ne)gausi kažko… arba būsi … .
VALDŽIA – LIAUD(Ž)IAI
LIAUDZE – VALDZEi. Dabar taip yra…
Kuo toliau, tuo keistesni Kundroto straipsniai. Atrodytų gi tauta čia gyvena tūkstančius metų ir neturėtų kilt problemų vertinant tautinį bendrumą. Bet ne, reikia burt iš kažkokios lazdos, jos dviejų galų, lygint su užsienio filosofais, kol galiausiai pasidaro aišku, kad nieko neaišku… 🙂
Tokiu atveju O.Benderbėjus apie A.Kozlevičių sakė:
“его охмурили ксендзы”.
🙂
vo cia jau rimtas, uzskaitom! Pats tiksliausias komentaras teksto, 100%
Straipsnis geras tuom.kad verčia protauti,permąstyti savyje ,rodos senai žinomas TIESAS.O ką kiekvienas sau išmąstys,gali ir nesutapti su autoriaus mintimis .Tiesa, manau ,gali gan rimtai erzinti TIESŲ” turėtojus “.Nemėgsta kai abejojama jų “nuosavybe” .
nieko jis nevercia…cia is serijos “ferdinandas moze (ferdinan moses) pasake – kuo greiciau atsiliksi, tuo daugiau laiko liks pasivyti”. Tusciaskambyste. Kita vertus tema nebloga. Bet apie ja tiek gero prirasyta, kad kazka naujo prideti vargu ar kam bepavyks. Lietuva yra viena is tu buferiniu zonu, salis su “per daug istorijos”. Kai tiek tanku ir banku pervaziuoja per galvas, pamatysi visko – ir heroju ir brolzudziu, cia nieko naujo. Kaip tai veikia mus? Blogai aisku. Atsakomybe…ech…as asmeniskai negaliu atsakyti uz savo veiksmus jeigu kas nors sumanys mane spusteleti. Gal saudysiu…gal begsiu…ka as zinau. Ar as jauciu atsakomybe uz kazka kas saude, kas bego? Ne. Kundrotui is savo silto buto virtuves dabar lengva sneketi. Ka jis sneketu sulauzytais pirstais belangej? Kas zino…Ar kazkas butu del jo veiksmu atsakingas? Tai kvaila. Kas siandien herojus – rytoj nieksas, tai irgi nieko naujo. Vieniems herojus – kitiems zudikas. Kam nors naujiena? Taip kad…:)
Ir garsus dainininkas Gintaras Beresvičius kažką panašaus yra sakęs, kad jis neva gyveno tiesiog teisuolių pasaulyje: visi teisūs – ir tie, kurie bo(m)bas mėto, ir tie, kurie nuo jų ginasi – kai jų visų pasiklausai.
Gintaras Beres(ne)vičius.
Beresnevicius buvo garsus kas toks? DAINININKAS? :D:D:D:D
Laikas žinoti, o jei dar iki šiol nesužinojai, tai slėpkis lapuose.
Ka zinoti?
Savo komentarą nors perskaityk, nemokša. 😉
😀 kad Berioza buvo garsus dainininkas?
Visai nusipaistei.
O vis dėlto pro šalį neprašokai.Užkliuvai .Smegeninė sudūzgė .Tad negudrauk sakydamas-……”nieko jis nevercia”…O kad ….”Kam nors naujiena?”…tai mums pradžiai bent praeities kupra atsikratyti .
neatsikratysi. Kas padaryta – padaryta. As irgi seip kazkada nusikaltes esu. Nesiosiu ta plyta kisenej kol padvesiu. Ner sitam vaistu sugalvota. Taip ir kiti. Mane tik stebina paradoksai tokie. Kaip pavyzdziui ten brolis paduria broli del kekses, ir paskui save visa gyvenima plaka uz tai – vaziuoja i afrika savanoriu i aids ligonines dirbt, jo? Tuo tarpu koks tai nacis padusines ten konclageryje ne viena tukstanti gyvena sau ranchoj ir megaujasi. Ir kai ji istempia i teisma jis sako – as nieko nepadariau, tik vykdziau isakymus – pokst pokst, vienam i galva kitam, toks darbas!
KAIP gali vienas visa gyvenima grauztis, o kitas, padares 1000 kartu didesnio mastelio nusikaltima, ramiai sau gyventi ir juoktis is visu? Nesuvokiu…
Kada tave sąžinė grauš už tuos, kuriuos tu apgavai ir skolos neatiduodi (ir ją atiduosi), tada ir iš kitų sąžinės dalykų galėsi reikalauti.
Tu zinai ka, pons Ridikeli, jeigu vaidini Stirlica tai vaidink iki galo ir issiaiskink KAM ir KAS skoloj. O tai dabar kaip uzstrigusi plokstele, net nuobodu. Del mano skolu, padesiu tau, mano sazine rami kaip kudikio. As ju oficialiai turiu beveik 10 turbut, ir ne vieno cento niekas niekada is manes neatgaus, nebent istrauktu is kisenes nusoves mane I galva. Beda dar ir tai kad kisenes visad tuscios. Taip kad…tuscia kalba musu, braliuks
..;)
Tai esi žulikas. 😉
nieko panasaus! Tai skolingas as zulikams – bankams ir valstybei. O uz sitas dvi institucijas didesniu zuliku nera! 😀
Nekaltink kitų, pats būdamas kaltas.
Kiekviena tauta sudaryta iš daugybės visokiausių, labai skirtingų, žmonių.
Ir esmė yra kaip kiekvienas konkretus Tautos narys pasielgs konkrečioje kritinėje situacijoje.
Nes yra visokie teoriniai tikrovės modeliai, ir yra labai konkreti bei aiški realybė, kada pasirinkimas konkrečiam žmogui dažnai būna tik iš dviejų variantų, be jokių tarpinių “atspalvių”….
Štai tada ir paaiškėja “kas yra kas” – arba tu Tautos gynėjas, arba išdavikas.
Ir kuris iš jų būtų čia?
http://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc
Taip juokdary, arba juoda, arba balta, kitų spalvų nėra ir negali būti.
Pats toks esi, o dar ir pederastas, matyt, priedo, nes elgiesi taip – pederastiškai.
nusutrejai visai. Tu paziurek kaip tu komentuoji, nu. Tulzi cia pilstai, smirda net…
Ir vėl apie save parašei.
M.Kundrotas:
“Atrodo, nei vienas šių kelių – nei absoliuti tautos kolektyvizacija, nei individualizacija, nei idealizacija – į tiesą neveda. Siekiant išspręsti dilemą, kur vienoje tautos pusėje – lietuvis Jonas Basanavičius, o kitoje – taip pat lietuvis Kazys Jonaitis, lieka dar dvi galimybės: pirma – pripažinti, jog viena kategorija pasaulio paaiškinti neįmanoma, antra – pakeisti akcentus ir konotacijas.”
Prisipažinsiu, nesupratau apie ką rašoma šioje pastraipoje – tautą ar pasaulį..? Tik svetimžodžiai padėjo suprasti, kad lietuvių kalba atsiliko nuo toli pavažiavusio “patriotiško” proto. Nors paskutiniai sakiniai byloja, kad supratau neteisingai ir viskas yra priešingai:
“Grįžtant prie veidrodžio – jame galime įžvelgti kilniausius didvyrius ir paskutines padugnes. Bet ar verta kaltinti veidrodį, jei paties veidas – kreivas?”
Apie esmę kalbėk.
Jis apie Esme ir kalba, tik tu nesupranti. Nieko naujo siaip.
Tavo “esmė” tikrai žydiška (nuo žodžio жид – blogas žmogus).
Su kuo ir sveikinu. 🙂
O, tu noretum kad cia TAVO Esme rasytu. Mat Esme kiekvienam savo pasirodo! 😀 As tai cia kuo detas? Kemblys nurode konkrecias Kundroto rasliavos skyles, o tu ir tu nematai. Neskaitei Matyt is viso, atejai pasigyncyt pramogai….:D Darbe darbo vstiek nedirbi, ane?
Eik skolų grąžinti.
“Anot Klaivo Steplso Liuiso (Clive Staples Lewis), absoliuti meilė priims tave tokį, koks esi – luošą, purviną ar bjaurų, bet niekada nenorės, kad toks būtum. Ji pasitenkins mažu, bet sieks absoliučiai visko.” – Tačiau, rimtai, kaip čia patikslinus, kaip suprasti, kas ta (ab)soliuti meilė ir kodėl, ir išvis kam ji taip labai reikalinga? Ar čia ji kiekvienam savaip turi būti suprantama, ar siekiamybėje gaunama … . Išvis, kas ji tokia …? Ar čia tik vėl nelenkiama į krikščionybę?
Pritariu: visas blogis eina iš vakarų.
Dar Leninas taip sakė ir, ką jūs manote, akurat. 🙂
Taip, Leninas nebuvo liaudies priešas ir jis jai klastingai neskiepijo kryžių.