Gruodžio 13 d., 15 val., Vinco Kudirkos muziejus kviečia paminėti 25-ąjį gimtadienį.
Renginio dalyvių laukia istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus paskaita apie Vinco Kudirkos gyvenimą, reikšmę ir vietą Lietuvos istorijoje, renginyje koncertuos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė kanklininkė Ūla Paliokaitė.
Gruodžio 5 d. sueina 25 metai, kai duris atvėrė Vinco Kudirkos muziejus – pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatytas muziejus.
Jo atsiradimo varomąja jėga tapo vietos bendruomenė, o architektu Audrius Ambrasas.
Prisimindamas tą laiką architektas ir šiandien stebisi: „Tuo metu, kai visi galvojo, kaip išgyventi, važiuoji į Lietuvos pakraštį, kur vietiniai turi iniciatyvą ir svajonę pastatyti naują muziejų.“
Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantis Vinco Kudirkos muziejus yra įsikūręs pačiame Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienyje, Kudirkos Naumiestyje.
Būtent šiame miestelyje Vincas Kudirka sukūrė Lietuvos himną ir praleido paskutinius gyvenimo metus.
Prisiminimais apie muziejaus atsiradimą dalinasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas.
– Naujo muziejaus sumanymą vietiniai žmonės iškėlė pačių renkamai su V. Kudirka susijusiai medžiagai netelpant mokykloje įkurtame muziejuje. Sumanymas ambicingas, jeigu ne avantiūriška – juk kalbame apie ką tik atkurtą nepriklausomybę, finansavimo trūkumą ir netgi ne sostinę, o regioną. Bet bendruomenė buvo nepalaužiamos dvasios, tikriausiai tai jautėsi bendraujant su jais?
– Ambrasas: Šis muziejus iš esmės yra bendruomenės sumanymas Pirmą kartą nuvažiavus susitikti su mokytoja Natalija Manikiene, kuri kuravo tuo metu mokykloje veikusį muziejų, neapleido jausmas, kad patekau į kitą pasaulį.
Nepriklausomybė buvo ką tik atkurta, buvo visiškas sumaišties laikas, visi galvojo tik kaip išgyventi.
Ir štai atvažiuoji į Lietuvos pakraštį, kur net pačios N. Manikienės daugiabutis stovėjo ant Lietuvos sienos, prie pat tilto į Kaliningrado sritį, ir čia kalba eina apie tam laikui visiškai nežemiškus dalykus – norą pastatyti naują muziejų. Įspūdis buvo labai didelis.
– Muziejaus statybos truko net šešerius metus. Ar bendruomenė neišsikvėpė susidūrusi su savo svajonės įgyvendinimo realybe? Neišsigando savo pačių įsuktų procesų?
– Ambrasas: Tikrai ne, net darbams įsisukus bendruomenė visais būdais sugebėjo kelti, palaikyti šią iniciatyvą, atrodo, darė neįmanomus dalykus.
Mintyse šiuos žmones kartais juokais pavadindavau „suvalkiečių mafija“, nes jie rasdavo reikalingų žmonių visose sferose ir visuose lygiuose.
Jie neleido šiam sumanymui būti užmirštai arba neįgyvendintai, nors ne kartą padėtis tikrai rodėsi labai sudėtinga.
– Galbūt juos ir įkvėpė tai, jog statomas ne šiaip pastatas, o muziejus, skirtas jų krašto šviesuoliui?
– Ambrasas: Man pačiam Vinco Kudirkos asmenybė buvo žinoma dar iš mokyklos laikų, bet labiau mane paveikė būtent vietinių požiūris, nuoširdus domėjimasis, žinojimas ir šios asmenybės svarbos suvokimas.
Gavau dovanų knygą apie Kudirkos Naumiestį, buvau supažindintas su tuomet dar mokyklos patalpose veikusiu muziejumi, buvo parodyta vieta, kur galėtų stovėti naujas šiam muziejui skirtas pastatas.
Tiesiog jaučiau, kaip to krašto žmonių identitetas yra susiformavęs šios asmenybės veikiamas, jaučiau jų nuoširdų tapatinimąsi su tuo.
Juk miestelio aikštėje stovintis Vinco Kudirkos paminklas būtent jų dėka buvo išsaugotas per visus sunkius istorijos momentus, jis visuomet buvo prižiūrimas, restauruojamas, tvarkomas.
Ši asmenybė ir jos palikimas yra svarbi jų pačių dalis.
– Rengdami projektą bendravote su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu. Gal galite papasakoti apie tai?
– Ambrasas: Tai buvo prieš daugiau nei 25 metus. Jau turėdami projektų eskizus susitikome su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.
Jam šio muziejaus atsiradimas taip pat buvo svarbus, pasidalinome savo idėjomis, jis davė įvairių patarimų.
Manau, kad architektui projektas galėjo pasirodyti atpažįstamas. Nors pats pastatas gana konservatyvus, bet pasižymi šiokiomis tokiomis aliuzijomis į tarpukario Kauno atnaujinimą. Savo kontekste, savo aplinkoje jis įsikomponavo.
Dabar gal ir kitaip darytume, bet taip jau yra, kad kuo mažiau patirties, tuo drąsesnius sprendimus darai, o atsiranda patirtis ir pradedi trūkčioti.
– Į ką architektūriniu požiūriu turėtų atkreipti dėmesį muziejaus lankytojai?
– Ambrasas: Labai svarbus yra šio pastato vizualinis ryšys su Vinco Kudirkos paminklu, stovinčiu buvusioje miestelio turgaus aikštėje.
Muziejaus lankytojai tikriausiai pastebi, jog įėjimo į muziejų vietoje esantis bokštas yra šiek tiek pasuktas.
Svarstant projektą net žinovams iškilo klausimas, kam to reikia. Iš tiesų norėjome, kad išėjęs lankytojas atsidurtų veidu tiesiai į paminklą.
Lygiai taip pat ir pagrindinėje parodos salėje – dideli aukšti langai yra atsukti į aikštę ir paminklo zoną.
– O kaip nutiko, kad būtent Jūs projektavote šį pastatą, kaip atrodė proceso pradžia?
– Ambrasas: Vietinių įkurtas Vinco Kudirkos fondas kreipėsi į Paminklų restauravimo ir projektavimo institutą ir tuometinis direktorius Antanas Gvildys pasiūlė man jį projektuoti.
Buvome jaunų architektų kompanija, tarsi aštresni, bandėme daryti kažką naujo. Buvo aiški būsimo muziejaus vieta, bet vizijos ir įsivaizdavimo nebuvo.
Rinkomės iš kelių drastiškesnių eskizų, bet apsistojome ties kompaktišku.
– Ar ką nors keistumėte, jeigu galėtumėte įgyvendinti šį projektą iš naujo?
– Ambrasas: Čia toks futuristinis klausimas, nes to niekad nebus. Dalykai tuo ir būna išskirtiniai, kad yra tos akimirkos požiūris, tos akimirkos realizacija.
Galbūt labiau apgalvotume kai kurias vidaus pritaikymo detales, žinodami praktiką, suvokdami, kokios patalpos kam yra reikalingos ir kaip jos veiktų.
Tuo metu sumanymas buvo tik muziejus. Kaip jis veiks? Kas svarbiausia? Kas ten bus? Tai dar nebuvo apgalvota, todėl architektūra uždavė toną, o paroda ir muziejus taikėsi prie to.
Šiandien kurdami muziejų tikriausiai pradėtume nuo užduoties, vizijos, kaip muziejus turėtų veikti šiandien.
– Apie Vinco Kudirkos muziejų
– Muziejaus ištakos siekia XX a. 6 deš., kai miestelio mokykloje mokytojos Natalijos Manikienės ir jaunųjų istorikų būrelio iniciatyva buvo pradėti rinkti eksponatai, o 1987 metais mokyklos patalpose įrengta paroda.
Rinkiniui gausėjant, naujam muziejui numatytas tuščias sklypas priešais aikštę su V. Kudirkos paminklu.
Už šią vietą pasisakė ir V. Landsbergis-Žemkalnis su prof. Algimantu Miškiniu, kurio atliktas tyrimas vėliau pateikė ir netikėtą staigmeną: jau vykstant statyboms paaiškėjo, jog būtent čia stovėjo namas, kuriame 1895–1899 metais gyveno ir „Tautišką giesmę“ sukūrė V. Kudirka.
1998 metų rudenį Lietuvos nacionaliniam muziejui, kurio vienu iš padalinių ir tapo būsimas muziejus, patikėta įrengti ekspoziciją, o gruodžio 5 dieną, minint „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100-ąsias ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines, įvyko muziejaus atidarymas.
Vinco Kudirkos muziejaus sumanytojai buvo Zenonas Grigošaitis, Natalija Manikienė, Romas Treideris ir Albinas Vaičiūnas.
2017 metais muziejus lankytojus pasitiko atsinaujinęs – buvo įrengta nauja paroda.
Paroda supažindina su Vincu Kudirka ir miesteliu, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Kartu tai ir pasakojimas apie XIX amžiaus antrąją pusę, kai Lietuva, būdama Rusijos imperijos sudėtyje, pradėjo savo kelią į tautinį atgimimą.
