Štai kur klausimas. Nehamletiškas ir vargu ar turintis trumpą atsakymą. Kas iš tiesų yra maisto papildai? Kodėl, kada ir kaip teisingai juos reikėtų vartoti?
Pastaruoju metu apie maisto papildus kalbama daug ir labai įvairiais aspektais. Vieni juos maišo su žemėmis, tikina, kad mums tų įvairiausio dydžio, spalvų ir formų piliulių, tablečių, kapsulių visiškai nereikia, kad jos – tik nereikalingas organizmui produktas (neaišku koks!). Kiti į tokius oponentų pasisakymus moja ranka ir argumentuoja, kad šiandieninis gyvenimas toli gražu nėra visavertis: per mažai judame, per daug nervinamės, o mūsų valgiaraštyje dominuoja sintetiniais maisto priedais ir konservantais pagardinti patiekalai. Ką jau kalbėti apie žalingus įpročius, užterštą aplinką. Viso to pasekmė – organizmas stokoja vitaminų, įvairiausių mineralinių medžiagų, kas išprovokuoja organizmo gyvybinių procesų sutrikimus, energijos stygių, neatsparumą įvairioms ligoms.
Ne maisto pakaitalas ir ne vaistas
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad maisto papildai – tai preparatai (vitaminai, mineralai, amino rūgštys, taip pat ir įvairių žolelių mišiniai), savo sudėtyje turintys koncentruotą tam tikrų medžiagų kiekį. Jie praturtina mūsų racioną ir teikia papildomų medžiagų organizmui. Maisto papildai jokiu būdu nėra maisto pakaitalas ar juo labiau vaistas. Jų paskirtis – aprūpinti organizmą tais elementais, kurių jam trūksta, stiprinti gyvybines organizmo funkcijas, imunitetą ir tokiu būdu padėti organizmui išvengti gausybės sveikatos sutrikimų bei ligų.
Pirmieji maisto papildus maždaug prieš 5000 metų pradėjo vartoti kinai. Tai buvo įvairūs žolelių mišiniai, skirti didinti darbingumą, apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Maždaug 1000 metų vėliau suklestėjusios babiloniečių ir Egipto civilizacijos maisto papildams taip pat skyrė nemažai dėmesio.
Įvairius gamtos produktus jie vartojo ne tik gydymo bei sveikatinimo tikslais, bet ir ritualiniais sumetimais. Antikinės Graikijos žyniai ir atletai maiste ir gamtoje taip pat ieškojo ypatingų galių. Pavyzdžiui, jie tikėjo, kad liūto širdis suteikia ypatingos drąsos, apdovanoja neįveikiama jėga ir energija. Įdomus faktas apie maisto papildų vartojimo tendencijas iš šiandieninio pasaulio gyvenimo – japonai laikomi ilgaamžių ir viena sveikiausių tautų pasaulyje, tuo tarpu net 90 procentų šalies gyventojų vartoja maisto papildus sveikatinimo sumetimais.
Kada?
Kaip teigia bendrosios praktikos gydytoja Dalia Žeibienė, vitaminų, mineralų, amino rūgščių, įvairių žolelių mišinių tikrai nereikia vartoti 365 dienas per metus, tačiau profilaktiškai, tam tikrais gyvenimo tarpsniais ar atvejais, juos prisiminti visgi reikėtų.
„Nėra universalios taisyklės, kuri tiktų visiems, kada derėtų vartoti maisto papildus. Tačiau galima išskirti kelias asmenų grupes, kurioms gali būti padidėjęs vienokių ar kitokių maisto medžiagų poreikis. Tai būtų vaikai ir paaugliai, senyvo amžiaus žmonės, profesionalūs sportininkai, tie, kurių mityba nėra visavertė arba tie, kurie serga tam tikromis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, diabetu, vėžiu, virškinamojo trakto, reumatinėmis, kepenų ir kitomis ligomis“, – pasakoja gydytoja D.Žeibienė.
Pasak medikės, savo sveikatos būklę aptarus su gydytoju arba vaistininku, reikalui esant atlikus būtinus tyrimus ir tinkamai pasirinkus preparatą, organizmas nebejaučia svarbių medžiagų trūkumo, padidėja jo atsparumas neigiamiems aplinkos veiksniams. „Būtina nuolat rūpintis savo sveikata, jos stiprinimu ir išsaugojimu, nes tada ne tik mažiau sergama, bet ir ilgėja gyvenimo trukmė“, – tvirtina bendrosios praktikos gydytoja D.Žeibienė.
Ką ir kaip teisingai vartoti?
– Labai svarbu pasirinkti tinkamą preparatą. Tai geriausia daryti, pasitarus su gydytoju arba vaistininku.
– Prieš pradedant vartoti preparatą, būtina atidžiai perskaityti jo informacinį lapelį.
– Medžiagų, kurių stokoja organizmas, kiekis preparate turėtų būtų optimalus. Per mažas jų kiekis neleis pasiekti norimo rezultato, perdozavimas „padovanos” įvairių sveikatos problemų.
– Kapsules, piliules, tabletes geriausia užgerti vandeniu, nebent informaciniame lapelyje būtų išdėstytos kitokios rekomendacijos.
– Rekomenduojama vengti preparatų, atvežtų iš egzotinių šalių, taip pat tokių, kurių sudėtyje esančios medžiagos – egzotinių augalų ekstraktai ar jų dalys. Neaišku, kaip tokius preparatus toleruos, kaip į juos reaguos organizmas.
– Reikėtų atminti, kad vitaminai skirstomi į tirpius vandenyje ir riebaluose. Pirmieji organizme nesikaupia, jų perteklius pašalinamas su šlapimu. Tai vitaminas C, dauguma B grupės vitaminų.
– Riebaluose tirpūs vitaminai gali kauptis audiniuose, jų patariama neperdozuoti.
– Kalbant apie mineralus, svarbu atminti keletą dalykų:a) kalcis turėtų būti derinamas su vitaminu D3, b) geležies preparatai šalina iš organizmo varį, todėl reikėtų rinktis tokius, kuriuose būna ir vario, c) magnis ypač dera su B grupės vitaminais, d) magnis „nedraugauja“ su kalciu, nes pastarasis trukdo pasisavinti magnį. Šiuos mineralus vertėtų gerti atskirai ir tarp jų vartojimo daryti pertrauką.
– Žarnyno darbui skirti preparatai (jų sudėtyje yra daug maistinių skaidulų) sujungia mineralus (pavyzdžiui, kalcį, magnį, cinką) tarpusavyje, organizmas juos įsisavina blogiau. Todėl tokius preparatus reikėtų gerti atskirai.
– Greipfrutų ekstrakto nerekomenduojama vartoti kartu su daugeliu kitų preparatų, nes jis trukdo organizmui pasisavinti daug veikliųjų medžiagų.
Geresnis straipsnis apie papildus: http://sveikatossaltinis.blogas.lt/kodel-su-papildais-gaunami-mineralai-atisduria-ant-kraujagysliu-sieneliu-194.html
Kai vartoji be saiko ir be galvos mineralus, taip ir nutinka, o protingos dozės – padeda. Moksliškai tai įrodyta.
Bet ką vartok be saiko, viskas nusės ant kraujagyslių sienelių….
Mineralų ir vitaminų trūkumas pagrinde yra nepilnaverčio maisto vartojimas. Daržovėse, vaisiuose, žolėse, jų sultyse yra daug organinių mineralų. Verdant maistą, apdorojant aukšta temperatūra organiniai mineralai keičiasi į neorganinius. Tai jei žmogus mažai valgo žalio maisto, jam ir taip tų neorganinių darinių patenka sočiai, kad nebeišsivalo ir nuolat po truputį sėda, nebūtinai ant kraujagyslių sienelių, bet kepenyse, kaip smėlis, akmenys inkstuose, tiesiojoje žarnoje susikaupia ir atsiranda hemarojus ir t.t. Tabletėse gi dažniausiai kokia nors neorganine forma tie mineralai būna, visai beprasmiška juos naudoti.