Artėjant 95-ajam gimtadieniui išleista Lietuvos esperantininkų judėjimo veterano, žodynininko, kraštotyrininko, muziejininko, istoriko, mokytojo, vertėjo, redaktoriaus, publicisto Petro Čeliausko atsiminimų knyga „Mano gyvenimo kelionė. Nuo Švėkšnos iki Didžiosios Kinų sienos“.
Knygą išleido Pasaulio lietuvių centras Kaune Lietuvos esperantininkų sąjungos rūpesčiu.
Tai jau 31-oji jo knyga – iš jų 16 yra išleista lietuvių kalba, 15 – esperanto kalba arba apie esperanto kalbą ir esperantininkų judėjimą. Štai koks aktyvus veterano gyvenimo kelionės rezultatas.
Naujosios knygos apimtis – 320 puslapių. Ji gausiai iliustruota – joje 250 nuotraukų iš įvairių autoriaus gyvenimo akimirkų. Viršelio autorė – Virginija Jokubkaitė. Knyga išleista rėmėjų lėšomis.
Įžangoje autorius rašo: „Nebuvo mano gyvenime stebuklų, bet jų buvo Lietuvos gyvenime. Mano atmintis dar siekia prieškarinę nepriklausomą Lietuvą. Teko pergyventi karą ir visą sovietinę epochą, trejus metus praleisti svetimoje kariuomenėje.
Teko matyti išsilaisvinančią Lietuvą, o tai jau buvo mano gyvenimo Didysis stebuklas. Džiaugiausi jos pasiekimais, mačiau nusivylusius dėl nesėkmių“.
Taigi, žingsnis po žingsnio, eilutė po eilutės autorius knygoje dėlioja savo gyvenimo įvykių mozaiką, supažindina su ta sudėtinga epocha, kurioje teko gyventi.
Petras Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Ten pat, Švėkšnoje, baigė gimnaziją. Bandė tapti inžinieriumi, tačiau nugalėjo noras tapti mokytoju. Pradėjo dirbti pradėjo toje pačioje gimnazijoje.
Po to priverstinė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Grįžus vėl darbas toje pačioje mokykloje. Dirbo matematikos, astronomijos, braižybos mokytoju. Ir taip 45 metus, iš jų septyniolika metų dirbo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Daugau karjeros laiptais kilti negalėjo, nes nebuvo komunistų partijos narys.
Visa tai autorius nuosekliai aprašo savo knygoje.
Dar būdamas 10-metis berniukas žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba. Ši pažintis buvo lemtinga.
Tačiau rimtai atsidėti esperanto kalbai galėjo tik apie 1956 metus, kuomet po Stalino mirties prasidėjo šioks toks atšilimas ir spaudoje jau kartais buvo paminimas žodis esperanto.
Iki tol tuometinėje Tarybų Sąjungoje tai buvo uždraustas žodis. Petras Čeliauskas prisiminė vaikystėje sukauptas žinias ir tuoj pat aktyviai įsitraukė į atgimstančią esperantininkų veiklą.
Bet tuo pačiu jis neapleido ir kitos savo aistros – gimtosios Švėkšnos. Įkūrė Švėkšnos muziejų ir jam vadovavo. Susidomėjo kraštotyra ir parašė visą eilę knygų apie Švėkšnos praeitį, istoriją ir dabartį, tame tarpe ir Švėkšnos enciklopediją pavadinimu „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“.
Esperanto srityje Petro Čeliausko nuopelnai yra begaliniai. Daugelį dalykų jis padarė pirmasis.
Sunkiais sovietinias metais būtent jam pavyko pramušti priešiškumo ir abejingumo leidyboje sieną, išvertus Eduardo Mieželaičio „Žmogų“, kurį po eilės metų pastangų 1986-aisias visgi sutiko išleisti „Vaga“.
Po to sekė pažintinė knyga „Nuo Babelio iki Esperanto“, kurią 1989 metasis serijoje „Noriu žinoti“ išleido tuometinis „Vyturys“.
Atkūrus Nepriklausomybę Petrui Čeliauskui atsivėre didžiulės galimybės. Viena po kitos pradėjo išeiti jo verstinės knygos – Antano Baranausko „Anykščių šileis“, Salomėjos Neries, Vlado Mozūriūno, kitų Lietuvos poetų kūriniai. Išvertė jis ir kitų tautų poezijos (baltarusiųs, lenkų, gruzinų).
Vienuolika metų P. Čeliauskas gyveno Kaune (1995–2005) ir tuo metu redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ (Lietuvos žvauigždė).
Ir ne tik redagavo, bet didžiąja dalimi užpildė ir jos turinį. Čia jis pasireiškė kaip puikus publicistas. Žurnalui parašė per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau iš to gimė atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva per amžius), kuri buvo išleista 2002 metais.
2009 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga autoriaus garbei jo 80-mečio proga išleido didžiulės apimties leidinį „El mia Esperanta skatolo“ (Iš mano esperantiškos dėžutės), į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsniai, 520 psl.
Pagaliau išėjo ir jo kelių dešimčių metų darbo vaisius – 2018 m. išleistas „Didyis lietuvių – esperanto kalbų žodynas“ ir šiais 2023 metais išėjęs „Didysis esperanto – lietuvių kalbų žodynas“. Abu turi po daugiau nei 800 puslapių – atitinkamai 40000 ir 52000 žodžių.
Visi šie dalykai atsispindi atsiminimų knygoje.
Auorius labai mėgo keliauti. Sovietiniais metais tai daryti jis galėjo tik po Tarybų Sąjungą. Atkūrus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms, atsivėrė ir žymiai didesnės kelionių galimybės. Naujosios knygos atskiruose skyriuose: „Su esperanto kalba per pasaulį“ ir „Pasauliniai esperantininkų kongresai“ yra nušviečiamos šios kelionės.
Autorius viso dalyvavo aštuoniuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairose pasaulio šalyse.
Tolimiausias pasaulio kampelis, kurį jis aplankė, yra Kinija. Iš čia ir knygos pavadinimo dalis.
Labai vertingi ir keletas priedų knygos pabaigoje – 40 autoriaus parašytų rubajatų, keletas vertimų nepatekusių į ankstesnius leidinius, autoriaus mėgstamų dainų tekstų vertimai ir autoriaus bibliografija – 31 knyga lietuvių ir esperanto kalbomis, 43 straipsniai lietuvių kalba periodikoje, parašyti kraštotyros ir švietimo temomis, 51 straipsnis esperanto kalba įvairiomis temomis.
Taip pat yra straipsnių apie patį Petrą Čeliauską sąrašas – viso 25 straipsniai. Bet tai tik maža dalis to, kas apie jį parašyta ir paskelbta.
Belieka tik patarti – skaitykite šią knygą. Bus tikrai įdomu.
Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos Valdybos pirmininkas
