(Tęsinys)
Seinų netekimas sukėlė didžiulį visuomenės nusivylimą. Lietuvos kariai, piktindamiesi esama padėtimi, patys prašėsi siųsti juos į lenkų frontą.
Lietuvos miestuose rengti mitingai, kurių metu buvo smerkiamas Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iš Seinų, rašomos peticijos Lietuvos valdžiai.
Lenkai apkrovė Seinų apskrities gyventojus didelėmis kontribucijomis.
Antai Punsko gyventojai, kurių dauguma buvo lietuviai, turėjo sumokėti net 6000 rublių kontribuciją, o šio valsčiaus gyventojai – 40 000 rublių.
Lenkai vykdė represijas prieš lietuvius mokytojus, visuomenės veikėjus, mokinius, įkalino, o vėliau išvarė į Lietuvą vysk. A. Karosą, Seinų kunigų seminarijos dėstytojus, uždarė lietuvių draugijas, mokyklas, skaityklas ir įstaigas, konfiskavo jų turtą.
Teroras apėmė visas Seinų apskrities lietuvių gyvenamas vietoves.
Vincas Češkevičius prisimena:
„Žydų buvo daug, jie lakstė po sodžius. Lenkų valdžia jiems uždraudė vaikščioti į Lietuvos pusę.
Bet vieną dieną į Aradninkus iš Seinų atėjo Joškė Epštainas ir vaikščiojo po kaimą nusipirkti ko:
šerių, valo ar žuvies, jei kas pagavęs būtų.
Lenkų kareiviai, eidami pro sodžių, jį užmatė ir pagavę davė ausų. Joškė ėmė prašyti paleidžiamas.
Kareiviai juokėsi, liepė jam bėgti per kaimą ir rėkti:
„Niech żyje Polska!“ (Tegyvuoja Lenkija! – SB)
Tai tas ir lėkė per kaimą visa gerkle šaukdamas:
„Niech żyje Polska!“ „Niech żyje Polska!“ Bebėgdamas susitiko Marcinkevičių.
Šis paklausė žydelio:
„Ko tu leki uždusęs ir rėki?“
Joškė pažiūrėjo, kad kareivių nesimato, ir sako, kad taip jam liepė lenkų patruliai, ir, pasisukęs į Marcinkevičių, sušnibždėjo:
„Nu niech żyje, niech juos kaliera ima nuo šitos valandos! Kam jų čia reikia, tegu juos kaliera, argi jie čia reikalingi?!“
Pasakęs žydelis pasisuko eiti, jį pasivijo tik Marcinkevičiaus žodžiai:
„Jei lenkai užgirstų, tai tu dar daugiau ausų gautum!“ Žydas paspaudė kiek galėdamas.
Vėliau žydams Pilsudskis davė laisvai gyventi. Kai lenkų kareiviai aprimo, žydai miestuose kaip buvo, taip ir liko.
Tik toks Novakas pabėgo iš Seinų ir negrįžo, kadangi jis buvo lietuvių komiteto narys, bet jo seserys liko Seinuose ir turėjo aludę ant kampo, ties lieptais, vedančiais prie upės.
Žydai galėjo mokyti vaikus pagal savo įstatymus.“
Kai lenkai užėmė Aradnykus ir Seinų kraštą, jo gyventojams įsakė sunešti ir atiduoti ginklus.
Žmonės nepaklausė, ginklus slėpė ir draudė artimiesiems apie tai kalbėti.
Lenkai darė kratas. Pas Juozą Zablacką daržinėje rado užtaisytą penkiais šoviniais šautuvą.
Jeigu būtų giliau pasikapstę, būtų radę dar dvi rankines granatas.
Zablacką uždarė į Seinų kalėjimą. Jo sesuo Anė tarnavo pas dvarponį Paškevičių. Ji nubėgo pas jį ir verkdama papasakojo, kas atsitiko.
Ponas ją užtikrino, kad brolį paleisią. Taip ir buvo.
Juozą iš kalėjimo paleido, prigrasino:
jei jį pagausią su šautuvu, būsiąs sušaudytas.
Vieną vakarą, jam sėdint prie lango ir ant rankų sūpaujant savo pirmagimį, kažkas šovė į jį.
Kulka pataikė į petį, persiuvo dešinės rankos mentę ir nukirto sausgyslės kraštą.
Jis krito su vaiku. Lenkų policija mažai ką tardė. Išgijo, bet ilgai buvo nedarbingas.
Panašią istoriją yra užrašęs ir Vincas Češkevičius:
„Petras Bugarauskas slapstėsi nuo lenkų kartu su manim. Vieną kartą aš parėjau iš Lietuvos, mudu nuėjome pasikalbėti galan kaimo pas Matą prie gailyno.
Ten tankūs krūmai. Mes įėjom į kambarį. Daug kalbėjome, juokavome. Gana, eisime pažiūrėti į ežerą.
Mes tik išėjom iš kiemo ant kelio, žiūrim – važiuoja trys vežimai, pilni policijos, ir suka prie mūsų.
Anksčiau negalėjome jų pamatyti, nes tvartas šonu buvo užstojęs kelią.
Petras sako:
„Bėgam“, o aš: „Eik tu, bėgti vėlu“.
Privažiavę policininkai klausia mūsų lenkiškai:
„Gdzie Czeszkiewicz mieszka?“ (Kur gyvena Češkevičius? – SB) Aš parodau į savo namus.
Jie – dvidešimt vienas policininkas, po septynis kiekviename vežime, – iššokę iš vežimų, apsupo mūsų namus ir klausia, kur šaltyšius.
Aš jiems sakau:
„Galiu pašaukti“.
Jie man:
„Lecz prędko!“ (Tik greitai! – SB) Aš nubėgau šaukti šaltyšiaus.
Šaltyšius buvo Juras Sinkevičius, jis kūlė kluone.
Aš, įbėgęs į kluoną, sakau:
„Eikit, ana ant kelio jus policija šaukia“.
Jis, pametęs kūlimą, nuėjo pas juos.
O jie, suėję kambarin, klausinėja pamotės, kur aš.
Įėjo Sinkevičius, policininkai puolė jį klausti, kur Vincas Češkevičius.
Šaltyšius jiems atsakė, kad aš atbėgęs į kluoną ir jį pakvietęs pas policininkus.
„Aš nežinau, iš kur jis atbėgo ir kur jis nubėgo, man jis pasakė, ir aš atėjau“, – aiškino šaltyšius.
„Tai jis ten buvo?“ – „Taip, ten buvo jis“.
Policininkai, nukorę galvas, ėmė spjaudydamiesi raukytis ir išvažiavo.“
Caro laikais Aradnykuose buvo du plento sargai, bet tik viena sargybos trobelė.
Viena jos pusė priklausė vienam, kita – kitam sargui.
Vienas jų, Domanskis, buvo lenkas, kitas – Česnakas, lietuvis.
Kai lenkai užėmė Aradnykus, jie paėmė jo sūnų Juozą ir nusivedė į Seinus.
Norėjo, kad šis stotų į lenkų kariuomenę. Sargybinis nusivedė jį į savo kambarį, prigrasino nebandyti bėgti, nes nušausiąs.
Kai tik lenkas užknarkė, Juozas movė pro langą ir pabėgo į Lietuvą. Lenkai keršydami Česnaką atleido iš plento sargų.
Tais laikais daug šio krašto jaunų vyrų – Lietuvos savanorių – išbėgo į Lietuvą.
Iš Aradnykų išėjo Juozas Graužulis, Jonas, Kazys ir Pranas Stučkai.
Kartu su jais pasitraukė Juozas Janulevičius, Juozas Sinkevičius, Leonas Zablackas, Jonas Stanislovaitis ir Vincas Češkevičius.
(Bus daugiau)
