Vydūnas. Senovė ir mes

Sakoma, mes pasiekę aukštą kultūros laipsnį. Senovės žmonės stovėję daug žemiau. Ir ieškodami esminio abiejų laikų kultūros skirtumo, tūli prieina ypatingą dalyką. Senovėje tikyba ir kultūra buvo kaip žiedas ir vaisius, o mūsų laikais jiedvi laikomos dažnai du visai nesuderinamu dalyku.

Kreipiant dvasios žvilgį į vidų, į tai, kas yra aukščiau erdvės ir laiko, aukščiau jų turinio, nesikuria erdvės ir laiko daiktai. Užtai žmogaus esybė pakinta.

Kreipdamasis į dvasios sritį, žmogus susikaupia savyje ir grįžta į savo išeigą, į kūrybos gelmes, į Jį, iš kurio pareina viskas, kas yra. Ir tokia dvasios žvilgio krypsnimi patiriama tatai, ką vadiname tikyba, lotynų žodžiu religio.

Supraskime tai gerai! Žmogaus esmė yra kūrybos veiksnys. Į ką jis dedamas, tatai auga. Dedamas į aplinkos turinį, jis kuria daiktus; dedamas į dvasinę sritį, jis kuria dvasines vertybes.

***

Senovėje tūlos tautos vadino pagrindinį savo tautos gyvumą savo dievu. Toks buvo, kaip tūli Seno Testamento žodžiai tai rodo, ir senųjų žydų Jahvė.

O kaip tūli žmonės ir šiandien nori, kad kiti priimtų jų dievą, vadinas, priimtų jų supratimą apie Dievą, kaip tikrąjį Dievą, taip ir žydai norėjo, kad jų dievas būtų garbinamas kaip tikrasis, kaip vienatinis.

O mūsų sentėviai daug aiškiau manyti galėjo. Jie visai suprato, kad skirtingas tautų gyvumas patsai pareina iš Dievo, iš kurio visos tautos yra, ir kad skirtingas tautiškumas leidžia Dievą garbinti tik skirtingu būdu.

Matyti tai kuo aiškiau iš Gedimino pasakymo popiežiaus pasiuntiniui: jūs garbinate Dievą savo būdu, rusai savo, totoriai savo, vokiečiai savo, o mes, lietuviai, vėl savo būdu, bet Jis yra vis tas pats vienas Dievas.

Ir kronikininkas sako, kad Vakarų europiečiai labai nustebo dėl tokio pasakymo. Jiems dar buvo ginčytina, ar kitų dievas ir[gi] yra tikrasis. Bet lietuvio Gedimino sąmonė prieš 700 metų buvo daug šviesesnė negu tųjų sąmonė, kurie tikėjo esą nešėjai aukščiausios kultūros. Gediminas pažino tikriausiąjį monoteizmą.

***

Skirtumas tarp senovės ir mūsų laiko turi būti matomas daugiausia, kad dabar žmonės savo dvasios žvilgį yra įbedę ir jos galias leidžia visiškai į jusnių pasaulio turinį, o senovės žmonės kreipė jį daugiau į vidų, į dvasinį gyvenimą ir į tatai, iš ko viskas pareina. Ir pagal tai naujais laikais radosi daugiau vertybių jusnių pasaulyje, senais laikais – dvasios gyvenime. Todėl dvasios sritis sentėviams ir atrodė kaip tikrovė.

Ir gyvenimas kūnu, ir be jo, jiems nebuvo toks labai skirtingas. Jų supratimu, žmogus gyveno vis tiek, ar buvo gyvas, su kūnu, ar miręs. Todėl jie jautėsi priklausomi ne tiek nuo žemiškumo, kiek nuo Aukščiausiojo.

Bet dabar eina beveik per visą žmoniją ypatingas judesys. Yra numanyta, kad mes esam nuslydę nuo senovės aukštumos. Ir kad svarbu esą ant jos vėl užkopti. Todėl dažnai keliamas šūksmas, kad reikią grįžti senovėn. Reikią įsigyti tą patį gyvenimo ir pasaulio supratimą. Tūlos tautos todėl labai aukštai vertina senovės pasakas ir padavimus.

O tik nėra tai svarbiausias dalykas. Ne taip prieinama senovė. Niekuomet nebegalėsime įsigyti tokio jau pasaulio supratimo, tokios jau tikybos. Visas žmonių vidus, jų nuotaika, jų mintys ir protavimas yra per tuos ilgus amžius kitokie pasidarę.

Senovės padavimai tegali būti akstinas tokį jau skaidrų vidų kurtis, kokį sentėviai turėjo, iš kurio jiems gimė jų pasakos.

O tada galėsime ir išmokti savo dvasios žvilgį vis naujai kreipti į dvasios gelmes, į Didįjį Slėpinį, o ne laikyti amžinai įbedę į jusnims patiriamus dalykus.

Tokiu būdu mes įgysime tą pačią dvasios-sielos laikyseną, kokia gyveno mūsų sentėviai ir tikriausiai pasieksime senovę.

Tada nebekalbėsime taip labai prietaringai apie ją, pastebėję jos menkumus ir kai kuriais atžvilgiais vargingumą. Ir nemėginsime senovės mokslų pastatyti kaip įsakymų, kurių reikia aklai klausyti, bet kaip apraiškas senų laikų, kurios yra naudingos ragintojos ieškoti Jo, kursai nori būti ieškomas ir nori tada leistis randamas ir visą senovės tūrį mums padaryti laiminimu kylančiam tautos ir žmonijos keliui.

Ištraukos iš straipsnio „Senovė ir mes“, pirmąsyk paskelbto Naujojoje Romuvoje, 1934, Nr. 207–208, p. 917–920. Parengta pagal: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 170–173.

Parengė Dainius Razauskas

Skelbta: Būdas, 2002, Nr. 2, 40–41.