Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristato neįtikėtinos sėkmės XX a. sulaukusį amerikiečių rašytoją Davidą Karpą (1922–1999) ir jo talentą atskleidžiantį romaną „Vienas“.
Iš anglų kalbos romaną išvertė 2013 m. „Metų vertėjo krėslo“ premijos laimėtojas Povilas Gasiulis.
Karpas savo vardu pasirašė septynis romanus, ir nors jų siužetai ir temos labai skiriasi, kiekvienoje knygoje kartojasi viena tema – žmogaus spaudimas paklusti, kuri labiausiai išryškėja jo romane „Vienas“.
Autorius pripažino, kad jo knyga – atsakas į Džordžo Orvelo (George Orwello) „1984“, parodant, kad iš pažiūros geranoriška ir turtinga valstybė gali būti tokia pat grėsminga, kaip ir Didžiojo brolio marionečių siaubo teatras.
Romanas „Vienas“ buvo perleistas daugybę kartų ir kaskart sulaukdavo nepakankamo atgarsio visuomenėje, nors pirmąkart išleistas jis sulaukė nepaprastai palankių recenzijų (be to, šeštajame dešimtmetyje knyga buvo du kartus ekranizuota).
Savo laiku D. Karpas padarė karjerą, kurios pavydėtų daugelis rašytojų – būdamas trisdešimties tapo garsiu, kritikų liaupsinamu romanistu, o sulaukęs keturiasdešimties – ir scenaristu, apdovanotu „Emmi“.
Visi, kas reguliariai žiūrėjo amerikiečių televizines dramas – nuo „Neliečiamųjų“ (The Untouchables) septintajame dešimtmetyje iki „Kvinsio“ (Quincy) devintajame – matė epizodų, kuriems scenarijus parašė D. Karpas.
Tačiau nepaisant įspūdingo gyvenimo aprašymo, D. Karpo romanai išleisti senokai, o įrašas apie jį Vikipedijoje slogiai trumpas.
„Vieno“ veiksmas rutuliojasi ateities visuomenėje, kuri kultūriniu ir technologiniu bruožais panaši į praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio Ameriką, bet ją valdo visagalė gerovės valstybė.
Nusikaltimas ir bausmė iš esmės panaikinti, žmonės džiaugiasi visišku užimtumu ir materialiniu patogumu.
Tačiau šio saugumo kaina – visiškas paklusnumas, net menkiausius nesutikimo ženklus fiksuoja šnipų tinklas. Tie, kas užsitraukia valdžios rūstybę, perauklėjami arba, kraštutiniu atveju, sunaikinami.
Pagrindinis romano „Vienas” veikėjas – koledžo profesorius Berdenas paprašomas stebėti savo kolegas ir kasdien rašyti ataskaitas apie jų veiklą.
Berdenas, valstybės rėmėjas, noriai paklūsta ir didžiuojasi savo pateikiamoų žinių kokybe iš dalies dėl gebėjimo skaityti iš lūpų pokalbius už girdimumo ribos.
Daugelį metų stropiai pildęs ataskaitas, profesorius Berdenas pakviečiamas į susitikimą su Vidaus tyrimų departamento vadovais.
Priežastis nenurodoma, tad Berdenas, nežinodamas, kad jo pavardė buvo pasirinkta atsitiktinai, spėja, kad galbūt jis bus pristatytas kokiam nors apdovanojimui. Būtent ši naivi klaida pastūmėja jį į pražūtį.
Kaip istorinis dokumentas „Vienas” suteikia skaitytojams galimybę susidaryti įspūdį apie tai, koks stiprus nerimas buvo apėmęs amerikiečius Šaltojo karo pradžioje.
Per penkerius metus po D. Karpo tarnybos JAV kariuomenėje geležinė uždanga padalijo Europą, o Tolimuosiuose Rytuose Kinija ir Sovietų Sąjunga atvirai rėmė Šiaurės Korėjos agresiją.
Romane „Vienas“ aprašytas smegenų plovimas atspindi stiprėjančią JAV visuomenės paranoją dėl komunistinių sąmonės kontrolės būdų.
Iš tiesų „smegenų plovimo“ sąvoka buvo sukurta kaip atsakas į sunkiai paaiškinamą JAV karo belaisvių paklusnumą Kinijos pavergėjams Korėjos karo metu.
Tačiau Šaltasis karas turėjo ir kitą bruožą, artimesnį namams:
romano veiksmą subtiliai rutuliodamas užmaskuotoje šeštojo dešimtmečio Amerikos versijoje, Davidas Karpas veikiausiai davė užuominą į senatorių Džozefą Makartį (Josephą McCarthy), kurio antikomunistinė raganų medžioklė buvo Stalino vykdytų valymų veidrodinis atspindys, nors jos pasekmės buvo ne tokios mirtinos.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje Atstovų rūmų Antiamerikietiškos veiklos tyrimų komisija (HUAC) buvo atsakinga už šimtų žmonių įkalinimą ir į juodąjį sąrašą įtrauktus, manoma, dvylika tūkstančių žmonių, kurie negalėjo rasti darbo.
Buvo užsipultos net tokios garsenybės kaip Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin), Artūras Mileris (Arthur Miller), Danis Kajus (Danny Kaye), Orsonas Velesas (Orson Welles) ir Liusilė Bol (Lucille Ball).
Nedaugelis iš apkaltintųjų buvo komunistai, tačiau užteko jų atsisakymo demaskuoti kitus.
Pasak F. Boakeso (Ph. Boakes), galime tik spėlioti, kiek „Vienas“ yra atsakas į makartizmą.
Nors D. Karpas savo požiūrį į Antiamerikietiškos veiklos komisiją aiškiai išdėstė 1956 m. išleistame romane „Visi garbingi vyrai“ (All Honorable Men), distopinė „Vieno“ ateitis pritaikoma ir grėsmingiems įvykiams komunistinėje Rytų Europoje.
Galiausiai romanas turi žlugti arba išsilaikyti savaime, ir nors „Viename“ kartais peržengiamos ribos, vis dėlto tai labai svarbus ir įtaigus distopinės fantastikos kūrinys.
Ši knyga naują skaitytojų kartą paskatins atrasti netikėtų sąsajų su šiandienos sociopolitinėmis tikrovėmis.
„Post-tiesos”, „atšaukimo kultūros“ ir „no platform“ amžiuje būtina iš naujo permąstyti ir įvertinti D. Karpo tikėjimą asmens neliečiamumu ir individualumo svarba.
