Akivaizdu, kad fantastika nepelnytai išstumta iš klasikinės literatūros sąrašų. Gana platus mokyklinis kursas supažindina su įvairių stilių ir laikmečių literatūra, o fantastika taip ir lieka kažkur užribyje, tarsi paslaptingo magiško pasaulio metaforos iki šiol nesugeba suprasti net garsiausi mūsų literatūrologai. Nesugeba suprasti, todėl ir neįvertina.
Nepaisant to, fantastikos knygas iš bibliotekų šluote šluoja. Žiūrėk, dar lentynoje naujausias lenkų fantasto Andrėjaus Sapkovskio kūrinys, bet nespėji prieiti, o jis ir dingsta. Sovietmetį menančios eilės prie knygynų Jungtinėje Karalystėje pažymi garsios britų autorės J. K. Rowling „Hario Poterio“ atsiradimą knygynuose, o senas geras „Žiedų valdovas“ ne vieną jaunuolį tiek sužavėjo, kad netgi paskatino atsisakyti gyvenimo realybėje pasineriant į svajonių pasaulį fantastikos klubuose. Tokia kasdienybė priverčia paklausti, kuo ypatinga fantastika ir kodėl jos nepripažįsta literatūros mokslas?
Atidžiau patyrinėjus J. R. R. Tolkino „Žiedų valdovą“, jau seniai fantastikos mėgėjų pripažįstamą geriausia visų laikų knyga, susidaro įspūdis, kad autorius rašo ir apie ateitį, ir apie praeitį. Būdamas antrojo pasaulinio karo amžininku, J. R. R. Tolkinas nevengė atskleisti karo daromą žalą žmonijos kultūrai. Įdomu tik tas, kad dėl antrojo pasaulinio karo autorius kaltina… civilizaciją, o gal tiksliau reikėtų sakyti – modernėjantį pasaulį. Jau pirmoje trilogijos dalyje aktyviai gamtosaugos srityje veikęs autorius rašo: „Kartu, mano lorde Sauronai, mes valdysime šį Viduržemį. Senasis pasaulis degs pramonės liepsnose. Miškai bus iškirsti. Naujoji tvarka iškils. Mes varysime karo mašiną su kardu ir ietimi, ir geležiniu orko kumščiu.“ Taigi, autoriaus nuomone, gamtos negerbiantis žmogus iš išmintingo elfo virsta šlykščia pabaisa orku, o orkų kuriama pramonė griauna tobulą ir gražų mūsų pasaulį. Čia ir paaiškėja, kad pagrindinis veikėjas stengiasi sunaikinti visagalybės žiedą, norėdamas užkirsti kelią senojo pasaulio, kur visi gyveno darnoje su gamta, sugriovimui.
Šiuolaikinis lenkų fantastikos autorius Andrėjus Sapkovskis savo knygose nagrinėja svarbias nūdienos politikos problemas. Knygoje „Kregždės bokštas“ rašoma: „Kiekvienoje valstybėje pasitaiko aklų darnios visuomenės fanatikų. Dėl tos savo idėjos jie pasiryžę bet kam. Taip pat ir nusikaltimams, mat tikslas jiems pateisina priemones ir sumaišo sąvokų prasmę. Jie ne žudo, jie gelbėja tvarką.“ Čia autorius taikliai pastebi nuolatinę politikos problemą – idėjų, kurios turi tarnauti žmonių gerovei, iškėlimą aukščiau tų pačių žmonių.
Paskaičius fantastiką tampa akivaizdu: iš pažiūros smagi pasaka su burtininkais, elfais, magija ir nuotykiais, iš tiesų nėra skirta vaikams. Šie pasakų ir mitologijos herojai yra svarbiausių visuomenės, valstybės ir pasaulio aktualijų simboliai. Fantastika kuria naują mitologiją, galinčią padėti žmonijai išvengti daugelio problemų, o kiekvienam žmogui atrasti savo gyvenimo prasmę. Ji jokiu būdu nenusipelnė marginalo vaidmens pasaulio literatūros moksle.
