Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas vykdo Druskos vartojimo mažinimo skatinimo projektą. Projekto metu bus tiriama kiek druskos yra dažniausiai vartojamuose produktuose, nagrinėjami gyventojų mitybos įpročiai ir teikiami patarimai kaip mažinti suvartojamos druskos kiekį.
Šis projektas parengtas atsižvelgus į Europos Komisijos Baltąją knygą dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusiomis sveikatos problemomis spręsti bei Pasaulinės sveikatos organizacijos Mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją. Abiejuose dokumentuose pabrėžiama, kad gyventojų sveikatos labui būtina mažinti druskos suvartojimą.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai numatę parengti straipsnių seriją apie druską, jos poveikį sveikatai, druskos kiekį įvairiuose maisto produktuose, o taip pat pateikti patarimus, kaip sumažinti su maistu gaunamos druskos kiekį paros maisto davinyje, kad mityba galėtų tapti sveikesnė. Šį kartą pateikiame bendrą informaciją apie druską bei apžvelgiame populiariausias druskos rūšis: iškasamąją druską ir jūros druską.
Kas yra druska?
Druska yra kristalinės struktūros cheminė medžiaga, sudaryta iš 40 proc. natrio ir 60 proc. chloridų. Didžiausias druskos šaltinis gamtoje yra druskingi vandenys (vandenynai, jūros, ežerai, požeminiai vandens telkiniai), taip pat druska gali būti iškasama karjeruose ar šachtose. Lietuva neturi druskos gavybos pramonės, naudojame iš užsienio įvežamą druską. Artimiausios Lietuvai druskos kasyklos yra Baltarusijoje, Ukrainoje bei Lenkijoje.
Druska yra unikalus kasdienio vartojimo produktas bei labai svarbi maistinė medžiaga. Be to, ji turi savybių, padarančių maistą saugiu (didesniais kiekiais ji veikia kaip konservantas) ir patraukliu vartoti. Druska ne tik suteikia maistui sūrumo skonį, bet gali ir sustiprinti saldų, kartų ir rūgštų skonius.
Įvairios druskos rūšys skiriasi sudėtimi, paskirtimi ir net kristalų forma. Norint išsirinkti tinkamiausią ar labiausiai patinkančią druską, reikia turėti žinių apie druskos rūšis ir, žinoma, atidžiai perskaityti etiketes ant druskos pakuočių.
Iškasamoji druska – populiariausia
Lietuvos gyventojai nuo seno dažniausiai renkasi druską, išgaunamą kastiniu būdu (akmens druską). 97–99 proc. šios druskos sudaro natrio chloridas, kitos natūraliai druskoje esančios medžiagos, siekiant išgauti mums įprastą druskos birumą ir spalvą, gali būti pašalinamos. Ši druska gali būti įvairaus smulkumo – tai priklauso nuo sumalimo.
Jūros druska
Pastaruoju metu vis populiarėja jūros druskos vartojimas. Pasaulyje yra labai skirtingos sudėties druskingų vandens telkinių. Dažiausiai jūros druska yra mažiau perdirbama nei įprastinė (iškasamoji), todėl joje lieka daugiau mikroelementų, kurie paprastai, rafinuojant mums įprastą druską, yra pašalinami. Jūros druska gali būti baltos, rožinės, pilkos spalvos arba gali turėti kelių spalvų derinį, priklausomai nuo to, kur yra išgaunama ir iš kokių mineralų yra sudaryta. Daugelis žmonių mano, kad tokia druska yra natūraliai praturtinta jodu, tačiau dažniausiai tokioje druskoje jodo būna tik pėdsakai. Tačiau jūros druska gali būti papildoma jodu dirbtiniu būdu. Jūros druskoje yra įvairių mineralinių medžiagų pėdsakų, pvz., kalio, magnio, fluoro, taip pat ir nepageidaujamų mineralų, tokių kaip gyvsidabris, arsenas, stroncis ar kadmis. Jūros druskoje esančios mineralinės medžiagos gali suteikti jai šiek tiek kartoko, saldaus arba švelniai sūraus skonio. Ar tai būtų naudingi mineralai, ar mineralai, kurie nepageidaujami mūsų mityboje, druskoje jų koncentracija yra labai maža.
Ar tokia maža mineralinių medžiagų (kitų nei natris ir chloridai) koncentracija gali turėti teigiamos įtakos mūsų sveikatai? Mitybos specialistai teigia, kad teigiamas jūros druskos poveikis sveikatai nėra įrodytas.
Druskos praturtinimas jodu
Kad ir kokią druskos rūšį pasirinktumėte, svarbiausia, kad jūsų naudojama druska būtų praturtinta jodu. Jodas dalyvauja skydliaukės hormonų (tiroksino ir trijodtironino) sintezėje. Šie hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, organizmo augimą, fizinį bei protinį vystymąsi. Jodo trūkumas gali lėtinti organizmo augimą ir vystymąsi, sukelti protinį atsilikimą, skatinti gūžio (gūžys (struma) – skydliaukės išvešėjimas, padidėjimas) atsiradimą. Nėščioms moterims šio mikroelemento trūkumas gali pasireikšti persileidimu, negyvo vaisiaus gimimu ar kitomis komplikacijomis. Lietuva priskiriama jodo trūkumo zonai, todėl labai svarbu vartoti joduotą druską.
Tiek iškastinė, tiek jūros druska gali būti praturtinta jodu. Druska dažniausiai joduojama naudojant kalio joditą arba kalio jodatą. Kasdienis valgomosios druskos, turinčios jodo, vartojimas yra paprasčiausias būdas išvengti jodo trūkumo. Įvertinus, kad joduota druska vidutiniškai netenka 30 proc. jodo kiekio gabenimo metu bei 20 proc. maisto ruošimo metu, optimaliausia būtų vartoti druską, kurioje jodo koncentracija pagaminimo metu būtų 20-40 mg/kg druskos. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 (Žin., 2005, Nr. 110-4023), 7 punkte, nustatančiame, kad „saugant gyventojų sveikatą nuo ligų, galinčių atsirasti dėl Lietuvos Respublikos geografinėje teritorijoje esančio jodo trūkumo, mažmeninės prekybos parduotuvių maisto skyriuose parduodama, o viešojo maitinimo bei duonos gamybos įmonėse vartojama tik joduota valgomoji druska, turinti 20–40 mg/kg jodo. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose atskirų ligonių dietinio maisto gamybai pagal gydytojo nurodymą gali būti vartojama nejoduota valgomoji druska.“
Jūros druskos įvairovė
Vis labiau populiarėja egzotinės druskos rūšys, tokios kaip Himalajų druska, dribsnių pavidalo druska, gurmanų mėgstama Fleur de sel ir prancūziška jūros druska. Visos jos priskiriamos jūros druskai, tačiau skiriasi spalva, kristalų forma ir šiek tiek skirtingosmis skoninėmis savybėmis, kurias joms suteikia sudėtyje esantys mikroelementai.
Druską vartokite saikingai
Nesvarbu, kokią druskos rūšį renkatės, ribokite suvartojamą druskos kiekį. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos. Tai yra šiek tiek mažiau nei vienas arbatinis šaukštelis! Į šį druskos kiekį įeina tiek druska, kuri yra maisto produktų sudėtyje (duonoje, dešroje, sūryje ir kt.), tiek druska, kuria pagardiname maisto produktus jau valgydami pagamintą maistą. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai primena – didžiąją dalį suvartojamos druskos (kai kurių šaltinių duomenimis iki 90 proc.) sudaro druska, gaunama su jau pagamintais maisto produktais, todėl papildomai dėti druskos į jau paruoštus vartojimui maisto produktus reikėtų itin saikingai.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijose 2011 m. ištirta 13 druskos mėginių, juose buvo atlikti jodo kiekio, švino ir kiti tyrimai. Tyrimų rezultatai atitiko tirtiems druskos rodikliams keliamus reikalavimus.
Lengviausia, aišku, perspausdinti Europos Komisijos pezalus, savo makauše nebemąstant. Gal kas paaiškintų kam karvėms druska? A? Šiaip jau, o ką Europos Komisija sako apie cukrų? Gal siekia ir cukraus vartojimą mažint:))? Kaip dėl HFCS saldiklio, kišamo kur papuola, uždraudimo? A?
Aš druskos visai nevalgau ir tik dabar pradėjau jausti tikrą valgių skonį. Pasirodo viskas sūru ir be druskos. Kraujo spaudimas pasidarė normalus, o prieš tai teko jį reguliuoti stipriais vaistais. Taigi.
Jei valgote vien tik nevirtą maistą, tai yra, žalias daržoves, vaisius, riešutus ir grūdus, Jums vis tiek reikia šiek tiek druskos-labai nedaug, bet reikia, na o jei pavalgot mėsos ir viso kito-be druskos neapsieisit. Dar vienas dalykas-reik žiūrėt kokią druską valgo dauguma vakarų europiečių-o juk tai, taip vadinama, “table salt”-smulki, valyta druska, kurioje vien druskos skonis ir daugiau nieko, ji švari kaip kokainas, tiesiai šviesiai-ji bevertė. Beje, jei perkate gatavą maistą-duoną, sūrį, marinuotas daržoves ir kita-nuo druskos nepabėgat. Taigi. Na, bet jei atsisakėt druskos ir tas Jums padėjo-puiku, šaunu, kad pasiryžot, tik lazdos neperlenkit:) A, o prakaitas koks varva-sūrus ar jau nebe?
Druska, tai labai dviprasmiskas klausimas. Ji labiau vaistas nei maistas. Yra medicinos gydytojas Batmangelidj, kuris yra studijaves medicina vakaruose, o pats gydo ivairiausius sunkius susirgimus butent su pasudytu vandeniu, nes druska sulaiko skyscius organizme ir apsaugo nuo dehidracijos be to stumia medziagu apykaitos rugstis is organizmo lauk. Jis teigia, kad zmogaus kune yra “du vandenynai” surus ir gelas ir reikalinga pusiausvyra, kad zmogus butu sveikas. Tokie krastai, kaip Japonija, kur druskos arba nevartojama arba vartojama labai mazai ir retai, sergama kitomis sirdies ligomis del druskos nepakankamumo. Taip kad lazda turi du galus. Geriausia, druska gauti is augalu t.y. is pomidoru ir salieru (ten jos daugiausia yra), bet kai siais laikais darzoves auga neaisku kokioje aplinkoje ir kokiomis salygomis, natrio jose su ziburiu nerasi. As ilga laika gyvenau be druskos. Taip sutinku su Jonu, kad skonis atsistato ir patampa labai jautrus. Pradedi jausti skoni tikra, o ne sustiprinta. Kita vertus, iprastine balta smulkioji maistine druska, tai nera druska, o tik jos pavadinimas. Is tikro tai cheminis suriklis (skaniklis) todel nereiktu apsigaut lyginant pvz. juros druska ir nedruska. Teisinga siuloma norma yra 1/4 arbatinio saukstelio juros druskos i 1 litra vandens. Tokiame vandenyje surumo nesijaucia, nes juros druska yra svelni skoniu nei is tolo nepriomenanti to baltojo chemikalo dazniausiai sutinkamo ant musu stalo. Ir siaip patariama druska naudoti tik skysciuose istirpdyta, o ne barstant ant kieto maisto. Biochemikai teigia savo ruoztu, kad druska suteikia kunui galimybe gamintis natrio bikarbonata dar zinoma, kaip kepimo soda, kuri yra gyvybiskai butina kunui tam kad palaikytu kuno rugsciu – sarmu pusiausvyra.