Turintys sklypus ir augintinius žino, kad išlaikyti gražios išvaizdos veją gali būti sudėtinga ir dėl naminių, ir dėl laukinių gyvūnų. Vejai kenkia šunų šlapimas, problemų gali kelti ir keturkojo pomėgis parausti žemę, o kur dar kurmiai, skruzdėlės ir įvairių vabzdžių lervos.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, visose vejose gyvena vienokia ar kitokia gyvūnija. Padaryti, kad jos nebūtų, – neįmanoma, tačiau spręsti sukeltas problemas galima ir tenka dažnokai.
„Veja yra gyva gamtos dalis, tad joje nuolat vyksta panašūs gyvybės procesai kaip ir laukinėje pievoje. Laukinių gyvūnų paprastai nesukontroliuosi, tačiau galima rasti būdų, kaip juos išprašyti iš sklypo. Kalbant apie augintinius, būtina atminti, kad sklype nuolat laikant palaidą šunį šlapimo dėmių atsiranda neišvengiamai, o nuo šuns stambumo priklauso dėmių dydis ir spalva. Todėl šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – vejos išvaizda ar šuns laisvė“, – teigia ekspertas.
Kenkia azotas
Šunų šlapimo dėmės yra ko gero labiausiai į akį krentantis ir erzinantis estetinis vejos trūkumas. Vejoje pasiskirstę nudžiūvusios rudos žolės ploteliai su tamsiai žalios žolės apvadu aplinkui – įrodymas, kad veja pakenkta šunų šlapimo.
Mažų veislių šunų šlapimo kiekis nėra didelis, tad žolė „tualeto“ vietose būna dosniai patręšta, tamsiai žalia ir pastebimai aukštesnė negu aplink esanti, o išdeginimo dėmelių pasitaiko tik augintinio itin pamėgtose ir dažniausiai lankomose vietose. Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu yra iš karto surenkamos.
„Šuns šlapime yra azoto, susidarančio virškinant baltymus, kurių gausu šunų maiste. Nedidelis azoto kiekis tręšia veją, žolė paauga, patamsėja, tačiau perteklinis azotas mažame plote žolę nudegina ir sunaikina. Stambių šunų šlapimo dėmės visada paruduoja ir būna panašios į sniego pelėsio (fuzariozės) pasekmes. Na, o tokio plotelio perimetras atrodo net sveikesnis nei likusi veja – taip yra todėl, kad pakraščiuose azoto buvo mažiau, tad jis žolės nesunaikino, tik patręšė“, – aiškina su sodo technikos gamintoja „Husqvarna“ bendradarbiaujantis vejos ekspertas.
Greitoji pagalba vejai pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, yra tą vejos vietą nedelsiant gausiai palieti vandeniu – taip atskiedžiamas šlapime esantis azotas. Tačiau, jei pavėlavote, pasak dr. E. Klimo, išdegintus vejos plotelius reikia atsėti, nes savaime nauja žole jie užžels greičiausiai tik kitą sezoną. Atsėjant negyva žolė yra pašalinama, žemė šiek tiek supurenama, ant jos paberiama sėklų bei lengvo dirvožemio mišinio ir gerai sumindoma.
Išeitis – apriboti vejos pasiekiamumą
Kita problema, kurios priežastimi tampa augintiniai, – vejoje išraustos duobės. Duobes kapsto ne visi šunys. Tai darantys gali taip pramogauti, neturėti kur išlieti energijos, bandyti pabėgti arba medžioti grobį, pavyzdžiui, kurmius. Kai kurių veislių šunys turi jau įgimtą instinktą kasti žemę.
Dr. E. Klimas pataria šuns išraustą duobę kuo greičiau „užlopyti“: užpilti dirvožemiu, palaipsniui jį koja suspaudžiant ir pilant tiek sluoksnių, kiek reikia duobei užpildyti, o po to atsėti veją.
Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjinėjimas bus besikartojantis nuolat ir primins kovą su vėjo malūnais, todėl geriausia ieškoti kitų būdų, kaip išvengti šių problemų.
„Sodybos veja nenukentės, jei stambūs šunys bus laikomi voljeruose, o pasivaikščioti ir pažaisti bus išvedami į atokesnius didesnius plotus ar miškus. Kitas variantas, jei sklypas didelis ir yra galimybių dalį jo aptverti, kad šuo vaikščiotų tik toje teritorijoje. Vietą reikėtų parinkti toliau nuo reprezentacinės sklypo dalies, galima ją užmaskuoti apsodinant neaukštais krūmais“, – sako jis.
Nenorintys smarkiai riboti šuns laisvės gali bandyti išmokyti savo augintinį atlikti gamtinius reikalus ar kasti duobes tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, plotelyje, pripiltame smėlio arba medžio žievės. Be abejo, tam prireiks kantrybės ir kasdienio darbo, tad abejojantys savo sugebėjimais turėtų kreiptis į šunų elgesio ir dresavimo specialistus.
Kaip sutramdyti laukinius gyvius?
Net ir neturint šunų, vejos grožiui gali pakenkti įvairūs laukiniai gyvūnai ir vabzdžiai. Vieni tokių – Lietuvoje daug kur gyvenantys kurmiai. Rausdami kurmiarausius jie kenkia žolei, o kurmiarausiai darko vejos išvaizdą. Kurmiai yra naudingi, nes minta augalus graužiančiomis įvairių vabzdžių lervomis, vis dėlto jų „daugiabučių“ vaizdo išpuoselėtoje vejoje neapsikentę žmonės ieško būdų, kaip kurmius išprašyti iš savo kiemo.
„Su kurmiais jau įrengtose vejose gali būti kovojama „įrėminant“ būsimą vejos plotą į žemę įkasamu maždaug 30 cm gylio specialiu metaliniu tinkleliu. Jei veja dar tik įrenginėjama, galima po derlinguoju dirvožemio sluoksniu patiesti specialų tinklelį, neleidžiantį atklydusiam kurmiui prasirausti į dirvos paviršių. Kai kurie gyventojai renkasi kurmius baidyti specialiais žemo dažnio bangas skleidžiančiais įrenginiais ar aitriais kvapais, tačiau jų poveikis yra trumpalaikis“, – priemones vardija dr. E. Klimas.
Simas Bairašauskas, bendrovės „Husqvarna“ sodo technikos ekspertas, pasakoja, kad kurmiai iš tiesų bijo ir vengia garsų, jiems nepatinka ir sukeliama dirvožemio vibracija.
„Vienas iš veiksmingų būdų kurmius sezono metu išprašyti iš sklypo yra vejos robotas. Iš savo patirties galime pasakyti, kad vejose, kuriose buvo kurmiarausių, instaliavus vejos robotus, po kurio laiko kurmių nebeliko, nauji kurmiarausiai nebekilo. Taip yra todėl, kad vejos robotai dirba praktiškai nuolat, jų garsas ir skleidžiama vibracija erzina kurmius ir neduoda jiems ramybės. Tiesa, ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį, kuomet sklype robotas nedirba, kurmiai gali grįžti. Išvengti kurmių gali nepadėti ir pernelyg galingas roboto modelis, kuris vejoje darbuosis nepakankamai ilgai, kas sukeltų kurmių nepasitenkinimą“, – tikina S. Bairašauskas.
Jo teigimu, dažnai problemų vejoje gali padaryti ir skruzdėlės, kurių „nameliai“ iškyla virš žolės tarsi žemės kupsteliai. Lietingais metais tie kupsteliai gali būti net 15-20 cm aukščio. Skruzdėlės gali erzinti sklypo šeimininkus, tačiau vejai jos daro ir didesnę žalą – veja aplink skruzdėlynus pradeda blukti, praranda spalvą, žolės pamažu nyksta. Sodo technikos ekspertas sako, kad vejos robotai gali padėti kovoti ir su šia problema, nes važinėdami ardo skruzdėlynus. Taip pat sėkmingai robotai vejapjovės apsaugo ir nuo invazinių šliužų – jie šliaužia vejos paviršiumi, o ties sklypo riba juos pasitinka vejos robotas.
Dr. E. Klimas primena, kad vejų žolėms gali kenkti ir šaknimis mintančios vabzdžių lervos. Vejas dažnai pažeidžia ilgakojo uodo lervos, kurios jautrios sausrai, o itin gausu jų būna drėgną ir šiltą rudenį. Šių lervų pažeista veja pradeda geltonuoti.
Seniau įrengtų vejų dirvožemyje gali gyventi dirvaspragšio lervos, kurios maitinasi jaunų žolių šaknimis, graužia krūmijimosi bamblius. Drugio žiemkentinio pelėdgalvio lervos taip pat graužia žolių šaknis ir ūglių pagrindą. Kone dažniausiai aptinkami ir lengviausiai pastebimi vejų žaladariai yra paprastųjų grambuolių lervos, durpinguose dirvožemiuose pasitaiko kurklių ir jų lervų, kenkiančių ne tik vejai, bet ir kitiems sodo bei daržo augalams.
Nustačius, kokie kenkėjai gadina veją, tenka imtis jų kontrolės priemonių: iš pradžių, jei tik įmanoma, paprastų mechaninių, o kraštutiniais atvejais radikalių cheminių.
