Tautybę pasikeisti Lietuvoje netrukus bus galima kad ir penkis kartus per metus. O tiems, kurie turėjo keturis senelius skirtingų tautybių – atsiveria iš esmės neribotos galimybės fantazijai.
Pavyzdžiui, jei senelis ir močiutė iš motinos pusės buvo baltarusis ir lietuvė, o senelis iš tėvo pusės ukrainietis bei močiutė – karaimė, tai asmuo galės apsispręsti tas jis toks: baltarusis, lietuvis, ukrainietis ar karaimas. Pasirinkimas nestebintų.
Teisinga asmeniui leisti deklaruoti savo tautybę. Stebina tik tai, kad Teisingumo ministerija, teikdama pataisas, nenumatė jokios procedūros ir jokių protingumo principu pagrįstų ribojimų.
Taigi, kitaip tariant, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas neribos, kiek kartų gali apsispręsti ir paskui – sprendimą pakeisti. Tad sausį pasitikęs lietuviu, gegužę galėsi jau būti ukrainietis, o birželį pavirsti karaimu, bet naujuosius metus sutiksi kaip rusas.
Tai daug pasako apie teisėkūros kokybę. Bet gal jau nereikia stebėtis teisingumo ministerijos projektais?
Ir kartais tikrai juos paskaičius posakį „dura lex sed lex“ norisi versti taip, tarsi „dura“ būtų rusų kalbos žodis.
Pagaliau bus kaip pas visas normalnas civilizuotas žmogas!
Likus metams iki Kremliui įsiveržiant į Ukrainą iškilo klausimas: ,, Зачем Кремль навязывает свою гуманитарную повестку”? – Обсуждают историки Андрей Зубов и Александр Зинченко:
• Путин и Патрушев против истории и языка
– svoboda.org/a/31079066.html
Ten pat yra ir tekstas
(Guglas, beje, teksto neverčia – net ir įdėjus vieną mažą pastraipą meluoja, jog tekstas viršija leistina 3900 ženklų skaičių! Atrinkus vieną sakinį be pavardžių ir kt. Guglui pavojingų žodžių, jį išvertė)
……………….
Ar ne patys įteikėme į rankas papildomą įrankį šaliai ardyti? Juk Nepriklausomybės pradžioje buvome įspėti atsisakyti tautybės įrašo pase, palikti tik pilietybę. Naivus kilnumas paėmė viršų – norėjome parodyti, jog nesam kerštingi, nesame nusiteikę prieš kitas tautas, kad vertiname kiekvieną Lietuvai lojalų pilietį, žmogų – kad ir kokios tautybės būtų. O kai kam to mūsų negudrumo, tikėjimo, jog už gerą gerumu atsiliepiama, tik ir reikėjo… Kažin, kam labiau – Kremliui ar kitai kaimynei?
Bet nesuprantu. Turėtų būti minimalūs reikalavimai asmeniui, kad jis būtų ministru, ne vien tik partinė priklausomybė. Žinių ir kompetencijos grindys, teip sakant. Dabar gi žemiau plintuso, by tik savas.