Kovo 2 d. vyko dr. Daivos Tamošaitytės knygos „Vapsvos efektas“ pristatymas Rašytojų sąjungos klube. Autorės iniciatyva pradžioje koncertavo solistės Vida Taurinskaitė Rukšienė ir jos mokinė Meda Gutauskaitė (Algirdo muzikos mokykla), kurios atliko Prano Tamošaičio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas solo („Ko liūdi, putinėli, ko liūdi“, „Aš nueisiu sau sodelin“, „Gaideliai gieda, ryliuoja“, „Per Širvintėlių dvarelį“, „Pas mano tėvelį“, fronte kovojantiems ukrainiečių kariams skirtą dainą „Raibi gaideliai giedojo“) ir duetus („Kada noriu verkiu“ ir „Kai aš grėbiau“) su fortepijonu. Joms akompanavo ir žodį apie Tėvo kūrybą tarė Daiva Tamošaitytė.
„Aš labai tikiuosi, kad mes atgimsime, kad šis aukso fondas vėl skambės ne tik per radiją ir koncertų salėse, mokyklose, įvairiose šventėse, bet ir kasdienoje vėl galingai sugaus lietuviška daina, primindama mums, kas mes esame. Kad kaip kadaise, virkdys seną ir jauną“, – kalbėjo pianistė, filosofė, rašytoja. Renginį vedė prof. Rasa Čepaitienė, dalyvavo „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas. Knygą recenzavo prof. habil. dr. Bronislavas Kuzmickas ir prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis.
Siūlome keletą Daivos Tamošaitytės įžvalgų išsakytų prieš renginį apmąstant dabartinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje.
„Vapsvos efektas. Pamąstymai apie valstybės pagrindus“ – šiandienos visuomenės diagnozė
Rengdamasi knygos pristatymui, kuris nusikėlė dėl pandemijos suvaržymų, perverčiau ten sudėtus politinės filosofijos, kultūrologijos straipsnius ir interviu, pasidžiaugiau, kad knyga solidi, su daug fotografijų ir įkandin pirmosios publicistikos knygos aprėpia kitą rašytinio žodžio etapą.
Į knygos aplankus iškeltos mintys apibūdina mano iškeltus tikslus: „Vasario 16-ąją valstybę atkūrę vyrai užsienyje gyveno ne kaip globalaus pasaulio nariai, dažnai jie kentėjo priverstinę tremtį, ir Lietuvos valstybę atkūrė būtent todėl, kad jiems ir jų ainiams nebereikėtų vargti tremtyje, bet turėti savo laisvą Tėvynę“;
„Mados praeina, bet kas nors turi rūpintis ir nuolat priminti, kas esame ir vardan ko esame“;
„Mūsų uždavinys būtų Europai sugrąžinti jos žmogiškumą“; „Europos Parlamentas yra ta vieta, kur susitinka įvairios kultūros, kur diskutuojama apie nacijų ateitį ir kur dera priminti savo tautos laimėjimus bei kovoti už jų pripažinimą“;
„Inteligentijos, arba šviesuomenės, įgimtas uždavinys ir būtų ne paklusti dabartinio elito nustatytoms raiškos riboms, o įsipareigoti civilizacinėms vertybėms, rašytiniams pasaulio šaltiniams, kurie laisvės sąvoką sieja su būties vertikale“;
„Lietuva jau nutiesė tiltus į amžinybę. Įvairios sąjungos susikuria ir iširsta, o išlieka tautos, dvasia kylančios tosios amžinybės linkui ir teigiančios dvasinio prado viršenybę. Tikiu, kad Lietuva dar tars egzistencinį žodį visai kitoje plotmėje, nei šiandien pajėgia aprėpti pragmatinis protas”.
Kelerių metų straipsniuose aptariau padėtį įvairiose srityse – kultūroje, muzikoje, literatūroje, politikoje, moksle. Rūpėjo ne atsiliepti, o išryškinti pokyčių priežastis ir galimas pasekmes. Iki 2004 metų labai neramia širdimi žiūrėjau TV laidas ir į visa, kas vyksta žvelgiau su viltimi; skaudėjo dėl kiekvienos nesėkmės, o dėl besikalančių savasties daigelių labai džiaugiausi.
Supratau, kad šalį dirbtinai ir skubotai prijungus prie naujos konfederacijos, tuos daigelius nulauš iš atkeltų šliuzų pasipylusi svetimybių srovė – nieko gera nelauk. Kad buvome ciniškai ir brutaliai apgauti, galutinai suvokiau po sužlugdyto žemės referendumo.
Iki to laiko dar buvo galima įsivaizduoti, kad žmones persekiojančios nesėkmės tarpusavy nesusiję, kad emigracija yra tik menkos savivertės arba būtinybės padarinys, stiprėjanti cenzūra – pernelyg valdingų atsakingų vadovų charakterio pasireiškimas, o nenormalus kainų ir mokesčių augimas susireguliuos, kai susikratys nauja sankloda.
Taip žmonės laukė ir laukė, kol sulaukė ne sprendimų, o galutinai atsiskleidusios valdymo schemos, bet tik tada, kai baltais siūlais siūtos siūlės ėmė lįst į paviršių. Taigi niekas nesusikratė, nes garsioji „nematoma ranka“ lėmė visus procesus kompleksiškai ir planingai.
Propagandinė mašina teigia, kad viskas daroma dėl žmogaus, kad siūlomi nauji pažangos modeliai, o žmogus pats renkasi. Kad nėra jokių susitarimų, planavimo. Bet jis yra. Jis pateiktas ateities projektuose, kuriems vadovauja PSO, JTO ir kitos viršvalstybinės struktūros. Tautų atstovavimas jose yra parodomasis, nes lemiamus sprendimus priima niekieno nerinkti ir niekam neatskaitingi asmenys.
Planavimas mums gerai žinomas iš sovietinių penkmečių planų. Dabartinis planavimas ir pasaulio perkonstravimas eina iš tų pačių neomarksistinių santvarkos perkūrimo šaltinių, tik yra žymiai veiksmingesnis dėl naujų technologijų.
Naujausi mokslo laimėjimai pajungiami būtent tam tikslui. Nors mes juokėmės iš tų planų ir nemokšų pastangų nukreipti upes priešinga linkme, vis dėlto ta mašina važiavo ir traiškė likimus.
Ir nors jai buvo lemta žlugti, ji padarė žalą daugeliui kartų. Ta pati padėtis susiklosčiusi ir šiandienos planavimo atžvilgiu. Protingas mato, kaip nuo žemės paviršiaus tikslingai šluojami civilizacijos ir kultūros laimėjimai, prisidengiant karais ir karinėmis operacijomis išvagiami muziejai, archyvai ir per šimtmečius tautų sukauptas turtas (Alepo, Bagdado, Kalnų Karabacho ir kiti pavyzdžiai).
Pastaraisiais metais išryškėjo siekis panaudoti destruktyvias anarchistines jėgas ir net teroristines organizacijas, tokias kaip „Antifa“. O kad senasis paveldas būtų sunaikintas ir pakeistas nauja „žmonija“ ir jos surogatais, pasitelkimas „virėjos fenomenas“ – mokslas ir visos sritys, ypač humanitarinės, yra devalvuojamos, objektyvius tyrimus išstumia pseudoteorijos, nesuvokiami naujadarai, alogiškumas, visa ko suprastinimas ir supaprastinimas, suniveliavimas, klastotės ir plagiatai.
Kitaip sakant, visos priemonės, kurios normalios visuomenės laikomos sveiko proto ir pažangos priešybe. Dabar šie griauti skirti mechanizmai demonstruojami kaip „gėris“. Susiduriame su dar nebūta totalitarizmo forma – slenkančiu globaliu totalitarizmu, diktatūra pasaulio mastu.
Galvoti, kad įmanoma išlikti nepaliestam ir sąlygiškai laisvam yra neišmintinga. Logiškai mąstant, ši pastanga, kaip ir sovietinis planavimas, neturi jokios ateities ir kaip antižmogiškas, antilogiškas reiškinys, prieštaraujantis gamtos ir žmogaus vystymosi dėsniams, yra pasmerktas, nes jis yra pastatytas žemyn galva. Tokie planai negali iš principo pavykti.
Bet matome, kokių aukų šis planas reikalauja. Ir dar pareikalaus, jei nebus pasipriešinta dar nematytos vergovės formai. Ši vergovė su bepročio tikslumu yra suplanuota antiutopiją į dienotvarkę diegiantiems sociopatams ir pateikiama kaip tikėjimas mokslu ir jo įrodymais, formuojant naują diskursą. Kodėl tai įmanoma?
Pirma, pasaulio perdarymas, net ne padalijimas, yra planuotas labai ilgai ir apskaičiuotas. Bet jo veiksmingumas remiasi ne objektyviu mokslu kaip tokiu, bet mokslo panaudojimu senojo žmogaus, kurį transhumanizmas keičia naujuoju pagerintu esiniu, sunaikinimo tikslu ir dar tokiu būdu, kad žmogus galvotų, jog tai jo paties idėjos.
Čia nekalbėsiu, kokiomis priemonėmis, juodosiomis technologijomis ištisos žmonių masęs priverstos galvoti, kad visa, kas su jais ir visuomene atsitinka, yra natūralus jų pačių įtikinimų ir veiklos padarinys.
Svarbu bent pradėti suvokti, kad akivaizdi viso, kas žmogiška ir laisva anuliavimo beprotybė yra savotiška masinės haliucinacijos forma, neuroligvistinio programavimo padarinys per internetą, žiniasklaidą, šou, filmus, kompiuterinius žaidimus ir kitas panašias priemones (iliuzionistų, magų, hiptnotizuotojų ir panašių aferistų metodai masėms apgaudinėti).
Daugelis iš mūsų, ypač jaunam amžiuje, esame patyrę šių apgaulių, o paskui galėjome tik stebėtis, kodėl mus pavyko apgauti. Taip yra todėl, kad tikras mokymas yra pakeistas klastote, išstumtas netikrų krypčių.
Jaunimas ir apskritai žmogus turi kažkuo užsiimti, todėl jam prievarta primetami klaidingi idealai ir veiklos. O paskui būna per vėlu, laikas ir sveikata prarasta, o svarbiausia – vietoj tikros tradicijos tąsos atsiranda neužpildomos tuštmės, prastovos mūsų istoriniuose ir kultūriniuose tyrimuose, gyvenimas ir asmenybė skurdinamas toliau.
Mes neįveiksime priešo, jei atsisakysime matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Kitos išeities nėra. Todėl reikia sukaupti visą drąsą ir suprasti, kad mūsų gyvenimas nesibaigia kūno mirtimi, kad pasaulį judina kitos jėgos, ne vien mirtis ir liga, ribotumas, kad yra siūloma daug būdų pranokti savo mirtingumą ir silpnumą, bet jie nėra bedvasės technologijos.
Tai, kas lemia žmonijos raidą, yra antlaikinė ir antistorinė plotmė, iš kurios kyla idėjos ir būdai joms realizuoti. Šiuo aspektu svarbiausias yra laisvas žmogaus apsisprendimas, savaimingumas ir tik jam ar tautai būdingas savitas kelias, užtikrinantis įvairovę. Kad būtų judama spirale aukštyn, svarbiausia plėsti švietimo židinius.
Tikrų žinių, bet ne vyraujančių, skirtų žmogaus mintims užnuodyti ir paversti jį nesavarankiška būtybe, infantilia, nieko nesugebančia, ir dėl to nuosekliai grimzstančia į žemesnes išsivystymo pakopas.
Man asmeniškai baisiausia diena buvo tada, kada supratau, kad nepriklausomybė egzistuoja tik popieriuje, o laisvės likučiai gali būti užgniaužti bet kuriuo momentu, nuimant trispalvį fasadą, dengiantį dvasinę kapituliaciją. Jai ruoštasi buvo ilgai, mums giedant himną ir naiviai tikint, kad esam apsaugoti. Nuo išorės priešo – esam, o kaip dėl vidinio?
Iki tos akimirkos maniau, kad mūsų geriausieji patriotai kovoja, kad aš tik visko nežinau, kad geriausiųjų specialistų, ryškiausiųjų inteligentų ostrakacija, pašalinimas iš visuomenės gyvenimo tėra nesusipratimas, kad iš savo mokslo ar meno vienutės tereikia grįžti į pasaulį, iš kurio buvom kažkokio kerštingo padaro išguiti, ir viskas susitvarkys, klaida bus atitaisyta.
Kad reikia pradėti ieškoti pagalbos, ir ji bus suteikta. Juk 32 metai nepriklausomybės turėjo sustiprinti institucijas, ginančias žmogų! O kai pradėjau aiškintis priežastis, pamačiau, kad niekas nieko negali, nes viskas paralyžiuota, supainiota ir palikta geležiniais bėgiais riedančiai eigai.
Kad kraštutinis individualizmas, egoizmas, liberalizmas, homogeninės visuomenės skaldymas pagal pajamas ir statusą bei emigracija lėmė susvetimėjimą, nepasitikėjimą vieni kitais ir galiausiai vienatvę. Vyksta žmonių išvietinimas, nuskurdinimas, psichologinis teroras iš pusės tų, kurie nekenčia mūsų laisvės ir nori, kad ji mums kuo labiau apkarstų.
Dabar žmonės galvoja, kad tik kaip nors išgelbėti savo kailį, išlikti, prisitaikyti. Niekas negelbės. Matome, kaip ukrainiečiai šiandien kovoja. Jų yra daug milijonų, jie pasiryžę. Mūsų padėtis daug blogesnė: mūsų teliko apie du milijonus, nors nuo 4 mln. per tą laiką galėjome pasiekti bent 10 milijonų. Visada ir visur laimi skaičiumi pranašesnis priešas.
Pridėkime rezignaciją, sėkmingą restauruojamos Rusijos imperijos propagandą, į šalį priplūdusių rusakalbių tūkstančius, Kaliningradą ir Baltarusiją šalimais, kad suprastume, kokioje blogoje padėtyje esame. Iš esmės patys atidavėme kolaborantams į rankas viską, įskaitant savo ateitį. Pačioje nepriklausomybės pradžioje reikėjo atlikti būtinus veiksmus: desovietizaciją, realią o ne fiktyvią liustraciją, neduoti okupantams lietuviško paso.
Slaptajai 5 kolonai būtų daug sunkiau, o daugeliu atvejų iš viso neįmanoma privatizuoti finansus, turtą, strateginius objektus, daryti įtaką valdžiai ir verslui. Dabar jie taip įsitvirtinę, kad faktiškai vadovauja visam gyvenimui ir yra ginami savo pačių priimtų įstatymų. Dėl niekšiško Sąjūdžio sugriovimo atsidūrėme blogesnėje padėtyje, nei estai ar latviai, praradome visas galimybes ir pirmenybę.
Esame ties visiško kolapso kaip savarankiška valstybė ir tauta slenksčiu, ir ne vien dėl gresiančios Rusijos agresijos, bet visų strateginių svertų perdavimo svetimoms instancijoms, kurios esą turėtų automatiškai ginti intervencijos atveju. Kodėl atsisakyta savarankiškumo, pagal kurį bus sprendžiama, ką čia ginti?
Kol kas laikomės tik dėl herojiškos rezistencijos pradedant 1918 metų Vasario 16-osios valstybės atkūrimu ir kovomis su priešu keturiais frontais, paskui per Birželio 23-iosios sukilimą iki partizaninio karo, kuris baigėsi 1965 metais.
Nors visaip bandoma supainioti, sukklastoti ir sumenkinti šią kovą, ji pernelyg didelė, per daug aukų sudėta, kad būtų ištrinta. Tačiau pavojus yra, nes jaunieji klaidinami ir tikros istorijos nežino. Taip pat užgaulu, kad dabartiniai kolaborantai prisiima sau savo aukų nuopelnus.
Apie mūsų kultūrą ir jos vietą. Labiausiai neramina keli faktoriai: valstybinės kalbos pažeminimas, mokslo ir švietimo lygmens smukimas, ypač etninių vertybių boikotas valstybiniu lygmeniu. Norima iš ir šiaip jau antrarūšės valstybės mus padaryti etniniu dariniu ne tik be savo valstybinės kalbos ir tautinio švietimo, bet ir iš viso bešakniais, nieko nesuvokiančiais, nežinančiais savo istorijos ir nebemokomais nei savo dainų, nei šokių, nei papročių.
Prisidengiant pandemija, o dabar ir karu, įvedama nepaprastoji padėtis ir gniaužiami paskutiniai laisvės uostai. Šįmet net Užgavėnių siūlyta atsisakyti, neva kam švęsti, jei Ukrainoje liejasi kraujas… Nieko absurdiškesnio dar negirdėjau.
Eliminuoti tūkstantmetes tradicijas bet kokiu pretekstu – amžini okupantų triukai! Procesas vykdomas per savivaldybes (štai Rokiškio, Biržų ir Klaipėdos kolaborantai merai šios šventės nesurengė). O reikėtų susigrąžinti tautinės muzikos sąjūdį, per panašias šventes taip pat. Kartu visus papročius. Dabartinės „vertybės“ tokios priešingos lietuvybei, kad žmonės, ypač jaunimas, bijo dainuoti, būti nemadingi ir išjuokti.
Etninė kultūra liko paskutinis mūsų bastionas. Gerbiančio ir žinančio savo tūkstantmetę kultūrą lietuvio niekas nepalauš. Nutautusį – net nebereikia „mušti“, nes jo su sava kultūra niekas nesieja. Žmonės patiria dvasinį savasties badą ir dėl to egzistencinę tuštumą.
Toks etninės kultūros sąjūdis būtų nepolitinis ir sunkiausiai įveikiamas valstybės griovėjams, nes atitinka vidinę tautos tiesą ir gyvenimo tikslą; jo laukia daugelis. Imkimės iniciatyvos, kol dar gyvi mokytojai, žinovai. Esame atblokšti etapais į okupacinių laikotarpių situaciją, kai kalbame apie valstybinės kalbos išstūmimą ir antikonstitucines veikas. Jau sudarytos prielaidos dvikalbystei ar net trikalbystei. Procesas nesustos ir gali baigtis tuo, kad savo kultūrą ir kalbą vėl teks ginti pogrindinėmis priemonėmis.
Keletas klausimų knygos autorei.
– Kaip įvardintum tą toksiną, verčiantį tarnauti tave naikinančiam parazitui?
– Nežinojimas, baimė, įsitikinimas, kad nieko negali pakeisti. Juk parazito veikimo būdas yra mimikrija ir įsiskverbimas į aukos smegenis ir kūną tokiu būdu, kad paskui vykstantys cheminiai procesai paralyžiuoja mąstymą ir veikimą – donoras mano, kad jis pats atlieka veiksmus ir priima sprendimus. Parazito tikslas tik vienas – daugintis kito sąskaita, gamtai jokios naudos jis neduoda, o auką suvirškina ir tada ieško kitos.
Pastaruoju metu mes apskritai matome plintantį darvinišką požiūrį į žmogų kaip į gyvūną, kurį galima valdyti kaip nuosavybę, kad žmogaus kūnas ir gyvybė jam jau nebepriklauso, kad yra specialistų, geriau už žmogų žinantį, kas jam geriau. Tai nieko nauja, nauja tik Romos imperijos priemonių išplėtimas iki globalaus maštabo – iki būsimos pasaulio valstybės, kuri turi įgauti konkrečius bruožus 2025-2030 metais.
– Kokia intelektualo atsakomybė visuomenei ir tautai? Ar jos neturėtų būti?
– Intelektualas yra vieniškas vilkas, kuriantis savo logines proto konstrukcijas ir pasaulius, kuris gali neturėti politinės sąmonės, tokių pavyzdžių daugybė. Jis iš principo neprivalo turėti atsakomybės, nėra tokio instrumento. Jo laisvė yra aukščiausias įstatymas.
Tačiau jeigu intelekto aukštumas pasiekęs ir dar tinkamą išsilavinimą įgijęs pilietis supras tos atsakomybės prasmę ir prestižą, jeigu jis sieks tiesos, tada jis gali pasielgti kaip Sokratas. Deja, šis pavyzdys kaip tik ir rodo, kiek pasaulis turi Sokratų. Knygos straipsniuose pateikiau atsakymus į šį ir panašius klausimus. Viename rašiau, kad tautas veda ne filosofai, o vadai. Ir apskritai tautos išlikimui svarbus kiekvienas žmogus, išlaikęs sąžinę ir sveiką protą.
– Jeigu neįvykusi desovietizacija ir naujosios Vakarų „vertybės“ suspaudė Lietuvą lyg replės iš abiejų pusių, kokios būtų galimybės ir keliai jai išsivaduoti ir išlikti?
– Galimybės yra visada, ir visada žmogus turi pasirinkimą, net jei jis yra paverstas kaliniu. To svarbu neužmiršti. Egzistencinių suiručių sąlygomis išbandomas žmogaus ir ištisų visuomenių dvasingumo lygmuo.
Išmuštas iš pusiausvyros, netekęs gimtosios aplinkos, daug ką praradęs arba kitaip tiriamas žmogus turi galimybę pažvelgti svarbiausiems būties klausimams ir tikrovei į akis, ir nuo jo atsakymų priklausys jo likimas. Jis bus priverstas arba ginti savo sielą ir tikrąsias žmogiškąsias vertybes, arba save ir kartu jas išduoti.
Nesvarbu, ar iš baimės, ar dėl saviapgaulės, bet melas niekada nevirs tiesa, o klasta — kažkokiu gėriu. Kad ir mažiausias melas, kad ir iš geriausių paskatų gali tapti didelių nelaimių priežastimi. O išdavystė yra senaties neturintis aktas, – pats didžiausias nusižengimas būties sandaros principams. Už tai Dantė išdavikus patalpino pačiame baisiausiame devintajame rate, kur jie kenčia įšalę į ledą.
O keliai yra keli. Vienas jų yra pilietinis pasipriešinimas ir neteisėtų, nekonstitucinių įsakymų sabotavimas. Teisinis kelias taip pat būtinas, taip pat išviešinti kolaborantų su priešiškomis valstybėmis ar struktūromis dokumentai labai pagreitintų teisingumo atkūrimą.
Tai yra, mes negalime išradinėti kažką ypač naujo, teks viską atstatinėti, nes jokių leniniškų šuolių peršokant kurį nors laikotarpį nėra ir negali būti, viskas gamtoje vystosi nuosekliai. Tai, kas susikaupė per trisdešimt metų, kas buvo sustabdyta, teks peržiūrėti.
Tam, kad išliktume bent kaip unikalus etninis vienetas, ne tik politinė tauta, turime sutelkti jėgas ir apginti savo paskutinį bastioną – kultūrą, pirmiausiai etninę kultūrą ir paveldą, materialųjį ir nematerialųjį, ir nelaikyti savo kultūra svetimų klastočių, jas atmesti.
Išlaikyti branduolį, užtikrinantį mūsų buvimą lietuviais, lietuvybę ir rasti būdą perduoti ją ateities kartoms. Jeigu dabar tautinis sąmoningumas žlugdomas nuo mažens ir mokyklos, jis dažnai tėra paviršinis, uniforminis, reikia kurti savo privačius švietimo židinius.
Jeigu talentingiausieji išviliojami dar iš mokyklos suolo į užsienius, jeigu nesibaigia to paties metodo taikymas, kada mūsų jaunuomenė, specialistai neturi galimybių dirbti savo šalyje ir išsklaidomi per pasaulį tarnauti svetimiems, jeigu visai būdais mažinamas gimstamumas – reikia rasti būdus kaip turėti gausią sveiką šeimą ir darbą čia ir dabar.
Nes galų gale ne idėjos, o tiesiog demografija nulemia tautų ir valstybių baigtį. Daug filosofijos ieškoti brutaliame siekyje sunaikinti kitą ir užimti jo vietą po saule nereikia. Tai lemia dažniausiai ne kilnios idėjos, o po jomis slypintis barbariškas, pats primityviausias vagies ir prievartautojo mentalitetas, kuris yra visų karų ir ideologijų motyvas.
Užgrobti kito gerą, jį išnaudoti, reketuoti, išvogti, valdyti, kontroliuoti, manipuliuoti — nieko nauja čia nėra. Kodėl plataus masto karai ir pagrindiniai perversmai vyksta maždaug kas 30 metų?
Gal todėl, kad išauga nauja nemokšiškų barbarų karta, nieko pati negalinti sukurti ar tinginti užsidirbti pragyvenimui, kuriai reikia suteikti naujus pasipelnymo šaltinius, ganyklas ir medžioklės plotus? Parazitinis mentalitetas egzistuoja ir dauginasi. Toksai periodiškai atsinaujinantis „raudonasis tvanas“…
– Kaip vertini karo Ukrainoje veiksnį tolesnei Lietuvos, postsovietinio regiono, Rusijos, ES, pasaulio raidai?
– Šios knygos puslapiuose galima rasti daug atsakymų ir prognozių, kurios pasitvirtino. Tai kartu rodo, kad kad ir kiek mėgintum žadinti ir įspėti, pabunda vienetai. Bet ir tai gerai, ir dėl to verta rizikuoti, kad palaikytum žmonių dvasinę būseną kuo mažiau pažeistą. Bet įsitikinau, kad tiesa iš esmės niekam nerūpi, jos bijoma, ji nepakeliama.
Jeigu žmogus nuo mažens neugdomas teisingai, nėra grūdinamas, vėliau jis nebus pajėgus atlaikyti tikrovės, sunkumų, neturės savo nuomonės. Kita vertus, daug kas per pastaruosius trejus ketverius metus paaiškėjo ir atsiskleidė, dėl to svarbu matyti visą paveikslą ir mėginti jungti taškus, nes atskiros regioninės problemos yra to bendro plano dalis.
Kitaip sakant, gali į stadiono areną žiūrėti kaip ten vykstančio žaidimo dalyvis, arba kaip tribūnos žiūrovas, būti iš karto abiejose vietose sugeba maža kas. Iš tiesų vyksta pasaulio dalybos ne tik Ukrainoje. Prisiminkime Balkanus (Jugoslaviją), Viduriniuosius Rytus, arabų pasaulį, Iraką, Siriją, Libiją, Afganistaną.
Neramumai plečiasi. Rusijos slavų pasaulio atkuriamieji planai yra aiškūs, jie neslepiami ir vykdomi. Daug įdomiau, kaip reaguos NATO ir kokios bus pasekmės. Visuotinė pasaulinė krizė būtų blogiausias scenarijus, nes išplėstinio karo padariniai visada yra suirutė, vertybių išgrobimas, genocidas, badas ir panašiai.
Visuotinė tendencija yra prie didelių internacionalinių darinių jungti atplėštas mažesnių valstybių teritorijas arba praryjant jas visiškai, kaip jau istoriškai patyrėme ir mes per tris LDK padalijimus. Iš pradžių jos gauna autonominį statusą. Įvykdoma melagingos vėliavos operacija, prisidengiama tautinės mažumo teisių gynimu.
Apskritai visos tos gudrybės yra seniai išstudijuotos, jos sėkmingos tik todėl, kad biurokratizmas ir visas sukurtas demokratinis aparatas nepajėgus laiku ir tinkamai reaguoti. Blogiausia, kad tos ribinės teritorijos dažniausiai tampa buferinėmis zonomis, kuriose nieko nepaliekama, tik išdeginta žemė būsimiems poligonams, laikinai administruojamais vienetais be jokio realuas suvereniteto.
Kas liko iš Karaliaučiaus? Kas ir kaip atstato miestus? Matykime, kad naudinga karo baigtis. Visada nepriklausomas faktorius – laisva valia, valia gintis – yra tas nežinomasis lygtyje, kuris nervina karo strategus ir nėra iki galo sukontroliuojamas.
Todėl manau, kad ukrainiečiai laimės, padedami ir mūsų, ir kitų draugiškų šalių kovotojų. Kitas klausimas, ką tautos daro su iškovota laisve. Dažnai, kaip matome, jos vaisiais naudojasi ne gynėjai, o prasisiekėliai. Šitai reikia gerinti.
Tendencija yra tik dviem kryptim: arba į vieningą pasaulio valstybę (NWO, Naujoji pasaulio tvarka, arba ordinas), kurios dalis yra ir Rusija, ir ES, ir JAV ir net Kinija, tad įsiplieskiančius karo židinius, karingą retoriką galima vertinti iš tų pozicijų sprendžiant, kad tarp didžiausių pasaulio galių vyksta kova dėl išteklių ir kas tą pasaulio valstybę valdys, arba lieka kryptis į mėginimą išlaikyti sąlyginį savitumą tame konfederacijos katile.
Pasaulinė valstybė su centru Jungtinėse Tautose, su vieninga pasaulio kariuomene ir policija – tai toks modelis, kada nei valstybė, nei jos pajėgos jau nebeturės reikšmės ir bus pajungtos visai naujo tipo junginiams.
Būtent karšti nesantaikos židiniai gali būti puiki dingstis tokiu imperiniu būdu apjungti pasaulio teritorijas su pažadu įvesti visuotinę taiką. Iš istorijos žinome, kad konfliktai dėl to niekur nedingsta, o rusena ir yra represuojami jau tokios imperijos viduje. Ir turint galvoje, kad nė viena imperija nėra amžina, svarbu išlikti bet kuriomis sąlygomis.
Tai reiškia, kad sava kalba, papročiai, atmintis ir gyvenimo būdas turi būti išsaugotas kad ir „gete“, kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis laukiant geresnių laikų. Reikia reikalauti sau kultūrinės nepriklausomybės ir globos. Tai būtų išmintingiausias kelias, jei kiti būdai būtų paralyžiuoti.
– 2014 m. tekste kėlei klausimą, kaip apibūdinti mūsų politekoniminę sistemą. Ar nuo to laiko atsakymas tapo aiškesnis? Koks jis būtų?
– Iš socialistinės ji tapo demokratine liberaliąja, vadovaujamasi neokonservatyviąja kapitalistine kryptimi, tačiau matyti, kad esame pasaulinio perkrovimo dalis, kada vis didesnį vaidmenį vaidina viršvalstybinės korporacinės struktūros.
Taigi buvęs socialistinis planavimas niekur nedingo, jį pakeitė tarptautinės biurokratinės sąjunginės sistemos. Įvedama „klimato kaita“, „tvarumas“, perėjimas į skaitmeninę sistemą ir panašūs ribojantys veiksniai. Pranašaujamas kapitalizmo galas.
Kultūrinis marksizmas, komunistinės idėjos apėmė jau ir Kanadą, ir Šiaurės Ameriką, praktiškai visus kontinentus. Siekiama sukurti vieningą valdžios centrą, panašiai kaip sovietų laikais. Buvusią daugumos demokratinę diktatūrą keičia visumos diktatūra, kada masės žmonių pradeda engti atskiras žmonių grupes visuomenės viduje.
– Ar kultūra tampa naujojo socialinio eksperimento lauku ir forma? Ko šituo eksperimentu siekiama?
Be abejo, visi stebime cancel culture reiškinį, mėginimą vadinamąsias paternalistines, supremacistines, eurocentristines bendrabūvio formas pakeisti naujomis, jas paskelbiant atgyvenusiomis.
– Savaime pažanga yra geras dalykas, bet dar jokia visuomenė nebuvo pagerinta iš išorės vien reformomis. Greičiau „pozityviąja diskriminacija“ siekiama suteikti daugiau galių ir teisių anksčiau engtoms visuomenės grupėms, tad tai nėra jokia deklaruojama lygybė, o noras pasipelnyti iš diegiamos naujos santvarkos.
Siekiama sukurti naująjį žmogų – europietį ar kokį kitokį, išauklėti senosios istorijos ir kultūros nebežinantį tipą, arba tik selektyviai žinantį. Atsirado eksperimentinė europinė muzika, menas, kurios šaltinio ar savitumo niekaip nenustatysi, ji yra vienoda, gali būti sukurta bet kur.
Akivaizdžiai neigiama prigimtinė žmogaus ar tautos teisė kurti patį save pagal savitą supratimą, savitą mentalitetą laisvai, augti ir bręsti be išorinio spaudimo. Jeigu įsivyrauja materialistinė pasaulėžiūra, bandoma reformuotis be aukštesniųjų būties lygmenų, atmetama Dievo valia, tada tokia visuomenė ima priminti mechaniškai tvarkomą skruzdėlyną, ji tampa vienmatė.
– Kokias matytum kultūros projektizacijos pasekmes?
– Pasekmes jaučia visi menininkai. Vis dažniau finansuojami menkaverčiai trumpalaikiai projektai, reikalaujama naujumo, sukurpto per tris mėnesius, o juk bazinė kultūra yra tęstinė, ji negali pataikauti madai.
Reikėtų atsižvelgti į atskiro menininko, meninio kolektyvo paveldą ir paskirtį, palaikyti aukso fondą mokymo, perdavos tikslais ir nevaržyti menininko, rašytojo, kūrėjo laisvės kaip tokios, nekurti dirbtinių reikalavimų barjerų, daug ką palikti saviraidai. Ekspertai neturėtų siekti trumpalaikio pelno ar asmeninių interesų statyti aukščiau viešojo gėrio.
Dabar patirtis, profesionalumas aukojamas nebrandžiai ekperimentinei saviraiškai, lieka neperduodamas ateities kartoms. Tai infantilus ir neatsakingas požiūris.
– Rašai apie „baltų kodą“. Kaip jį apibūdintum? Kiek jo dar likę?
– Baltų kodas yra tai, kas sudaro mūsų kultūros kaip dvasinių tiesų išraišką materialiomis formomis, pamatą. Mes turime seniausią ir turtingiausią pasaulyje kalbą, turtingiausią etininę kultūrą, muziką ir instrumentarijų, o papročiai nyksta.
Mūsų savitumas ir yra užkoduotas kalboje, muzikinėje ir meninėje raiškoje, tautosakoje, architektūroje, tai visas visetas, dabar labai užmirštas ir aptrupintas. Mes esame santūrus ir atviri pasauliui, mums svarbi gamta ir santykis su ja, netgi, sakyčiau, hierarchijos nebuvimas, kurį geriausiai išreiškia sutartinės žanras – kelių skirtingų ir savarankiškų melodijų dermė kartu. Ta savastis įaugusi į genus.
Multikultūrinės formos paprastai neišlieka, negali sukurti nieko reikšminga, jos dirbtinės ir sukelia daug sumaišties, kada žmogus nežino, su kuo tapatintis. Tikroji tapatybė padiktuota paties gimimo fakto tam tikroje vietoje, šeimoje, aplinkoje. Tą savitą aplinką reikia puoselėti, nepasiduoti simuliakrų dauginimui.
– Dvasinė tremtis kaip individuali ar šios kartos jausena?
– Individuali, bet manau, kad ją jaučia įvairių kartų žmonės. Ji atsiranda tada, kada atsiranda vidinė tuštuma, kurios neužpildo ugdančios vertybės, kada siūloma vartoti, pirkti, parduoti, suprekinti net tai, kas yra šventa ir negali būti mainų objektu.
Kai matai, kad net nekaltos tradicinės kultūros formos keičiamas antikultūra. Melas visada žeidžia, ypač meninis melas. Kokia gali būti bjaurasties estetika, tai oksimoronas!
Bjaurastis ir yra bjaurastis, o meno tikslas yra grožis. Tai niekada nepasens. Kūrinys neturi varginti, jis turi atlikti katarsio vaidmenį. Kodėl atmetamos klasikinės tiesos?
Nes dabartinių tiesų kūrėjai yra nepajėgūs sukurti nieko bent panašaus į klasiką, todėl sąmoningai skelbia pagrindinėmis kryptis, vedančias nuo esmės į akcidencijas, klaida, trūkumas paverčiamas priemone. Tokia pozicija neturi ateities, arba ta ateitis bus deformuota, dvasinis grožio pojūtis prarastas.
– Feminizmas ir lyčių ideologijos kaip kelias link ar nuo išskleisto moteriškumo/vyriskumo?
– Matau tai kaip ėjimą į paraštes. Tik visuminė pasaulėžiūra gali padėti išsaugoti sveiką ir natūralų šių pradų pajautimą, jų vaidmenį.
Vientiso, integralaus žmogaus išsluoksniavimas pagal lytį, pažiūras, luomą, profesiją ar dar ką nors neleidžia suvokti pasaulio sąrangos principų, sukelia nereikalingas įtampas.
– Knygoje kalbi apie Lietuvoje siaurėjančias laisvės ribas. Panašu, kad karo dingstimi jos dar labiau siaurinamos. Ką daryti?
– Pilietinis pasipriešinimas yra vienintelė alternatyva, jeigu akivaizdžiai pažeidžiamos bazinės žmogaus teisės, kurias užtikrina Konstitucija.
Reikia kovoti už žodžio laisvę, už mokslo laisvę. Tai paskutinis prieglobstis, kurį pasaulinė monopolija suvalgys, jeigu neišliks alternatyvūs tiesos židiniai.
– Ideologija kaip visuomenės patologija. Kur išeitis?
– Visada sakiau, kad ideologijos yra tik galios diskurso dalis ir jos konstruojamos būtent su tikslu suteikti vienai ar kitai visuomenės grupei galią ir viršenybę. Kuo daugiau valstybinio reguliavimo, tuo mažiau asmeninio gyvenimo laisvės. Viskas tampa uniformuota ir negyva.
O būties dėsniai reikalauja įvairovės, gyvastingumo, spontaniškumo, paslapties. Tenka ieškoti būdų, kaip harmonizuoti santvarką ir suderinti laisvę su būtinybe.
Tai amžinas klausimas, bet jis visada buvo sėkmingiausiai sprendžiamas iš vidinio poreikio, iš sielos polinkių.
Tą vidinės erdvės saugumą ir reikia apsaugoti. Iki šiol kūrėjas, filosofas buvo pats laisviausias visuomenės žmogus, bet ideologijos ir religinės sistemos, kurios pradeda diktuoti, gimdo fundamentalizmo reiškinį, nesuderinamą su jokiais civilizacijos pasiekimais ir asmens kūrybingumu.
Nieko sau… Džiugu, kad yra žmonių, keliančių į taip reikalingą mums kultūrinį Sąjūdį, Ačiū.
Nieko naujo nepasakysiu. Maskovijos kolonijinis , revanšistinis, imperialistinis , fašistinis režimas pradėjo III – čią Pasaulinį karą. Su likusiu , išskyrus ; Eritrėja, Sirija, Baltarusia, Š. Korėja, pasauliu.
Na ir kratinėlis… Autorės bandymas filosofuoti tik parodo jos gilesnį neišmanymą nei vienos srities. Apskritai – žmogaus, dėl amžiaus ir dėmesio stokos užplūdę apokaliptinės nuotaikos ir desperacija.
tiek daug svetimžodžių, tiek daug gremėzdiškų valdiškų išsireiškimų.
Tai antroji Maldeikienė. Banalių tiesų, kurios ir taip žinomos visiems prieinamos – prikrauta, kaip kokių lozungų, o giluminių tiesų užkabinti, švelniai tariant, – pabijota. Kaip rašytojai, jai intelekto užtenka, bet iki filosofės – toli gražu nepatraukia, nes giluminių priežasčių to, kas vyksta – jai “genetiškai” neduota suvokti.
Bandau palygint su kita filosofe – Nida Vasiliauskaite. Ta proto bokštas, intelekto virtuozė. Moka įtikinti, paveikti savo argumentais. Gaila, kad man jos liberalios vertybės, kur-ne-kur prasišaunančios – visiškai man nepriimtinos, nei antrojoje, nei trečioje nei ketvirtoje jos Lietuvoje nedalyvaučiau ir nerekomenduočiau. Žaviuosi, bet ragauti nebandyčiau.
Taigi, o šita rašytoja net nesužavėjo.