Ukrainos tauta visam pasauliui parodė, kad net didžiausias grėsmes galima pasitikti ramiai ir oriai.
Praėjo vasario šešiolikta, vasario septyniolikta, bet garsiai prognozuotas karas tarp Ukrainos ir Rusijos neprasidėjo.
Džiūgauti pagrindo dar nėra, nes Rusijos kariuomenės daliniai vis dar šalia Ukrainos sienos, o politikai, prognozavę karo pradžią vasario šešioliktąją, pakeitė retoriką ir dabar teigia, jog karas gali prasidėti bet kuriuo metu. Visgi, panašu, jog laimi sveikas protas ir diplomatinės pastangos.
Dabar jau akivaizdu, kad pasaulio visuomenės bauginimas galimai kilsiančiu karu, pasitarnavo ne Ukrainos saugumui, o kai kurių politikų reitingų auginimui.
Nuolat kartodamas Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio žodžius, apie Ukrainai kenksmingą galimo karo isteriją, bandžiau pasakyti, jog ir Lietuvos valdžia tuo bando pasinaudoti.
Tie kas norėjo padėti, padėjo diplomatiniais keliais, o ne isterikuodami žiniasklaidos pirmuose puslapiuose. Didesnio priešo kūrimas nei augančios kainos, mūsų valdžiai padėjo nusišalinti nuo Lietuvos vidaus problemų sprendimo.
Anksčiau pakako koronaviruso isterijos ir bauginimo, o kai šis atslūgo, pasitelktas galimo karo naratyvas.
Nemanau, kad ukrainiečiai supranta, kaip jiems kylančios grėsmės buvo naudojamos Lietuvoje, ar kai kuriose kitose šalyse, o su dėkingumu vertina pagalbą ginklais ir politinį palaikymą Ukrainai siekiant NATO ir ES narystės.
Diplomatija yra vienintelis įrankis, sprendžiantis bet kokias geopolitines problemas ir kol tai bus suprantama, karų bus išvengta.
Kada politikai atmeta diplomatiją, o pasikliauja spaudimu, grasinimais, izoliacijomis, tada įtampa tik auga, kol konfliktai perauga į kitas priemones, kaip karas.
Kad Lietuvos valdantieji perlenkė lazdą su karo grėsmės retorika, jie jau supranta patys, nes prasidėjo pasisakymai, kad Lietuvai grėsmės nėra.
Tik eilinį kartą kyla klausimas, ar neįmanoma prognozuoti, kokias pasekmes gali iššaukti kilusi karo grėsmės isterija.
Kas per vaikų darželis, kada pirma padaromos klaidos, o po to galvojama apie pasekmes?
Neužtenka Kinijos, Baltarusijos, Sakartvelo, dabar buvo imtasi ir Ukrainos…
Šalių valdžios viešai gąsdinančios žmones karu vykdo tai, ko ir yra siekianti kaip rezultato Maskva kariuomenės telkimais Ukrainos pasieniuose ar apskritai. O tas gąsdinimasis – tai vandens pylimas ant Maskvos malūno.
Sakytume, -tai ginkluoto kariškio „diplomatija“ su pasaulio šalių civilia valdžia…
Ar ne protingiau tokiu atveju būtų tą informaciją pasaulio šalių valdžioms pasilaikyti sau, bet, nesigarsinant, imtis šalims kylančioms grėsmėms atremti adekvačių valstybės valdymo veiksmų!?…
Teisingai pasakyta. Karą sukelia politikai , o ne generolai.