Gruodžio 15, 16 d. OKT/Vilniaus Miesto teatro studijoje vyks neeiliniai „Laisvės“ vakarai.
Teatro kolektyvo „Darbinininkai“ prodiusuotame spektaklyje į pirmąjį planą rikiuojasi esminės gyvenimo, mirties ir pasirinkimo temos, o taip pat žiūrovams gerai žinomi teatro vardai: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Laurynas Jurgelis, Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Elena Jakštaitė ir Nerijus Milerius.
Visgi, labai didelę teatro gyvybės dalį sudaro rečiau girdimos, tačiau ne ką mažiau svarbios kūrybinės komandos pavardės.
Šį kartą apie šiuolaikinės pjesės pastatymo ypatybes ir istoriją kalbėjomės su tekstą atradusia ir Lietuvai pristačiusia vertėja Akvile Melkūnaite, Nacionalinės premijos laimėtoju, spektaklio scenografu Dainiumi Liškevičiumi ir vienu ryškiausiu jaunosios kartos teatro kompozitoriumi Dominyku Digimu.
Labai įdomiai apie pirmąjį susitikimą su pjese pasakojo R. Samuolytė: pasak jos su D. Gavenoniu „Laisvę“ jiedu pirmą kartą išgirdo oro uoste, OKT gastrolių metu.
Ją vietoje skaitydama balsu vertė Akvilė Melkūnaitė. Jau tada aktoriams patiko kūrinio įtaigumas ir netikėtai nutrūkstanti pabaiga. Ir štai skaitymas oro uoste jau virto spektakliu, o kaip su pjese susipažino pati jos vertėja?
Akvilė Melkūnaitė, pjesės vertėja:
„Martino Belemaro (Bellemare) pjesę išgirdau 2011 m. Monrealyje, dramaturgijos šventėje „Dramaturgies en dialogue“: įvyko skaitymas (aktoriai tiesiog perskaitė tekstą, pasidėję lapus ant piupitrų) ir susitikimas su autoriumi.
Žiūrovai kalbėjo pjesės temomis, buvo ir pasakojančių asmeninę patirtį. Mane sukrėtė pjesė, sukrėtė ir susitikimas po skaitymo, žiūrovų pokalbis su autoriumi.
Tinkamas būdas ją „paleisti“ atrodė pasidalinti, tad ir perskaičiau bičiuliams kelionėje (gastrolėse titravau OKT spektaklius), laukiant oro uoste – kaip tik tam buvo laiko.
Pjesė juos sudomino ir ėmė gyventi – surengėme skaitymą ir pokalbį su žiūrovais OKT (rež. D. Gumauskas), vėliau kūrybos namuose „Kaukių akademija“ skaitymą režisavo Gediminas Gutauskas, 2018 m. su aktorių mėgėjų grupe pastatė ją Jonavoje, o šiemet – Dainius Gavenonis įgyvendino kūrybinį sumanymą su bendraminčiais Vilniuje.
Džiugu, nes pjesės temos svarbios, o dar joje yra stipraus, paradoksalaus humoro. Ar yra laisvė ten, kur nebėra gyvybės? Ar leisti kitam nusižudyti „iš pagarbos jo pasirinkimui“ išties yra meilės įrodymas?
Ar kartais tolerancija nevadiname bailumo, nenoro spręsti ir veikti? Daugelis, tiesiogiai arba ne, esam šių temų užkabinti, gal ir sužeisti. Esu dėkinga autoriui už „smūginį“ tekstą ir visiems kūrėjams bei žiūrovams, kurie nerimsta, į jį atsiliepia.
Versdama pjesę dėl kalbos niuansų galėjau kreiptis į autorių ir į draugę kvebekietę. Gelbėjo ir tai, kad būdama Monrealyje paragavau tos kalbos skonio, išgirdau ją.
Pjesės kalba ir stilius nėra sudėtingi, galbūt neįprasta tai, kad scenas autorius vadina „gabalais“ (kaip muzikoje), o šnekamoji kalba turi anglų kalbos „prieskonių“.
Ši pjesė ir spektaklis, man regis, gali paveikti klausytoją ar žiūrovą kaip smūgis, impulsas galvoti ir kalbėti svarbiomis temomis: laisvės, meilės, mirties ir jų sankirtų.
Įrankis sau ir kitam pažinti. Tai gali būti medžiaga sunkiam pokalbiui išjudinti, diskutuoti su psichologais, filosofais, sielos tyrėjais… skatina pagalvoti apie beribiai išsiplėtusias „politkorektiškumo“ ir „tolerancijos“ nuostatas.
Sakau kabutėse, nes pamačius pjesės padėtį, ir kyla klausimas: ar jos tikros, ar pagrįstos žmogiškumu. Geriau kalbėti ir galvoti apie tai vien teoriškai ir meno priemonėm – scenoje, kad netektų patirti tikrovėje ir spręsti, ką patys darytume tokiuose korektiškumo spąstuose.“
Iš tiesų, stipriu dramaturginiu tekstu grįstame spektaklyje vertėjas gali turėti nemažą įtaką, – juk jo suvokimu ir sudėliota kalba bus perteikiamas kūrinys.
Žinoma, kaip pasakoja ir A. Melkūnaitė, verčiant tokius šiuolaikinius tekstus, nemažai bendradarbiaujama ir su aktoriais, kūrybine komanda, siekiant išgauti ne tik sklandų vertimą, bet ir iš karto pritaikyti jį scenai.
Na, o kai tekstas tampa visiškai sklandžiu, galima pagalvoti ir apie muziką, ar, kaip dažnai nutinka teatre ir kine, – garsinį foną.
Dominykas Digimas, kompozitorius:
„Dainius man paskambino ir trumpai pristatė temą, per daug neatskleisdamas kas vyksta pjesėje. Sutarėme, kad perskaitysiu ir susitiksim pašnekėti.
Medžiaga taip įtraukė, kad ją skaitydamas pasijutau lyg tikrovėje viską stebėčiau iš šono. Pamenu, jausmas perkaičius buvo baisus, tikrai jaučiausi tarsi būčiau viso veiksmo liudininku.
Pjesėje keliami moraliniai klausimai į kuriuos aš ir dabar neturiu atsakymų, visiškai „pakabina“ ir ilgam nepalieka. Visa tai man pasirodė verta dėmesio, o ir dirbti su tokia komanda, kuri man atrodo pati tinkamiausia šiam kūriniui, atsisakyti negalėjau.
Iš pat pradžių, mąstant apie garsą, pristatantį šią pjesę, įsivaizdavau labai ilgai ir lėtai garsėjantį aukštame registre tęsiama styginių orkestro akordą.
Taip spektaklyje atsirado violončelė, kuri tapo kiekvieno iš pjesėje veikiančių šeimos narių vidiniu jausmų atspindžiu.
Mano užrašytą muziką įgrojo ir atgaivino nuostabi muzikantė Elena Daunytė. Kiti garsiniai sprendimai atsirado labai organiškai, stebint repeticijas.
Pavyzdžiui, repetuojant seno ofiso tipo patalpose stoties rajone, ventiliacijos angomis ateidavo garsai kurie kartais labai organiškai papildydavo tekstą ir tapdavo netgi apžaidžiama sąlyga.
Kažkas, kas ir yra, ir ko tarp mūsų nėra tuo pat metu. Prieš tai minėtas lėtai augantis styginių akordas man taip pat susisiejo su Dainiaus pasakojimu mums kalbant apie patį nejaukiausią garsą, kurį jis įvardino kaip naktį lėtai artėjančios kelią valančios mašinos gausmą.
Viską apgaubiantis ir paskandinantis gausmas tapo svarbiu spektaklio garsiniu bruožu.
Darbas teatre niekada nėra vienodas, būti jame ir stebėti procesą iš šono, o dar ir pridėti dalį savęs yra didelė privilegija, kurią aš labai vertinu.“
Tiek užbaigti, tiek ir pradėti spektaklį gali ir turi scenografija. Tai dailininkas suteikia kūriniui namus, o kartais, mažesnėse scenose, kaip ir OKT studijoje, panardina ir aktorius, ir žiūrovus į bendrą būvį. Kaip teatre jaučiasi ir kokius sprendimus čia priima tarpdisciplininis kūrėjas D. Liškevičius?
Dainius Liškevičius, scenografas:
„Man teatras yra magiška erdvė, kurioje žmogišku pavidalu trumpam atgyja mūsų mintys. Aš mielai prisidedu prie šio veiksmo kūrimo, suteikdamas jam erdvės „kūną“, ką dažnai tenka daryti ir savo kūriniuose.
Todėl nebuvo sunku pasiryžti prisijungti prie „Laisvės“ kūrybinės grupės, nes pakvietė Dainius Gavenonis su kuriuo teko dirbti ir turėti įvairių kūrybinių patirčių, o ir laisvės tema, apie ką ji bebūtų, man kaip kūrėjui visada buvo svarbi.
Pjesės temos svarba, manau, auga su kiekviena diena, joje aprašoma padėtis jau šiandien beldžiasi į mūsų gyvenimo duris.
Kuriant šią scenografiją, visų pirma norėjosi sukurti atmosferą, kurioje išsiskleistų pjesės sumanymas, o aktorių kūnai galėtų laisvai ir nevaržomai judėti.
Norėjosi, kad neatsirastų jokių nereikalingų bruožų, kurie blaškytų ne tik žiūrovą, bet ir aktorius. Erdvė turėjo būti neapibrėžta ir neįvardinta iki galo, tarsi viskas vyktų veikėjų mintyse, o ne tikrovėje.
Taip susikuria tam tikra nesvarumo būsena, gal net artima sapnui, kur žiūrovai tampa sustingusia, sukaustyta, pajudėti negalinčia dalimi. Todėl scenografijoje ir vėl atsirado ta neutrali, skausminga pilkuma…“.
Kviečiame visus Gruodžio 15–16 dienomis susitikti OKT|Vilniaus Miesto teatro salėje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina: tiketa.lt
Spektaklio sukūrimą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba. Rėmėjai: Vilniaus Miesto Savivaldybė, LATGA.
Tekstą parengė: Sigita Ivaškaitė
