Minint pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo 80-etį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fundamentalią 608 psl. knygą „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941 m.“.
Tai antroji serijos „Didžiosios tremtys“ knyga: 2018 m. išleista pirmoji knyga buvo skirta tremtims į Buriatiją.
1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Altajaus krašto stepes ir kalnus ištremti 7278 žmonės, beveik pusė jų – 3217 – vaikai ir paaugliai.
1942 m. vasarą 2850 tremtinių iš Altajaus perkelti į Jakutiją, daugelis atsidūrė Lenos ir Janos upių deltose, Laptevų jūros pakrantėse – tolimiausiose ir atšiauriausiose tremties vietose.
Daugiausia buvo ištremta iš Kauno (1024 asmenys), Šiaulių (878), Rokiškio (618), Utenos (542) apskričių. Tarp 1941 m. ištremtų į Altajaus kraštą 5767 lietuviai (79,2 proc.), 945 žydai (12,9 proc.), 368 lenkai (5 proc.), 88 rusai, 8 vokiečiai, 2 baltarusiai, 76 asmenų tautybė nežinoma.
Daugiausiai ištremta valstiečių – 1189, 405 mokytojai, 305 tarnautojai, 88 darbininkai, 76 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnai, 57 gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai, 49 studentai, 43 amatininkai, 42 prekybininkai, 30 dvarininkų, po 10 karininkų, miškininkų, teisininkų, pašto tarnautojų ir menininkų, 8 agronomai, 6 dvasininkai (2 Romos katalikų kunigai, 4 rabinai), 6 inžinieriai, 5 žurnalistai, 2 geležinkelio tarnautojai ir veterinarai.
1941 m. birželio trėmimas buvo daugiausia gyvybių nusinešusi Lietuvos gyventojų deportacija. Iš 12 tūkst. ištremtų žmonių tremties vietose žuvo daugiau nei 2,1 tūkst., apie 4 tūkst. žmonių likimas nežinomas.
Knygoje aprašyta daugiau kaip 200 nustatytų Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų, tremtinių kapinių Altajaus krašte ir Jakutijoje.
Gausiai naudojami pirmą kartą skelbti tremtinių ir politinių kalinių liudijimai, autentiškos tremtinių ir ekspedicijų į buvusias tremties vietas dalyvių nuotraukos, pateikiami tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose Altajaus krašte bei Jakutijoje žuvusių Lietuvos gyventojų sąrašai.
Knygos sudarytojas – LGGRTC istorikas Benas Navakauskas, knygos kaina 15 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC elektroniniame knygynėlyje.
Keletas knygoje spausdinamų tremtinių prisiminimų:
„Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei.
Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė.
Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse. […] Žiemą – poliarinė naktis.
Įsimerkę siūlą į žuvies taukus apsišviesdavom, bet kiek tada būdavo suodžių, koks blogas jurtoje oras. Čia esu bejėgė viską aprašyti, vis tiek bus labai sunku suprasti kitiems, kaip žmogus gali tiek iškentėti, kaip gali taip gyventi.
[…] Žmonės apsiskarmalavę, alkani, purvini, baisūs. Prasidėjo ligos, mirtys. Išmirė pirmiausia vaikai, vyrai, išmirė tiesiog šeimomis.
Čia niekas neaugo, 7 metus nematėm nei bulvės, nei morkos, nei kopūsto. Atrodo keista, bet taip buvo.“ (Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė)
„Po mėnesio atvažiavimo sudarė ir vaikų brigadą, tai ir aš pradėjau dirbti, nors mano kojų blauzdos – vienos žaizdos. Iš žaizdų sunkiasi skystis, kuris džiūsta, limpa prie kelnių, pasiūtų iš maišų, trina man odą ir žaizdas. Niekam nesakau, lyg gėda skųstis.
Dirbam prie lentų nešiojimo nuo pakrantės į mūsų gyvenvietę ant kalnelio. Nešiojame ir duris, kitas statybines medžiagas. Kai pakyla pūga, mes užsislepiam kur nors į užuovėją, pritupiam ir dainuojam.“ (Danutė Adelė Markevičiūtė)
„Mes karo nematėm, jutome badą, ligas, šaltį ir beprasmį gyvenimą nuo pasaulio atskirtose salose, kur du mėnesius nematydavome saulės, o vasarą nebūdavo nakties.
Tremtinių nepalikdavo mintis grįžti į Tėviškę, išsivaduoti iš poliarinių naktų. Naktimis gulint ant gultų ledo vaikus kankino įvairios mintys.
Pabandyk miegoti, kai norisi valgyti, o tamsoj tenka gulėti 12−14 valandų, kai už sienų 40−50 laipsnių šalčio ir siaučia pūga.“ (dr. Jonas Rytis Puodžius).
Parengta pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimą
1942 – jų tremtinių PIRMASIS PAVASARIS! Dar ir dabar, mano ausyse, skamba TREMTINIŲ DŽIAUGSMO ŠŪKIAI – VEŽA Į RUSIJAI DRAUGIŠKĄ ŠALĮ – KANADĄ! Kas tas gandą paleido per ALTAJŲ KALNĄ? Te sprendžia PSICHOLOGAI?
Po nepriklausomybės paskelbimo, viena tremtinė man porino, kad ir ji buvo girdėjusi šį gandą ir satskubėjo į nuovadą! Laimei, tuo metu KGB bustinėje buvo tiktai jos pažįstamas kaimynas – rusas. Jis ją pasitiko rusiškais keiksmažodžiais – TU DURNĖ, NEŽINAI KAS JŪ LAUKIA?!
Pasiroro, kad tremtinius, kurių vaikai nebuvo susirge 41-jų žiema, pavasaryje buvo vėl vėl pakrauti į baržas ir nugabenti – ir kur, anot MASKVOS SRATEGŲ, jau niekas negalėjo ir neturėjo grįžti!
Laimei, mes trys broliukai, tuo metu vadavomės su mirtimi, ir todėl buvome palikti merdėti toliau.
Laimei, dvi RŪSĖS moteris, matydamos mūsų ir mūsų MAMOS kančias, išvadavo mus iš mirties.
Šias moteris ir dabar prisimenu su didžiausią pagarbą, AČIŲ JOMS!
O KIEK LIKIMO BROLIŲ NEGRIŽO IŠ TREMTIES?! .
1956 metais buvo duotas leidimas, tremtiniams, kurie baigė vidurines mokyklas, grįžti į LIETUVĄ.
Kai tai sužinojau, tą pačią dieną, nors dar nebuvau baigęs paskutiniojo egzamino vidurinėje mokykloje, paskubomis susikroviau lagaminą, ir su pakeleivinę mašiną, išvažiavau į LIETUVĄ – į KAUNĄ, kur turėjo manę pasitikti Mamos giminaitės.
Toliau bus pasakojimas apie SUDIJŲ PRADŽIĄ KAUNE IR SUSITIKIMU SU PROFESORIUMI KAZIMIERU BARŠAUSKU!
1956 m. Aš jau Kauno Politechnikos instituto Mandatinėje komisijoje! Profesorius Kazimieras Baršauskas, susipažinęs su mano biografiją ir dokumentais, TĖVIŠKAI UŽDĖJO MAN ANT PETIES RANKĄ ir pareiškė – PATARIU Tamstai stoti į Kauno politechnikumą.
Laimei, Kauno politechnikume buvo puikūs ir draugai, kurie buvo net atitarnavę Sovietinėje armijoje, ir puikiai mokėjo kalbėti ir rusiškai, ir LIETUVIŠKAI!
Tame pačiame Politechnikume, buvo puikūs pedagogų kolektyvas, kuris gebėjo suprasti mano padėtį.
O tai vėl gi – Lietuvių kalbos problema?? .
Įdomu yra ir tai, kad dabar, KALBOS srityje, esu aplenkęs, ne tiktai Lietuvos, bet ir pasaulio kalbininkus!
Pasirodo, kad LIETUVIŲ KALBA YRA SENIAUSIA KALBA ŽEMĖJE!!!
Machatma Gandis ANTANUI POŠKAI BUVO PASAKĘS – LIETUVIŲ KALBA SENESNĖ UŽ SANSKRITĄ!
LIETUVIŲ KALBOS DĖKA ESU ĮMINĘS ir “ŠUMERŲ KARALIŲ SĄRAŠĄ” kuriam jau per 450 000 metų!!
SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA ESU ATRADĘS ir “TREČIĄJĮ bei KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS!
Dar daugiau! Seniausios Žemėje Lietuvių kalbos dėka esu ĮMINĘS : Kas ir kodėl Žemėje vyko?! KAS IR KODEL ŽEMĖJE VYKSTA? KAS IR KODĖL ŽEMĖJE VYKS ATEITYJE??
Esu parašęs ir išleidęs knygas; ” Perkūnas”. “PER PRAEITĮ Į ATEITĮ”. “PAŽADINTA PRAEITIS?” “PRAEITIS IR ATEITIS”, “PRAREGĖJIMAS”, “TVANAI DIEVAI CIVILIZACIJOS”.