Rugpjūčio 20 d. mirė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, „Laisvės” premijos laureatas partizanas Juozas Mocius-Šviedrys, Rainys.
Juozas Mocius gimė 1924 m. Šiaulių aps. Meškuičių vls. Dapkūnų k.
1944 m. tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Lietuvos vietinėje rinktinėje. 1944 m. pabaigoje persikėlė pas brolį kunigą Algirdą Mocių į Viduklę (Raseinių aps.), kur vienerius mokslo metus dirbo mokytoju pradžios mokykloje ir suaugusiųjų progimnazijoje. 1945 m. už paramą Lietuvos laisvės armijai (LLA) ir partizanams brolis kunigas buvo suimtas.
Po brolio suėmimo J. Mocius išvyko į Eržvilką (Tauragės aps.), įsigijo pasą Antano Jonaičio pavarde ir pradėjo dirbti Eržvilko vykdomojo komiteto Finansų skyriuje. Eržvilke užmezgė ryšius su LLA Eržvilko kuopos nariais.
1946 m. įstojo į Antano Stoškaus-Railos vadovaujamą partizanų būrį, turėjo slapyvardį Šviedrys. 1946 m. gegužės 3 d. naktį dalyvavo Eržvilko antpuolyje, kurio metu apšaudė Vidaus reikalų ministerijos (MVD) operatyvinės grupės kareivius ir stribus.
1946 m. rugsėjo 20 d. paskirtas Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininku, turėjo slapyvardį Rainys.
1947 m. sausio 18 d. naktį Tauragės aps. Eržvilko vls. Smaidrių k. Agotos Fišerienės name čekistai aptiko bunkerį ir suėmė ten besislapstančius Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininką Juozą Mocių-Rainį, Lydžio rinktinės štabo Ryšių skyriaus viršininką Joną Rimšą-Justą Šopį, Lydžio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininką Joną Mačiulį-Paulių Gasį.
1947 m. gruodžio 6 d. MVD kariuomenės Karo tribunolas J. Mocių-Rainį nuteisė 25 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. bausmė sumažinta iki 15 m. 1957 m. paleistas iš Pečioros lagerio (Komijos ASSR), dar 20 metų ten pradirbo akmens anglies šachtoje, nes negavo leidimo grįžti į Lietuvą. 1977 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba pagaliau suteikė J. Mociui galimybę gyventi Lietuvoje.
J. Mociaus motina Ona Mocienė su dukra Eugenija Mociūte 1948 m. gegužės mėn. buvo ištremtos į Mongolijos ASSR. Motina mirė tremtyje 1955 m., o E. Mociūtė 1960 m. grįžo į Lietuvą. Nuo trėmimo pasislėpęs brolis Stasys Mocius-Klevelis įstojo į partizanų būrį, žuvo1952 m. Brolis kunigas Algirdas Mocius iš lagerio grįžo 1954 m., tačiau 1957 m. už „atnaujintą antitarybinę veiklą“ buvo suimtas antrą kartą. Į Lietuvą grįžo 1967 m.
Juozas Mocius 2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2001 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2003 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2018 m. – „Laisvės“ premija.
Užuojautą pareiškė Prezidentas ir Seimo pirmininkė
„Netekome vieno iš narsių kovotojų už Nepriklausomą Lietuvą. Šio šalies didvyrio, partizano ir mokytojo netektis skaudi – tai juk vienas mūsų laisvos Lietuvos kūrėjų, dalyvavęs ginkluotame pasipriešinime, o vėliau patyręs sunkią politinio kalinio dalią. Išeinantys paskutiniai partizanai skatina dar kartą prisiminti ir deramai įvertinti, kiek daug dėl savo valstybės laisvės nuveikė ginklo broliai laisvės kovotojai“, – rašoma Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje Velionio artimiesiems ir bendražygiams.
„Juozas Mocius-Šviedrys, kaip ir kiti Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai, kariai savanoriai, buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio simboliai, tikrojo herojiškumo ir pasiaukojimo vardan tos Lietuvos pavyzdys. Visuomet būsime dėkingi už padėtus tvirtus laisvos Lietuvos pamatus“, – užuojautoje rašo Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nelsen.
