Liepos 18 d., sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio-Lapės laidotuvės. P. Prusaitis-Lapė buvo paskutinysis sovietų valdžios sušaudytas partizanas. Sovietiniai išgamos 35-erių metų laisvės kovotoją sušaudė prieš 58 metus – 1963 m. Vilniuje, KGB kalėjime. Jo palaikai buvo paslėpti.
P. Prusaičio-Lapės palaikai buvo rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikinti su P. Prusaičiu-Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).
12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.
13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.
Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė (1928 01 09-1963 07 1)
P. Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.
1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį P .Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesys-Naktis, Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.
P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką. Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.
Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, Juozas Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.
Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P. Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.
Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.
1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.
Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.
1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę suimti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Parengta pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimą
Kodel is karto isgamu? Nesutinku su tuo
Okupantai išgamos!!!!
Svetimoje žemėje esi svečias ir laikaisi svečiui privalomų elgesio taisyklių.
Bet jei jas pažeidi, ir ne bet kaip, o šeimininkus žudydamas…
Klausimas, atsakymas į kurį žinomas: kodėl vengiama žodžio KOMUNISTAI? Ne sovietai viskam, įskaitant KGB, vadovavo, o KOMUNISTŲ PARTIJA.
Iš tiesų – būdamas tik sovietas, kažin kiek nepavadovausi. Gal net melžėjų brigadai ir tai negalėjo nepartinis vadovauti. Beeeeet – komunistai labai jau aptaku: jų ir kitur būta ir tebėra. O štai sovietai – labai apibrėžtos teritorijos komunistai. Gana tiksliai apibrėžiama, kuriame žemyne yra tavo adresas „ne dom i ne ulica” nuo „Lietuvos sostinės” Rygos iki iskonno rusų žemių Kuriluose, Vladivostoke…
O jums nepatiktų , jei likčiau , prie man labiau tikslesnio pavadinimo. Maskovijos bolševikai. Remiantis istoriku Saloninu , bolševikai užmušė daugiau žmonių, nei Vokietijos naciai (aišku šitie mažiau laiko valdė).
O vietiniai buvo? Buvo…
Bolševikai be jokių priedų gana tikslu. Kitur bolševikais nesivadino. Bėda tik ta, kad tik pirmoji jų banga taip save pavadino, vėliau jau komunistais vadinosi.
Vėlesnes kartas toks pavadinimas painios, tačiau mano ir tamstos kartoms viskas kaip ir aišku?