Turbūt niekas nepaneigs, kad viešajam sektoriui COVID-19 pandemijos metu teko didžiausi išbandymai, o kai kur jis, dažniausiai ten, kur ir iki pandemijos buvo apleista padėtis, padidėjusių apkrovų tiesiog neatlaikė. Nors kritikos viešajam sektoriui dėl dorojimosi su pandemija netrūko, tačiau ši kritika buvo ne ideologinio-metodologinio valstybės sektoriaus kritikos pobūdžio, o praktinio – įgyvendinamumo – pobūdžio, kai, atvirkščiai, iš viešojo sektoriaus buvo reikalaujama greitesnės ir adekvatesnės reakcijos, daugiau ir geresnių sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos priemonių bei sprendimų.
Didžiausias darbo krūvis teko sveikatos apsaugos sistemoms bei medicininiam personalui, kuris vertas didžiausios pagarbos ir palaikymo, nors negalima teigti, kad nebuvo atskirų klaidų sveikatos apsaugos valdyme, priimant sprendimus, tiek iš atitinkamų ministerijų pusės, tiek ir atskirose gydymo įstaigose. Antikoronavirusinės socialinės politikos priemonės pajamų apsaugos ir palaikymo srityje dažniausiai buvo taiklios ir visaapimančios, nors jas gaunant klientams kartais iškildavo biurokratinių kliūčių, arba jos vėluodavo.
Faktiškai ideologinis-metodologinis neoliberalusis valstybės ir viešojo sektoriaus puolimas daugelyje šalių pandemijos laikotarpiu baigėsi, vėl buvo atsisukta į viešąsias institucijas, nes buvo suprastas jų efektyvaus darbo būtinumas, nors tam ir trukdė neapibrėžta, nesaugi darbo aplinka.
Visoje eilėje šalių dešiniosios partijos nebeoponavo kairiosioms partijoms dėl viešo/privataus sektoriaus santykio problemų, o pačios aktyviai veikė praktiškai dalyvaudamos savo valstybių valdyme – tiek valdančiosios, tiek ir opozicinės partijos.
Viešasis administravimas pandemijos sąlygomis, galima teigti, veikė pagreitintu tempu, nors ir su pertrūkiais, pritaikydamas geriausias Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) ir Naujojo viešojo valdymo (New Public Governance) praktikas, nors teoriškai šie vienas kitam oponuojantys viešojo administravimo modeliai jeigu ir nėra didele dalimi nesutaikomi, tai bent reikšmingai vienas kitą papildo.
Technologiškai, nuotoliniu būdu, teko dirbti daugeliui viešųjų organizacijų, ir negalima teigti, kad jos su šiuo iššūkiu nesusidorojo, nors sunkumų ir kliūčių būta. Pakilo ir nevyriausybinių organizacijų prestižas, nes dalis jų apsunkintomis, rizikingomis pandemijos sąlygomis sugebėjo sėkmingai dorotis tiek su sveikatos priežiūros priemonėmis, tiek ir teikdamos socialines paslaugas.
Nepaneigiami vertybiniu ir praktiniu požiūriu daugelyje šalių buvo sėkmingi privataus sektoriaus socialinės atsakomybės įgyvendinimo atvejai. Tačiau buvo ir nesėkmingų viešosios politikos ir administravimo praktikos pavyzdžių, bei nesėkmingų pandemijos suvaldymo etapų, kai tam tikram laikui buvo prarandama COVID-19 kontrolė, ir atrodė, kad šalims gresia visiškas kolapsas bei nebeatitaisomi praradimai.
Taip buvo nutikę Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, kai kuriose Rytų Europos šalyse, Indijoje, Brazilijoje, tačiau, kaip vėliau pasirodė, faktiškai tai buvo laikino pobūdžio sunkumai dėl pačios problemos masto, kiekybinių rodiklių, ir netikėtumo, nepasiruošimo tokiam dideliam COVID-19 atvejų skaičiui, o ne dėl fundamentalių, struktūrinių viešosios politikos ir viešojo administravimo darbo klaidų, teikiant sveikatos ir socialinės apsaugos paramą.
Apskritai, viešųjų institucijų mobilizacija ir motyvacija šios pandemijos sąlygomis, taip pat kaip ir visuomenių reakcijos bei solidarumas, pasirodė iš gerosios, pažangiosios pusės, nors tam ir labai trukdė neaiški, neapibrėžta situacija, kuri, maža to, dar ir reikšmingai kito skirtingais pandemijos etapais.
Remiantis ankstesne krizių patirtimi ir dabartine informacija apie COVID-19 pandemiją, matome, jog socialinės ekonominės krizės turi ženkliai didesnį poveikį tam tikroms gyventojų grupėms (jaunimui, pagyvenusiems asmenims, bedarbiams, etc.). Jau šiuo metu, praėjus daugiau nei metams nuo pandemijos pradžios, matome, kad neigiamus darbo rinkos padarinius labiau pajuto jaunimas, vyresnio amžiaus asmenys, neįgalieji, atokesniuose regionuose gyvenantys asmenys.
Be to, vis didesnė dalis gyventojų susiduria su užimtumo kokybės mažėjimu ir nesaugaus užimtumo augimu (atlyginimų mažinimas, darbo trukmės trumpinimas, apsaugos nuo nedarbo stoka). Lietuvos mokslininkų atliktos apklausos duomenimis, tai, kad nuo COVID 19 pandemijos pradžios jų gaunamos pajamos sumažėjo, nurodė trečdalis (27,9 proc.) visų apklaustų gyventojų. Tačiau net kiek daugiau nei dešimtadalis (12,2 proc.) respondentų nurodė, kad jų gaunamos pajamos padidėjo arba labai padidėjo. Namų ūkio finansinės situacijos pablogėjimą nurodė kiek mažiau nei trečdalis (28,9 proc.) visų apklaustųjų.
Svarbu paminėti tai, kad net 61,3 proc. apklaustųjų gyventojų nurodė, kad jų namų ūkio finansinė situacija nepasikeitė. Tai leidžia daryti prielaidą, kad bent jau didžiajai daliai gyventojų pandemijos sąlygomis pavyko išlaikyti namų ūkio finansinį stabilumą. Sąlyginai mažiausia respondentų dalis nurodė, kad jų situacija darbo rinkoje pagerėjo (6,7 proc.).
Lietuvos mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė ir tai, kaip gyventojai vertino nuo pandemijos pradžios Lietuvos Vyriausybės taikytas priemones. Dešimties balų sistemoje Lietuvos Vyriausybės reakciją į pandemiją gyventojai vidutiniškai įvertino 6,3 balo.
Nuo pandemijos pradžios iki šiol visos Lietuvos Vyriausybės taikytos priemonės COVID-19 pandemijos pasekmėms sumažinti įvertintos 5,9 balo. Moterys LR Vyriausybės reakciją į COVID-19 pandemiją įvertino kiek palankiau nei vyrai. 5,5 balo apklaustieji gyventojai buvo linkę vertinti taikomas priemones sveikatos apsaugos srityje bei priemones, skirtas pandemijos poveikiui šalies ekonomikai sumažinti.
Konkrečias Lietuvos Vyriausybės taikytas priemones pandemijos poveikiui sumažinti respondentai įvertino gana palankiai. Palankiausiai įvertinta (teigiamai priemonę vertino net 82,1 proc. respondentų) dėl karantino metu esančių apribojimų lankyti ugdymo įstaigas galimybė pandemijos metu gauti ligos (nedarbingumo) išmoką vaiko ar neįgalaus asmens priežiūrai.
Sąlyginai labai palankiai (63,3 proc.) vertinamos vienkartinės išmokos vaikams, 257 eurų išmoka dirbantiems savarankiškai (69,7 proc.), bei subsidijos darbuotojų darbo užmokesčiui per prastovas (77,8 proc.). Mažiau palankiai įvertintos kitos dvi taikytos priemonės: vienkartinė 200 eurų išmoka pensininkams, našlaičiams, našliams ir neįgaliesiems (58 proc.) bei laikina 42 arba 200 eurų darbo paieškos išmoka (57,6 proc.).
Paminėtina tai, kad mažiausiai palankių vertinimų sulaukė priemonė, skirta medikų poilsiui. Šią priemonę teigiamai vertino 53 proc. apklaustųjų. 24,9 proc. apklaustųjų nurodė, kad gavo vienkartinę 120 arba 200 eurų išmoką vaikams, 7,5 proc. vienkartinę 257 eurų išmoką dirbantiesiems savarankiškai, 14,7 proc. laikiną 42 arba 200 eurų darbo paieškos išmoką o 21,7 proc. vienkartinę 200 eurų išmoką senjorams, našlaičiams, našliams ar neįgaliesiems. Ligos (nedarbingumo) išmoką vaiko, neįgalaus asmens ar kt. priežiūrai dėl karantino apribojimų gavo 2,4 proc. apklaustųjų.
Rūta Brazienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė; Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorius
„Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) ir Naujojo viešojo valdymo (New Public Governance)“ – anglų kalbos pamokėlė? Ar svetimos kalbos brukimas į lietuvišką tekstą nerodo autorių nepasitikėjimo lietuvių kalba? Jei panašų rašinėlį rašytų prancūzai, ar rastumėte jame būtent tokius skliaustelius?