J. Vaiškūnas. Šiandienos herojus – beveidis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų Tėvynei, Tautai, Šeimai ir… lyčiai (video)

Prieš 33-is metus 1988-ųjų birželio 3 d. komunistinės imperijos prismaugtoje Lietuvoje, mes – būrelis visuomenininkų, Lietuvos mokslų akademijos salėje, sugebėjome įžiebti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vardu pavadintą Lietuvos laisvės švyturio žiburį.

Jo būtų nepavykę įkurti be dešimtmečius laisvės viltį kursčiusios Lietuvos partizanų kovos ir jų laisvės žygių tęsėjų – drąsių pogrindžio kovotojų, o ypač 1978-iaisis įkurtos Lietuvos laisvės lygos.

Dainuojanti revoliucija negalėjo pakeisti žmogiškojo prisitaikėliškumo esmės. Daugumą tuo metu išjudinusi mažuma visada buvo priešingoje stovykloje prisitaikėliškumui, kad ir kokiai valdžiai ir santvarkai jis tarnautų.

Prisitaikėliai, prisitaikę prie naujų aplinkybių ėmė tarnauti naujam šeimininkui – tarptautiniam globaliajam kapitalui. Siekdami pasaulio bankų bei valiutos fondų finansinės paramos galiausiai atsisakėme ir savarankiškos ekonominės politikos.

Už tai viršvalstybinės institucijos mus pripažino „vakarietiškos demokratijos ir gerovės standartų“ šalimi.

Šiandieniniai prisitaikėliai herojumi iškėlė beveidį žmogų, laisvą nuo įsipareigojimų Tikėjimui, Tėvynei, Tautai, Šeimai ir net savo lyčiai…

Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar pareigos jiems – lygu asmenybės laisvių suvaržymui.

Didžiausiomis vertybėmis paskelbtas prisitaikymas prie aplinkybių, tapatybės amorfiškumas ir likvidumas.

Paskubomis ratifikavus vadinamąją „Europos konstituciją“ (kuri neįsigaliojo), o vėliau dar ir jos pagrindu parengtą „Lisabonos sutartį“ imta savanoriškai išsižadėti atkuriant Lietuvos nepriklausomybę deklaruoto Lietuvos Respublikos įstatymų viršenybės principo.

Demontavus mūsų valstybės sienas Vakarų kryptimi, leista Lietuvos žemes išparduoti užsieniečiams, antikonstituciniu būdu užgniaužus referendumo iniciatyvą, atsisakyta ir nacionalinės valiutos – lito…

Dekonstruota net sava kariuomenė. Ir jei ne Rusijos išpuolis Ukrainoje, kažin ar būtų imtasi pastangų ją susigrąžinti?

Pastaruoju metu vis įnirtingiau esame verčiami išardyti konstitucinius – šeimos, pilietybės ir valstybinės kalbos institutus.

Daugiausia ką praradome per tuos 31-erius nepriklausomybės metus – tai Tautos išrinktą ir ją atstovaujančią valdžią.

Valstybės valdymo svertus iš Tautos rankų pardavusi globalaus pasaulio „investuotojams“ mūsų valdžia ėmė atstovauti ne Tautai, ne savo rinkėjams, o globalaus kapitalo atstovams, turintiems išimtinę teisę vienu ypu atmesti ir paskelbti netinkamais ar nepagrįstais visus mūsų pareiškimus ir iniciatyvas.

Čia verta paminėti ir Seimo atmestą bemaž 70 000 Talkos parašų paremtą 2015 m. piliečių grupės Konstitucinę ir Seimui privalomą svarstyti LR piliečių iniciatyvą kuria siekta uždrausti darkyti lietuvių kalbą.

Politika prarado ryšį su bendruoju piliečių gėriu, ir šie masiškai palieka savo šalį.

Tai patvirtina viešos, sistemingos ir ciniškos valdžios pastangos perimti iš Tautos suvereno teises ir užslopinti bet kokias iš Tautos valios kylančias iniciatyvas: Lietuvos Respublikos Seimo balsavimas už „ES konstituciją“ jos net neskaičius, Lisabonos sutarties ratifikavimas be išlygų, žemės pardavimo užsieniečiams referendumo žlugdymas, referendumo dėl lito išsaugojimo iniciatyvos užgniaužimas…

Nutarus Konstituciniam Teismui, nuo 2014 m. pradžios mūsų Konstitucija tapo jos 138 straipsnyje įtvirtinto ES teisės viršenybės principo priedėliu. Tapome vienintele Europos bendrijos nare,
kuri savo Konstituciją nustūmė žemiau ES institucijose priimamų sprendimų.

Nejučia Lietuva buvo padaryta valstybės iškamša.

Visi, kuriems dar rūpi Lietuvos savarankiškumas – paskelbti Lietuvos priešais, veidmainiškai apšaukiami Kremliaus agentais.

O Lietuvos suvereniteto dekonstruktoriai tebesijaučia laisvi. Tokie buvo „laisvi“ ir prie sovietinės valdžios.

Valdžios svertus perėmę KGB instrukcijų vykdytojai ir prisitaikėliai, šiandien toliau bando išplauti svarbiausius Lietuvos valstybės suvereniteto bei Tautos tapatybės statramsčius: šeimos, pilietybės, valstybinės kalbos steiginius.

Kai mes visą dėmesį ir jėgą sutelkiame į prigimtinį, paprotinį šeimos židinį – jie su dviguba jėga imasi mūsų valstybinės kalbos ir pilietybės pamatų ardymo.

Kai mes dėmesį perkeliame į valstybinę kalbą – jie atakuoja pilietybės institutą.

Kai tik stojame ginti pilietybės – jie tuoj pat vėl kimba į šeimą…

Metas tam padaryti galą!

Dabar arba niekada!