R.Levandraitytė. Kilnieji plėšikai, arba kas lygino svietą Vidurio Europoje

2011-ųjų rugsėjį buvo atverstas naujas puslapis Lietuvos kino istorijoje: ekranus pasiekė trejus metus lauktas pirmasis, visų laikų brangiausias ir daugiausiai uždirbęs lietuviškas istorinis veiksmo filmas Tadas Blinda. Pradžia.

Galima skaičiuoti žiūrovų rekordus, vertinti režisieriaus darbą, džiaugtis akivaizdžiu lietuviško kino ilgesiu ir lyginti filmą su brangiais Holivudo epais, tačiau tai – ne vien filmas. Tadas Blinda grįžo iš XIX amžiaus tam, kad grąžintų lietuviams patriotizmą, ir iš Vilniaus tęsia savo misiją po pasaulio miestus, kur gyvena daugiausia lietuvių. Tadas Blinda – „plėšikų vadas“ pagal enciklopediją, besišypsantis nuo alaus butelių etikečių ir raginantis tapti tikrais vyrais – lietuvių didvyris? Jei apie svietą, tai nelygus jis buvo ne tik Žemaitijos pievose, ir nereikia toli ieškoti Blindos bendraminčių – Vidurio ir Rytų Europoje jų rastume visą puokštę: tai ir čekas Johan Georg Grasel, gyvenęs XVIII a. (beje, grázl tapo bendriniu vardu nenaudėliui pavadinti), ir XX a. gyvenęs toks serbas Jovan Stanisavljević, pravarde Čaruga, kaip Vengrijos „plėšikų karalius“ XIX a. žinomas Sandor Rosza (kurio dosnumas vargšams ir asistavimas moterims, anot New York Times, pranešusio apie jo mirtį, pavertė plėšiką lyg ir tautiniu didvyriu[1]); garsusis slovakas Juraj Jánošik[2] (XVII–XVIII a.), kurio vardas šiandien tapęs pasipriešinimo simboliu ir kurio Tikrąją istoriją Agnieszka Holland pasakojo jau 2009-aisiais. Minėti plėšikai visuomenės laikomi ne tiesiog nusikaltėliais, o kilniais plėšikais, narsiais vyrais, nesutinkančiais paklusti socialinei neteisybei, kur kiekvienas gyvena su baudžiavos grandinėm. Folklorinėje tradicijoje gyvi robinai hudai – universalūs charakteriai: kilę iš paprastų valstiečių, valstybės laikomi nusikaltėliais, tačiau saviškių – didvyriais, dažnai netgi judėjimo už laisvę idėjiniai vadai, kalbantys skirtingomis kalbomis skirtingose epochose, tačiau vedami tų pačių vertybių.

Panorėjus nubrėžti ribą tarp tautinės tradicijos ir istorijos – žvelgiant ne iš vietinio folkloro, o iš kuklių, bet realių istorinių šaltinių, banditizmas atrodo visai kitaip. Manau, čia puikiai tinka istoriko Hobsbawmo, tyrinėjusio plėšikų-didvyrių istorijas, siūlomas terminas social bandit[3]. Šis socialinis banditizmas – universalus nesikeičiantis fenomenas, reiškiantis kiek daugiau nei visuotinį varguomenės protestą prieš skurdą: keršto turtingiesiems ir engėjams troškimą, miglotą norą jiems uždėti kažin kokį apynasrį ir ištaisyti neteisybę. Pasak Hobsbawmo, tai pati primityviausia socialinio maišto forma, būdinga valstiečių visuomenėms (galbūt tuo galima paaiškinti, kodėl Anglija, davusi pasauliui archetipinį plėšiką Robiną Hudą, panašių didvyrių istorijoje neturėjo nuo XVI a.).

Natūraliai kyla klausimas, kiek kilniųjų plėšikų geradarysčių matė Vidurio Europos pievos ir miškai, o kiek gimė valstiečių, iš kurių atėmė paskutinį turtą, galvose. Netgi antruoju variantu šių hipotetinių „geradarysčių“ prasmė nesumažėja; patyrinėjus, kas būdinga konkretiems „socialiniams banditams“, ima ryškėti užginto valstiečio – slovako ar žemaičio – būdo kontūrai, jo kasdienybė, rūpesčiai, lūkesčiai ir svajonės. Galbūt per tautos didvyrių prizmę galima pabandyti pažvelgti į tautą, susvajojusią savo didvyrį, pasistengti pamatyti pavargusias anų dienų valstiečių sielas ir gyvas viltis. Tačiau vos pradėjus susipažinti su mūsų herojais, nustebina netikėtas posūkis nuo užginto valstiečio iki visu šimtmečiu vėliau gyvenusio intelektualo, pavargusio nuo miesto triukšmo ir tuštybės ir atsigręžusio į praeitį, kai miškuose gyvenę kilnūs, taurūs ir laisvi žmonės. Iš naujo plėšikus atranda rašytojai, filmų kūrėjai, netgi istorikai, ir filmo apie Tadą Blindą sėkmė rodo, koks aktualus šiandien yra šis herojus.

Visi minėti plėšikai yra universalūs, panašūs, visi gyvuoja ne kaip asmenys, o kaip idėjos. (Beje, universalūs netgi globaliu mastu, nes ne vieną kilnųjį plėšiką rastume ir Azijos stepėse ar Pietų Amerikoje.) Tam tikri aspektai labai gražiai atsikartoja, atsišaukia ir Žemaitijos, ir Slovakijos miškuose. Banditas nėra vien žmogus, bet ir simbolis. Daugumą banditų galima atsekti iki realios būties, tačiau, tarkim, ir to paties archetipinio Robino Hudo realaus egzistavimo pėdsakų nėra aptikta, o legenda apie jį gyva daugiau nei 600 metų. Jie priklauso liaudžiai, ir plėšikų fenomeną galima suprasti tik turint galvoje visuomenę, kurioje jis veikia.

Hobsbawmas yra suklasifikavęs plėšikus[4], ir mums aktualus būtent robinhudiškasis plėšiko tipas, dažniausias legendose ir dainose visame pasaulyje. Kilnusis plėšikas pradeda savo karjerą ne nusikaltimu, o kaip neteisybės auka, kovoja su neteisybe, atima iš turtingųjų ir duoda vargšams, žudo tik savigynos ir garbės keršto tikslais, jei lieka gyvas, grįžta į bendruomenę kaip gerbtinas asmuo, žmonės jam padeda ir palaiko, jis žūsta dėl išdavystės, bent jau teoriškai, yra nematomas ir nepažeidžiamas. Didvyriai yra tokie reikalingi, kad jų neturint ne visai tinkami kandidatai „pritempiami“ iki Robino Hudo kilniadvasiškumo. Kita vertus, nesitikima, kad plėšikai padarys pasaulį teisingą; jie gali tik ištaisyti neteisybes ir garantuoti, kad nors kartais priespauda pasisuks kitu kampu. Galima rasti plėšikų ir tautos kūrimosi sąsajų – mat valstiečiai, būdami vienos tautinės kilmės, sukyla prieš engėjus, kurie paprastai yra kitataučiai[5].

Lietuviško svieto lyginimas: kaip galėjo atrodyti Blindos laikų plėšikų gauja?

„Svieto lygintojo“ įvaizdis amžininkų nėra minimas, jis atsirado praėjus kiek laiko nuo realių įvykių. Nepanašu, kad vietiniai gyventojai būtų plėšikais žavėjęsi, greičiau jie sėjo baimę. Vidutinė gauja Lietuvos teritorijoje buvo 8–9 žmonės: tiek visiškai pakako nusikaltimams vykdyti, susirasti prieglobstį ir slapstytis. Ieškoti plėšikų sekdavosi sunkiai; didžiausią įtaką turėjo vietinių gyventojų nepasitikėjimas policija, paplitę pareigūnų nusikaltimai bei korupcija[6]. Plėšikai dažniausiai buvo dezertyravę iš kariuomenės ar vengiantys rekrutų prievolės asmenys, dažnai su tam tikra kriminaline praeitimi. Gaujos nariai turėjo pravardes, keisdavo vardus ir slapstymosi vietas. Savo grobį skubėdavo švaistyti iš karto: dienų dienas leisdavo karčemose, lošdavo kortom ir kauliukais, kol baigdavosi pinigai. Ir ant tokio pagrindo kuriama pasaka… Sąlygos susidaryti socialinių banditų fenomenui XIX a. pab. buvo idealios: tipiška Vidurio–Rytų Europos visuomenė, pereinanti nuo agrarinės kultūros į industrinę; Šiaurės Vakarų Rusijos imperijos periferija, ekonominis užkampis, kupinas socialinių lietuviškai kalbančių valstiečių ir rusų bei lenkų valdininkų konfliktų.

Legendinio Raudonkrūtinio amžininkų laikraštyje gailimasi kaip žmogaus, kuris „be darbo valgęs duoną ir įpuolęs į tokį pasileidimą ir piktadarystę“[7]. Pasekime, kaip plėšikas tampa didvyriu: Raudonkrūtinis išties buvo plėšikų gaujos, kurią sudarė apie 20 vyrų, nenorėjusių eiti į rekrutus, vadas. Gauja veikė Rusijoje ir Prūsijoje, be plėšimų dar buvo kaltinama ir kontrabanda. Abi valstybės ieškojo nusikaltėlių, tačiau vietiniai gyventojai nesutiko bendradarbiauti su policija. Archyvinėje medžiagoje nėra duomenų, kad šis plėšikas būtų turėjęs vargšų gynėjo bruožų;  legendai paplisti greičiausiai turėjo įtakos tai, kad jo gauja buvo bene didžiausia žinoma Lietuvoje. 1884 m. leistame Lietuviškame Aušros kalendoriuje M. Jankus rašinyje Raudonkrūtinis jau teigia, kad šis razbaininkas – vargšų gynėjas[8]; archyviniuose dokumentuose fiksuota 25 žmonių gauja virsta 400 vyrų būriu, o dvejų metų veikla ištęsiama iki penkerių; plėšiko karjerą pagrindinis veikėjas pradėjo apvogęs savo poną, nes mylimos merginos tėvai neleidę jai tekėti už beturčio. Nepublikuotame 1946 m. Butkų Juzės kūrinyje Raudonkrūtinio istorijėlė jis – „žymus svieto lygintojas, atiminėjęs iš žmonių suplėštąjį turtą bei pinigus ir išdalydavęs vargšams“ [9]. Taigi, svieto lygintojo mitas atsirado ir stiprėjo tik XIX a. pab. – XX a. pr.

Tai kaip nutiko, kad būtent paprastas Žemaitijos plėšikas Tadas Blinda pasiekė šiandieną kaip plėšikų simbolis? Jis buvo vienas paskutinių razbaininkų, todėl, XIX a. pab. – XX a. pr. ėmus užrašinėti pasakojimus apie juos, prisiminimai apie Tadą Blindą buvo gyviausi; buvo piešiamas akivaizdžiai romantizuotas plėšiko portretas, labai tikęs aprašomai epochai. Šiuos pasakojimus ir rinko Lazdynų Pelėda (beje, atsisakiusi rašyti Blindos biografiją, nes tuomet „reikėtų pašalinti daug poetiškų paslapčių Bivainės girios“[10]), pradėto kūrinio Sulygintojas svieto nebaigusi, tačiau perdavusi Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui, kurio pateikta istorija ir yra pagrindas to Tado Blindos, kuris šiandien dainuodamas roko operose ir televizoriuose laksto po Žemaitijos kalvas. Išpopuliarėjus 1907 m. pastatytam spektakliui, dar ilgokai nebuvo literatūrinio herojaus ir nusikaltėlio sutapatinimo: 1912 m. Šaltinyje išspausdintoje žinutėje Blindos sukaktuvės rašoma, kad štai jau 30 metų po Blindos mirties ir „<…> kad, Duok Dieve, tokių Blindų daugiau neatsirastų“[11]. Tarpukariu šis mitas nebuvo skatinamas, o štai sovietmečiu Blinda tapo ideologiškai naudingas. Periodikoje ėmė atsirasti straipsnių, patvirtinančių herojaus realumą. Vis dėlto, tyrinėjant šaltinius, yla ima lįsti iš maišo; kraštotyrininkas J. Andriusevičius išsiaiškino, kad daina Mes razbaininkėliai Bivainės miškų, tarsi patvirtinusi svieto lygintojo mitą, buvo visai ne liaudies daina, o poeto K. Stikliaus eilėraštis[12]. Mitas visai sugriuvo, kai buvo paskelbtas dokumentas apie Blindos mirtį[13]: pasirodo, Blinda buvo užmuštas trijų šimtų įsiutusių Luokės gyventojų, net klebonas niekaip negalėjo jų sulaikyti. Tačiau net ir čia žiba šis tas pasakiško: yra tvirtinimų, kad muštynės prasidėjusios, kai Blinda norėjęs priversti nesutikusius atsiskaityti su smuklininku vyrus užsimokėti[14]…

Žemkalnio „svieto lygintojas“ nėra Tadas Blinda, gimęs Luokėje 1864-aisiais, tačiau  turi ir vieną kitą jo savybę; šis didvyris apskritai yra tokio plėšikavimo esmė, šerdis, koncentratas viso to, ką nuveikė Žemaitijoje „razbaininkai“, sulipdytas iš pasakojimų apie visus XIX a. Žemaitijos plėšikus[15]; autoriui rūpėjo socialinis valstiečio ir pono konfliktas; šiandien Tadas Blinda – kaip pavyzdys drąsuolio, maištininko, įkvepiantis įrodymas, kad štai seniau būta „didelių žmonių“, kad lietuvio kraujas irgi karštas, ir toks būsi, jeigu gersi girą. Nepaisant istorikų pastangų atskleisti tikrąją Blindos istoriją, jis lieka teigiamas herojus. Kiekviena istorinė epocha – nuo tautinio atgimimo iki sovietmečio – suteikė Blindos charakteriui jai patikusį atspalvį, kol iš arklių vagies išėjo labai populiarus, tačiau mitinis „kilnusis plėšikas“. Apie Blindą išlikę mažai šaltinių, tačiau galybė pasakojimų. Aišku kaip dieną, kad Blindos gyvenimas valstiečių pasakojimuose buvo gerokai svarbesnis ir intensyvesnis nei realusis.

Blindos vardas Slovakijoje – Juraj Jánošik

Dar viena pasaka apie plėšiką dalintoją gimė Lenkijos–Slovakijos pasienyje. 1668–1712 m. veikęs Jurajus Jánošikas tapo nacionaliniu slovakų herojumi XIX–XX a., kai atsirado daugiau nei 15 poemų, 10 prozos kūrinių, 17 straipsnių ir mokslinių veikalų, 3 paveikslai ir mažiausiai 2 muzikos kūriniai, garbinantys Jánošiką[16]. Pasak vieno slovakų istoriko, „jo vardas yra nepakeičiamas tautos istorijoje“[17]. Be keleto muziejų, kuriuose kaupiami visokie pseudorealūs jo daikčiukai, šiandien Slovakijoje yra mažiausiai dvylika vietovių, kurių pavadinimai susiję su legendinio plėšiko vardu. Lyginant su mūsiškiu, slovakų mokslininkai pasistengė Jánošiką aprašyti daug gausiau.

Reali istorijos figūra, dvidešimt penkerių metų plėšikų gaujos iš Terchovos, šiaurės vakarinės Trenčino dalies, vadas Jurajus Jánošikas, buvo pakartas 1713-aisiais. Teisme žudymais kaltinamas nebuvo. Romantiškuoju nusikaltėliu jis tapo XIX a. 2–3 dešimtmetyje, Lordo Byrono ir Aleksandro Puškino plunksnoms dūsaujant apie praeities romantiką; dar galima paminėti Friedricho Schillerio dramą Plėšikas. Visai nekeista, kad Jánošiko legenda, nors ir kiek skirtingomis formomis, pasklido slovakų, čekų ir lenkų kultūrose. Taigi, šaunusis Jurajus tradiciškai atiminėjo iš turtuolių ir dalijo vargšams, negana to, buvo gražus, vienišas, gyveno laukinėje gamtoje ir mirė jaunas – pats tikriausias didvyris. Vėlesnė tradicija pridėjo jam ir erudicijos motyvų. Vienas čekas blogeris XXI a. ekonomikos krizę pakomentavo taip: „Mus išgelbėti gali tik Jánošikas.“[18] Ir nors išvaizda, turtinė padėtis ir romantizuota ankstyva mirtis padėjo Jánošikui įgyti „ikonos“ statusą, vis dėlto prireikė beveik šimtmečio, kol mitas atkeliavo į aukštąją literatūrą, prieš tai subrendęs folklore: iš pradžių vadinamosiose market songs[19]: viena jų, Jánošikas, Liptovo plėšikas yra keturių šimtų eilučių, ir čia randame visą plėšiko gyvenimo istoriją. XIX a. pr. publikuotame slovakiškame kalendoriuje minimas mūsų herojus, atidavęs iš keliautojų pavogtus drabužius studentams.

Daugybėje slovakų liaudies dainų plėšikai yra bevardžiai arba vadinami Janik, Janičko, Jano, Janko – visokiausi Jono variantai, bendrinis vyro vardas. Visi šie Jonai nuolat sukosi slovakų lūpose (mūsiškio mirties istorija buvo viena iš keleto). Kai Jánošikas kaip herojus pirmą kartą pasirodė literatūroje XVIII a., jo įvaizdis buvo toks, kaip ir kitų plėšikų – nei vadas, nei kilnus.

Etniškumo motyvas atsiranda rašytojo Šafáriko 1814 m. novelėje: vienas plėšikas ilgais banguotais plaukais, Jánošikas, yra slavų didvyris. Savo poemoje Slaveni slovanskych pacholku jis ieško slavų didvyrio ir pirmiausia siūlo Jánošiką[20]. Čia Jánošikas sugaunamas vienam gaujos nariui jį išdavus, o jo kūnas kartuvėse „pakyla lig ryškaus dangaus“[21] (ar tik ne dvylika buvo gaujos narių?..) Kitas legendos variantas – gaujos „kolega“ išdavė didžiulės vado stiprybės paslaptį – tai buvęs magiškas diržas[22]. Sklando ir istorija, kad gelbėti narsuolį buvo pasiųstas imperatoriaus pasiuntinys, pavėlavęs keletą minučių. Miškai nutilo, kai Jánošikas išleido paskutinį kvapą, tik aukštai danguj sklandė nuliūdęs erelis, nes nutrūko Jánošiko jaunystės siūlas.

Tokia legenda, kokią turim dabar, klostosi 1830–1840 metais, kol pasiekia aukštąją kultūrą. Jánošikas dabar – jau intelektualizuota figūra. Intelektualai publikuoja liaudies dainų apie plėšikus rinkinius, viena po kitos atsiranda kažkokios poemos. Nacionalinio atgimimo metais kuriamas naujas Jánošikas, kaip slovakų maištautojas prieš Habsburgus.

Pagal tradicinę versiją, Jánošikas tapo plėšiku, kai valdžia nuteisė jo tėvą myriop, nes šis vietoj privalomojo darbo laukuose budėjo prie mirusios žmonos. Pamažu kilo plėšikų gaujoje, tapo vadu ir plėtė savo kontroliuojamą teritoriją. Jánošiko gaujos narių vardai šmėsčioja folklore, dauguma jų realiai tuo metu negyveno. Kad plėšė turtuolius – akivaizdi tiesa, o vargšams dalino jau praėjus ištisam amžiui po savo mirties…

Šiandien Jánošikas užima svarbią vietą slovakų istorinėje atmintyje kaip maištautojas prieš tuometinį vengrų spaudimą, taip pat prieš socialinę ir politinę neteisybę. Romantinė Jáno Botto poema Jánošiko mirtis, laikoma vos ne geriausiu slovakų literatūros kūriniu, įtraukta į vidurinės mokyklos literatūros programą.

Pora žodžių vietoj išvadų, arba už ką žavimasi nusikaltėliais

Žengiame į psichologijos daržą: plėšikais žavimasi, bet ne dėl jų nusikalstamos veiklos, o dėl asmeninių savybių: jie drąsūs, laisvi, meta iššūkius papročiams ir elgesio normoms. Pasak psichologės M. G. Duncan, nusikaltėliai tarsi įkūnija laisvę, tačiau  primityviai – kaip laisvę nepaisyti įstatymų[23]. Juo ilgiau nusikaltėlis laisvėje, juo labiau tuo žavimasi: tai byloja apie nusikaltėlio sumanumą, drąsą, tačiau ir apie valstybės nesugebėjimą palaikyti tvarką. Atmetus socialines ir vietines sąlygas, lieka vienintelis ir universalus herojus, ir po uždanga visuomet kvepia tokia pat laisve, heroizmu ir svajonėmis apie teisybę. Tai, kas iš viduramžių girios pasiekia televizorių ekranus, yra laisvų ir lygių žmonių draugystė, autoriteto nepažeidžiamumas ir silpnųjų, engiamųjų ir apgautųjų pirmavimas.

Žmogus nenutrūkstamai ilgisi teisybės. Sieloje nuolat maištauja prieš socialinę santvarką, kuri jam atrodo neteisinga, nesvarbu, kokiame pasaulyje gyventų, kaltina „netikusius laikus“ ar netgi visatos dėsnius. Žmogus kupinas keisto, įsišaknijusio poreikio prisiminti, pergalvoti, keisti įvykius; lygiai taip pat, jis trokšta turėti tai, ko negali turėti, net jeigu tą pasiektų ir pasakos forma. Greičiausiai šitai ir yra visų epochų, visų religijų, visų žmonių ir luomų legendų pagrindas.

Aš leidžiu sau trinti ribą tarp to, kas turėtų būti laikoma realybe ir kas – pasakomis. Nesvarbu, kad nebuvo, kad negelbėjo, kad nedalino, o tik plėšė ir viską pragėrė karčemose. Tegu būna taip. Juk šitai gyvena žmogaus sieloje tas amžinas dūsavimas, kad štai kažkada buvę geresni, teisingesni laikai, kad tik šitie, kur mūsų, yra sugedę; autorė dabar šypsosi patenkinta, nes, galima sakyti, parašė, kad riba tarp to, kas turėtų būti, suprantama kaip „realybė“, ir to, kas „fantazija“, yra be galo neaiški ir fikcinė. Juk svajonės tam ir yra, kad svajotume.

[1] Death of a „Robber King“. From the Pall Mall Gazette, Dec.2 // New York Times, 1878 [žiūrėta 2011 05 10]. <http://query.nytimes.com/mem/archive-free/pdf?_r=1&res=9800E0D6153EE63BBC4D52DFB4678383669FDE>

[2] Tikrasis Juraj Jánošik (1668–1713) buvo, kaip ir dauguma kitų socialinių nusikaltėlių, provincialus vagišius mažai kam žinomoje gyvenvietėje Karpatų užkampyje, kurio egzistavimas vargu ar būtų pritraukęs valdžios atstovų iš sostinės dėmesį. Tačiau, kad ir keista, iki mūsų dienų išliko net keli šimtai apie jį sukurtų dainų. // Eric John Hobsbawm. Bandits. – New York: Delacorte Press, 1969, p. 34.

[3] Eric John Hobsbawm. Bandits. – New York: Delacorte Press, 1969, p. 128.

[4] Hobsbawmo  išskiriami tipai: kilnusis plėšikas (the nobble robber), keršytojas (the avenger) ir  haidukai (free robber – liberator par excellence).

[5] Tomas Balkelis. Social Banditry and Nation- Making: the Myth of a Lithuanian Robber // Oxford journals, vol. 198 (1), 2008. [žiūrėta 2011 05 05] <http://past.oxfordjournals.org/content/198/1/111.full#fn-19>

[6] Rima Praspaliauskienė. Nereikalingi ir pavojingi: XVII a. Pabaigos- XIX a. Pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. – Vilnius: Žara, p.127.

[7] Ten pat, p. 127.

[8] Ten pat, p. 128.

[9] Ten pat, p. 129.

[10] Lazdynų Pelėda. Raštai, t. 7. – Vilnius: Valst.grož. Lit. l-kla, 1955, p. 17.

[11] Rima Praspaliauskienė. Op. cit., p. 130.

[12] J. Andriusevičius, Tado Blindos pėdsakų beieškant // Kraštotyra, kn. 20, Vilnius, 1986, p. 81.

[13] K. Mišius. Tado Blindos mirtis // Mūsų kraštas, Nr.1 (12), 1993, p. 138.

[14] J.  Andriusevičius. Op. cit., p. 83.

[15] Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Blinda, svieto lygintojas (žemaičių razbaininkas): 4 veiksmų ir 1 paveikslo drama: turinys paimtas iš žmonių pasakų. Paskutinių baudžiavos laikų atsitikimai. – Vilnius: J. Zavadskis, 1908, p. 7.

[16] Tomas Balkelis. Op. cit. [žiūrėta 2011 05 05] <http://past.oxfordjournals.org/content/198/1/111.full#fn-19>

[17] Tkacik Cyprian. The Slovak Robin Hood in the Light of Documentary Evidence and Popular Legend.  Slovenské Pohl’ady, v, xlv, nos. 1–2 (1929) // Tomas Balkelis. Social Banditry and Nation- Making: the Myth of a Lithuanian Robber // Oxford journals, vol.198 (1), 2008. [žiūrėta 2011 05 05] <http://past.oxfordjournals.org/content/198/1/111.full#fn-19>

[18] Martin Votruba. Hang Him High: The Evaluation of Janosik to an Ethnic Icon // Slavic Review, vol. 65 (1), 2006, p. 32 [žiūrėta 2011 05 12]  <http://www.jstor.org/stable/4148521?seq=2>

[19] Ten pat, p. 33.

[20] Ute Rafloff. Juraj Janosik // History of the Literary Cultures of East- Central Europe Junctures and Disjunctures in the 19^th and 20^th Centuries, Vol. IV: Types and Stereotypes, p.444 [žiūrėta 2011 05 12] <http://www.google.com/books?hl=lt&lr=&id=YINYl4iv4ecC&oi=fnd&pg=PR1&dq=Juro+J%C3%A1no%C5%A1%C3%ADk&ots=euOThMQBbB&sig=KrZq4saPTi6FFU7TWrTqjf8A4jU#v=onepage&q=Juro%20J%C3%A1no%C5%A1%C3%ADk&f=false>

[21] Martin Votruba. Op. cit., p. 39.

[22] The Slovak Robin Hood In the Light of Documentary Evidence and Popular Legend, Part One. [žiūrėta 2011 05 15] <http://www.iarelative.com/history/janosik.htm>

[23] Grace Duncan Martha. Romantic outlaws, beloved prisons: The unconscious meanings of crime and punishment. – New York: New York University Press, 1996. p. 62 [žiūrėta 2011 05 16] http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1504871