Švenčiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 103-ąsias metines, kaip ir kiekvienais metais, ypatingais pagarbos ženklais buvo pagerbti ir Lietuvos nacionalinio kultūros ir meno apdovanojimo laimėtojai, kurie išgirdo ne tik padėkas, bet ir jau mantra tapusį politikų pažadą kultūrą puoselėti ir laikyti pagrindiniu šalies raidos vienetu. Ir tie žodžiai, išsakomi šventą mums visiems dieną, neabejoju, yra nuoširdūs ir lydimi tikėjimo, kad politikoje pagaliau rasis valios juos paversti kūnu.
Tačiau ar tikrai visi vienodai ir vieningai sutariame, kas gi yra toji kultūra, vardan kurios vieną kartą metuose išrenkame labiausiai nusipelniusius ir, pasižymėję savo gerų darbų sąraše „varnelę“, lyg niekur nieko laukiame kitų metų, visus dvylika mėnesių sutartinai pamiršdami, kad toji politika, kurios vardu dažniausiai nurašomi gėdingiausi poelgiai, ir yra tos pačios kultūros sudėtinė dalis?
Taigi, kultūra, arba tikriau, jos daugiasluoksnės išraiškos priemonės, ir apsprendžia mūsų valstybingumo suvokimo lygmenį, nuo kurio tiesiogiai priklauso tiek ekonominės gerovės, tiek ir dvasinio turinio paklausa, be kurios vieningos visuomenės valdoma valstybė yra tiesiog neįmanoma.
Per tris dešimtis atkurtos nepriklausomybės, kurios 31-ąsias metines švęsime Kovo 11-ąją, metų mūsų valstybė nuėjo neįtikėtino pažangos kelią, statant demokratinės valstybės mūrą, tačiau supratimas, kad toji „rišančioji“ statybinė medžiaga, kurios dėka esame tvirti tiek, kiek tai suprantame, ir yra kultūra, taip ir neįsitvirtino mūsų sąmonėje.
Esu daugiau nei tikras, kad šis dalykas, galintis iš esmės pakeisti aplinkinių požiūrį į Lietuvą bei mūsų valstybingumo raidą, iš esmės iki šiol yra neišnaudotas. Arba tiksliau, naudotas ne visai ir ne visada pagal paskirtį… Kultūros sąvoka, kuri Lietuvoje iki šiol vis dar susiaurinama iki dainų, šokių ar „ledų“ švenčių, pamirštant, kad ši, plika akimi nematoma sritis, reikalaujanti ne tik jausminio pasitenkinimo, bet ir protinių pastangų bei investicijų, ir yra pagrindinė riba, skirianti žmogų nuo gyvuliškų potraukių vedinų primatų.
Iki šiol viešojoje, o ypač vadinamojoje politinėje, erdvėje šis žodis neretai sukelia vertinimus, primenančius vaikų darželio auklėtinių požiūrį į asmens higieną: lyg ir visiems aišku, kad prieš valgį reikia plauti rankas ir bent dukart dienoje valytis dantukus, tačiau, pasitaikius progai, arba nestebint auklėtojai, stengiamasi šių procedūrų išvengti…
Taip ir su kultūros, kurią derėtų suprasti kaip privalomą tautos dvasinės higienos taisyklę, taikymu kasdienėje darbotvarkėje: pradedant nuo tautos išrinktųjų Seimo narių tarpusavio bendravimo, tarpžinybinių valstybinių institucijų sąveikos, ministerijų tarpusavio bendradarbiavimo ir baigiant visų lygmenų valdžios institucijų sutartiniu požiūriu į kultūrą ir visus jos išvestinius būdus kaip nereikalingą ar nebūtiną naštą, kuriuo, esant progai, stengiamasi atsikratyti.
Tikiu, kad dažnu atveju tai nutinka ne dėl piktų kėslų ar noro pakenkti savo valstybei, o tuo pačiu ir sau pačiam bei savo palikuonims. Veikiausiai priežastis slypi nežinojime, kuris, deja, neatleidžia nuo atsakomybės, be kurios sėstis prie valstybės valdymo mechanizmo visuose lygmenyse turėtų būti uždrausta.
Deja, gyvenime nutinka ir kitaip. Tenka sutikti, kad dėl kultūros politikos nebuvimo ir politinės kultūros stokos pastarąjį dešimtmetį grėsmė prarasti save ir pamiršti savo žmogiškąjį pradą, vardan sotesnio duonos kąsnio paaukojant istorinę atmintį ir tautinę savigarbą, buvo priartėjusi prie pavojingos ribos, už kurios ištiktų nebūtis. Tačiau visiškai netikėtai pragaištingos nebūties grimasą mums iššiepė tas nelemtas virusas, parklupdęs pasaulį ir sustabdęs visus mūsų geriausius ketinimus, įskaitant ir naujos Vyriausybės, dirbančios vos trečią mėnesį, pastangas kultūros sąvokai suteikti tą išskirtinę privilegiją vadintis valstybės siela, kurios turiniu turime pasirūpinti kiekvienas, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ir savo vaidmens šalies gyvenime.
Taip, šis didžiosios dalies kultūros lauko fizinis paralyžius, dėl kurio sustojo visa kraujotaka, yra labai pavojingas tolimesnei sektoriaus raidai ir net gyvybingumui, tačiau labiausiai pavojinga šios nelaimės komplikacija gali ištikti tuomet, kai kultūrinio deguonies trūkumas gali paveikti visų mūsų sąmonę, kurią praradus gali prasidėti negrįžtami procesai visai valstybei.
Tačiau, ištikus tokio masto nelaimei, mes, savo gyvenimu ir ištikimybe kūrybai liudijantys kultūros reikšmę ir svarbą, privalome prisiimti atsakomybę ir už visų mūsų puoselėjamos Lietuvos brangiausio turto – žmonių fizinį išlikimą, nes būtent į kultūros žmones, turinčius išskirtinę privilegiją iš savo dvasinių aukštumų prabilti į tautą, šiandien yra nukreipti žvilgsniai. Būtent šiandien yra tas laikas, kai turime atrasti savyje jėgų iškęsti visas šias negandas ir apsišarvuoti dar likusiais kantrybės likučiais bei pasitikėti savo valstybės Vyriausybe, kurios vadovės ištarta frazė „esame tik tiek, kiek yra kultūros“ atspindi giluminį kultūros sampratos turinį ir atstoja visas tas vienadienes progines liaupses. Taigi, kultūra yra tai, kas esame mes visi kartu sudėjus, ir ji niekaip nebus kitokia, jeigu mes nerasime bendro supratimo, kas mes esame.
Tad būkime nuoseklūs ir nesidrovėkime kultūringos valstybės vardo net šventiniam šurmuliui nurimus ir padarykime viską, kad ši sąvoka netgi tragiškos pandemijos akivaizdoje taptų Lietuvos vardo sinonimu. Juk atimk iš žmogaus kultūrą – ir jis praras žmoniškumą, sunaikink valstybės kultūrą – ir valstybės nebeliks. Tačiau sparnuotas didžiojo Šekspyro pasakymas „būti ar nebūti“ šiandien kaip niekada yra svarbus ir kaip niekada turi dvigubą prasmę, nes būti – reiškia būti atsakingiems ne tik už save, bet ir už savo artimą, kuris taip pat turi teisę būti.
Be jokios abejonės, kultūros lauko kraujotakai žūtbūt reikia neatidėliotinos pagalbos, praveriant, jeigu ne visas duris, tai bent langus, idant patekę šviesos spinduliai atgaivintų viltį ir neleistų pasitraukti žmogiškosios prigimties gyvasčiai. Tačiau, kaip ir išeinant iš bet kokios mirtinai pavojingos ligos gniaužtų, tai turi būti atliekama itin atsakingai ir su rimta priežiūra. Tad pasitikėkime vieni kitais, nes pasitikėjimas šalia tikėjimo taip pat yra viena kultūros sampratos ir kultūringos visuomenės atpažinimo ženklų.
Esame tik tiek, kiek yra dorovės.
Žinoma, tamsta teisus, bet juk negali skurstančių, vargo prispaustų dėl nepakankamos dorovės kaltinti ? –
– tv.lrytas.lt/zinios/kriminalai/2021/02/25/news/atlikus-apie-pussimti-kratu-vaisingumo-klinikoje-rasta-puse-milijono-euru-grynuju-18430581/
A niaa?
Iki penktadienio ,,konservatoriai” renka vadą. Esą, dauguma to paties valdovo trokšta. – Tai tiek ten jų ir esama – konservatorių? Kiek juose KULTŪROS?
Senelis įkūrė, Kubilius pradėjo ,,gerinti”, anūkas baigia pribaigti. Kiek rinkėjų būtent per tai liovėsi dalyvauti rinkimuose?
O kiek dar atkris po to, kai su didžiapartiniu malonumu sutraiškė prof. Rakutį? Ar tie ,,gurmanai” gali dabar pažvelgti jam į akis? O rinkėjams? Nebent po kokiu nauju pavadinimu per kitus rinkimus pasislėptų…
Nežinia, kas be Valdo Rakučio dar gelbės TS-KP
prie grobuonių A&G.Landsbergių valdymo atskyrimo nuo politikos prisidėt; doras žmogus prisidėti prie A&G pasipinigavimo neturėtų; negi jie už komunistuojančius ar net naujuosius anarchistus žemesnės moralės. Gal?
…prisimenama tuomet – VIEN 1926-12-17 Ar to reikėtų.
A.BUTKEVIČIUS specialiai „Vakaro žinioms” apie situaciją Sakartvele ir Ž.Pavilionio sukeltą skandalą
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/lietuvos_politikai_vel_nepataike/
Politinis instruktažas: kas yra kas
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro_ziniu_redakcijos_skiltis/politinis_instruktazas_kas_yra_kas/#nuotraukos
bus „kultūros” –
Liberalai užsimojo dar šioje kadencijoje jauninti rinkėjus ir leisti balsuoti internetu
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2021/02/24/news/v-cmilyte-nielsen-elektroninio-balsavimo-ir-rinkeju-amziaus-mazinimo-tikisi-dar-sioje-kadencijoje-18415284/
Atrodo, A. Jokubaitis apsiskaičiavo, nurodęs, kada pradėsime kaukti, juos įsileidę į Seimą – jie suspės greičiau… Prisimintas Reichstago padegimas? Čia partijos pavadinimas ir scenarijus bus pakeistas, bet esmė ta pati – kol kiti nespėjo susigaudyti, staigiai viską į savo rankas suimti ir paskelbti laisvę vandalizmui? .
pažangus tarpukojis:
Žemaitijoje siautėja iškrypėliai: vienas lytiniu organu švaistėsi bažnyčioje, kitas tenkino save vaikų akyse
– lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2021/02/24/news/zemaitijoje-siauteja-iskrypeliai-vienas-lytiniu-organu-svaistesi-baznycioje-kitas-tenkino-save-vaiku-akyse-18419568/
Kai į rinkimus atėjo 47% piliečių ( neturiu už ką balsuoti) , jie, šiknomis bešildantys “sofkas” gauna , “vienas lytiniu organu švaistėsi bažnyčioje, kitas tenkino save vaikų akyse”. “Pulkit ant kelių visi krikščionys” su demokratais – pasaulio pabaiga ateina ! A ne ?
Kažin, ar teisingai dėl tų 47% supratau:
daugumą Seime surinkusi partija gavo apie 280.000 balsų.
Tai yra, visų jų gautus balsus sudėjus, iš viso surinko vos 280.000 balsų? Tai kiek jų turi tas, kas daugiausia balsų gavo?… 🙁
Kad ir kaip kas vertintume, G.N. jis beveik 900.000 balsų gavo! O dabar kai kurie iš jų, gal vos 20.000 balsų surinkęs, vaiko G.N., liepia po šluota slėptis ir tylėti:
– youtube.com/watch?v=LML3FULgEm4&feature=emb_rel_end ?
dar vieną LIETUVIŠKĄ mokyklą uždarome…
Mat, esame labai kategoriški, negailestingai reiklūs SAU – nėra tiek, kiek mums atrodo reikalinga esant, ir šakės tai mokyklėlei, ir nusispjauti į ŽT reikalavimą (įpareigojimą) dėl mokyklų VALSTYBINE kalba – jog jos negali būti uždaromos kitakalbių mokyklų išsaugojimo vardan! Kiekvienam valstybės gyventojui svarbiausia būti valstybinės kalbos išmokytam …
Už tai išlaikome ne ką daugiau vaikų surenkančią kitakalbę mokyklą, net jei visokiomis gudrybėmis ir lietuviukus pas save surinko. Ją, bet tik ne lietuvišką! Nors vokiečiams jungtinės klasės – ne priežastis uždaryti mokyklą. O šiais laikais, kai įmanomos vaizdo pamokos, mokyklą galima daug pigiau išlaikyti! Turi įrašytas pačių talentingiausių dalykininkų vaizdo pamokas, bei klasės vadovę, kurį kartu su vaikais peržiūri tas pamokas, o vėliau dar kartu pasiaiškina, pakartoja tiek kartų, kiek reikia, kad puikiai įsisavintų temą.
Kai neieškom išeičių, kai vos po vidurnakčio verčiam mažylius iš lovų, kad geltonas autobusiukas spėtų juos į pamokų pradžią kažkur kitur nuvežti, o pakeliui dar, jei prireiks, sniegą autobusiukui nuo kelio nukasti, net negalime įsivaizduoti, kiek kaimuose pasaulinio lygio mokslininkai, išradėjais galėjusių tapti beraščiais palikome… Nes Seime, ŠMSM, socrūpyboje, seniūnijose, ir kitur – aukščiausios kultūros, Lietuvai atsidavusieji dirba…