Lietuvoje lankėsi Baltarusijos demokratinių profesinių sąjungų kongreso vicepirmininkas Siarhejus Antusevičius. Šis kalnakasių, energetikų, statybininkų, transportininkų, chemijos ir metalurgijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas yra vienintelė profesinė sąjungą, kurios nekontoliuoja Baltarusijos valdžia. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ jau trisdešimts metų draugauja ir bendradarbiauja su Baltarusijos demokratinių profesinių sąjungų kongresu.
S.Antusevičius Vilniuje susitiko su Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovais ir papasakojo apie padėtį savo šalyje ir profesinių sąjungų veiklą.
Po šią vasarą vykusių prezidento rinkimų, kuriuose buvo pastebėti dideli balsų klastojimai, Baltarusijoje nuolatos vyksta protesto demonstracijos, kuriose šimtatūkstantinės minios reikalauja daugiau nei du dešimtmečius šalį valdžiusio Aleksandro Lukašenkos atsistatydinimo ir naujų prezidento rinkimų.
Nepasitenkinimas A.Lukašenka, kuris valdo Baltarusiją jau 26 -ius metus, kaupėsi ne vienerius metus. Vidutinis mėnesinis atlyginimas Baltarusijoje yra apie 200-300 eurų „į rankas“, o prekių kainos, išskyrus rūkalus, kurą, degtinę ir kai kuriuos vaistus, yra tokios pat kaip Lietuvoje ir didesnės. Darbuotojų teisės dar labiau suvaržytos nei Lietuvoje. A. Lukašenka seniai įgyvendino Lietuvos liberalų svajonę visas darbo sutartis paversti terminuotomis, kurios sudaro 90% nuo visų darbo sutarčių.
Tačiau visi ankstesni baltarusių bandymai protestuoti buvo sėkmingai užgniaužiami. Pavyzdžiui, norint gauti leidimą surengti piketą, kuriame dalyvautų ne daugiau septynių žmonių, Baltarusijoje yra privaloma sudaryti sutartį su policija ir Greitosios medicinos pagalbos stotimi dėl piketo metu teikiamų paslaugų apmokėjimo. Šios paslaugos piketo rengėjams kainuotų apie du tūkstančius eurų. Mitingų įkainiai yra dar didesni ir priklauso nuo vietos bei dalyvių skaičiaus.
Tiesa, valdžią palaikančioms visuomeninėms organizacijoms ir profesinėms sąjungoms už viešų renginių organizavimą mokėti nereikia.
Valdžios neleisto piketo ar mitingo dalyvis gali būti nubaustas bauda iki 250 eurų arba suimtas laikotarpiui iki 25 parų.
Valdžia naudoja įvairias spaudimo priemones, net gali atimti mažamečius vaikus, paskelbusi, kad tėvai savo vaikams neužtikrina saugios socialinės aplinkos. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ apie tokį pavojų perspėjo Lietuvos Prezidentę D. Grybauskaitę, kai Seimas ruošėsi priimti Vaikų teisių apsaugos įstatymą.
Pasak S. Antusevičiaus, ypač baltarusius papiktino A.Lukašenkos veiksmai koronaviruso pandemijos metu. Ilgą laiką jis bandė ignoruoti pandemijos keliamą pavojų, neuždarė mokyklų ir darželių ir net vertė mokinius eiti į mokyklą Gegužės 1-ają, kuri Baltarusijoje yra nedarbo diena. Daug tėvų, bijodami dėl savo ir savo vaikų sveikatos, nepaisant valdžios nurodymų pradėjo nebeleisti vaikų į mokyklas ir darželius.
Todėl prezidento rinkimai sukėlė iki tol neregėtą rinkėjų aktyvumą. Visi A.Lukašenkos varžovai greitai surinkdavo reikiamus 300 000 parašų, suteikiančių teisę kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, ir sulaukdavo daugybės savanorių, kurie padėdavo vykdyti rinkiminę kompaniją.
Dar labiau žmones papiktino tai, kad pareiškęs įvairius kaltinimus A.Lukašenka palaipsniui vieną po kito suėmė beveik visus stipresnius savo varžovus, kurie dalyvavo rinkimuose.
Tačiau valdžios veiksmai rinkimų metu galutinai perpildė baltarusių kantrybę.
S.Antusevičius pasakojo, kad norą būti rinkimų komisijos darbo stebėtojais pareiškė iki tol nematytas kiekis savanorių. Vien jo rinkimų apylinkėje buvo daugiau nei keturiasdešimt stebėtojų. Tokio didelio skaičiaus stebėtojų ankstesniuose rinkimuose niekada nebūdavo.
Teisinantis pandemija stebėti rinkimų komisijos darbą buvo įleisti tik trys stebėtojai iš valdžiai palankių organizacijų. Tačiau, kai S. Antusevičius atėjo balsuoti, jis nustebino tai, kad rinkiminių komisijų nariai nesilaikė net minimalių saugumo reikalavimų: saugaus atstumo, nedėvėjo apsauginių kaukių ir pirštinių.
Vis tik į kai kurias rinkimines apylinkėse nepriklausomi stebėtojai pateko ir bandė užtikrinti sąžiningą balsų skaičiavimą. Tačiau tai sukėlė valdžios pasipriešinimą. Kai kurie stebėtojai, apkaltinus juos trukdant rinkimams, buvo rinkimų metu OMON policijos suimti ir jiems iškeltos bylos.
Nepaisant to, kad nebuvo įleisti į vidų, stebėtojai kruopščiai skaičiavo visus atėjusius balsuotojus, o kai buvo paskelbti rinkimų rezultai, paaiškėjo, kad S.Antuseviciaus apylinkėje balsavo trečdaliu daugiau rinkėjų nei jų buvo suskaičiavę stebėtojai.
Šiurkštus protestų dėl rinkimų klastojimo malšinimas, pasak S. Antusevičiaus, galutinai suvienijo visus baltarusius prieš A .Lukašenką.
Per trumpą laiką baltarusių sąmonėje įvyko milžiniški pokyčiai.
Jei į pirmuosius protestus dalyviai dar nešėsi valstybines, A .Lukašenkos sukurtas raudonai žalias vėliavas, tai po to, kai protestuotojus pradėjo suiminėti ir vežti į kalėjimus milicijos automobiliuose papuoštuose šiomis vėliavomis, raudonai žalios valstybinės Baltarusijos vėliavos kaip mat dingo iš mitingų ir demonstracijų, užleisdamos vietą istorinei baltai raudonai baltai vėliavai. Nors valdžios kontroliuojama žiniasklaida istorinę Baltarusijos vėliavą visada vadindavo fašistine, baltarusiai pradėjo masiškai jas siųtis ir eiti su jomis demontracijas ir mitingus.
Greitai baigėsi ir A. Lukašenkos bandymai rengti valdžią palaikančius mitingus, suvežant valstybinių įstaigų darbuotojus, nes net jų dalyviai pradėdavo šaukti „Šalin Lukašenką!“
Spalio pabaigoje Baltarusijoje prasidėjo streikai, reikalaujantys, kad A. Lukašenka pasitrauktų iš šalies prezidento posto.
Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje streikai dėl politinių reikalavimų yra draudžiami.
Galima streikuoti tik jei darbdavys atsisako derėtis dėl kolektyvinės sutarties arba jos nevykdo.
Jei Lietuvoje norint paskelbti streiką būtina gauti ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimą, Baltarusijoje tam būtina gauti dviejų trečdalių darbuotojų sutikimą.
Norint pradėti streiką dar privaloma pabandyti susitarti arbitražo pagalba.
Tačiau, jei Lietuvoje uždrausti streikuoti gali teismas, Baltarusijoje tą gali padaryti šalies prezidentas, kuris turi teisę trims mėnesiams atidėti streiką. Kadangi įstatymuose nenurodyta kiek kartų tai galima daryti, Baltarusijos prezidentas gali uždrausti bet kurį streiką.
Jei Lietuvoje už streiko, pripažinto neteisėtu, surengimą profesinė sąjunga turi savo lėšomis padengti visą dėl to atsiradusią žalą, o trūkstant lėšų darbdavys gali išskaičiuoti jam padarytą žalą iš darbuotojų atlyginimų, Baltarusijoje už neteisėto streiko rengimą profesinė sąjunga dar gali būti ir likviduota, o jos turtas konfiskuotas.
Todėl Baltarusijoje streikus dabar vykdo ne profesinės sąjungos, o neformalūs darbuotojų streiko komitetai.
Tokiu atveju už streiko pasekmes atsako tik asmeniškai patys streikuotojai.
Nors Baltarusijoje už „neteisėtą kvietimą streikuoti“ gresia dveji metai kalėjimo, tai nesustabdo darbuotojų.
Nors valdžios kontroliuojama žiniasklaida skelbia, kad neįvyko nei vieno streiko, tačiau jau vyksta teismai prieš streikuotojus, iš jų reikalaujant padengti streiko padarytą žalą.
Valdžios veiksmai, siekant jėga priversti darbuotojus dirbti, daro priešingą poveikį.
Kai Gardino „Azoto“ gamykloje, gaminančioje trąšas, omonininkai, mušdami guminėmis lazdomis, suvarė streikuojančius darbuotojus į gamyklą, kai jie protestavo prie gamyklos įėjimo, streikuoti pradėjo net tie, kurie to daryti visai neketino.
Kadangi sustabdyti sudėtingą trąšų gamybos procesą yra sunku, nepadarant žalos visai gamyklai, darbuotojai rengia taip vadinamuosius „itališkus streikus“, kai dirbama lėčiau su ilgesnėmis pertraukomis, laikinai nutraukiant gamybos procesą tai vienoje, tai kitoje jos grandyje. Tokie streikai, anot S.Antusevičiaus, išplito visoje šalyje. Gamyklų vadovai tam pasipriešinti negali. Jų surasti streiklaužiai dažnai nesugeba dirbti, nes neturi reikiamos kvalifikacijos, o savo nemokšišku darbu gali galutinai sustabdyti gamybą.
Pasak S. Antusevičiaus, daug darbuotojų tiesiog neina dirbti, gavę nedarbingumo pažymėjimus iš streikus palaikančių gydytojų.
Kita dalis baltarusių protestuodami iš darbo išėjo savo noru.
Daugelyje įmonių trūksta darbo jėgos, todėl įsidarbinti dabar nėra sunku. Esant darbuotojų trūkumui valdžia nedrįsta masiškai atleisti iš darbo streikuotojų, atleisdama tik pačius aktyviausius streikų komitetų lyderius.
Nors profesinės sąjungos oficialiai nerengia streikų, valdžia suėmė ir įkalino nemažai profesinių sąjungų vadovų, kurie rengė protestus ir buvo streikų komitetų nariai ar vadovai.
Baltarusijos nepriklausomų profesinių sąjungų sąjungos vicepirmininkas Sergejus Čerkasovas buvo įkalintas 45 paroms, jo profesinės sąjungos aktyvistai Anatolijus Bokunas – 55 paroms, Jurijus Korzunas – 30 paroms, Gardino „Azoto“ gamyklos profesinės sąjungos tarybos narys Aleksejus Žukas – 30 parų, Chemijos pramonės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Nikolajus Ziminas – 45 paroms.
Dažniausiai jiems buvo pateikiami kaltinimai dėl „masinių renginių organizavimo ir rengimo tvarkos pažeidimų“.
Tačiau profesinėms sąjungoms iš viso pasaulio, tame tarpe Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“, pradėjus siųsti reikalavimus juos paleisti, šie profesinių sąjungų lyderiai buvo išleisti į laisvę.
S. Antusevičiaus duomenimis, suimta daugiau nei 150 profesinių sąjungų narių ir jų skaičius kiekvieną dieną auga.
Tačiau auga ir darbuotojų, norinčių tapti profesinės sąjungos nariais, skaičius. Įmonėse stichiškai steigiasi streikų komitetai. Darbuotojai noriai kuria profesines sąjungas ten kur jų niekada nebuvo. Tam, kad būtų susidorota su išaugusiu klausimų srautu, profesinės sąjunga net sukūrė tam skirtą internetinę platformą.
Protestai sukėlė iki šiol neregėtą baltarusių norą burtis į įvairias organizacijas. Dabar yra populiaru rengti mitingus gyvenamųjų namų kiemuose. Ten yra dažnai kviečiami profesinių sąjungų atstovai, kad papasakotų apie profesinių sąjungų veiklą.
Nors politinės opozicijos lyderiai yra suimti arba išsiųsi į užsienį, protestai prieš A. Lukašenkos valdžią nesiliauja.
Atsiranda nauji lyderiai, kurie internetu sukviečia daugiatūkstantines protestuotojų minias ne tik sostinėje Minske, bet ir kituose Baltarusijos miestuose.
Siekdama sutrikdyti protestus valdžia laikas nuo laiko išjungia internetą. Anksčiau tai vykdavo savaitgaliais, kada baltarusiai eidavo į mitingus ir demonstracijas. Vėliau internetas pradėjo trūkinėti dažniau. Mobilaus ryšio tiekėjai paprastai aiškino, kad tai yra laikini techniniai gedimai. Tačiau viena užsienio kompanija, teikianti internetinį ryšį, atskleidė, jog interneto ryšys yra nutrauktas Baltarusijos Vyriausybei pareikalavus.
S. Antusevičiaus sako, kad A. Lukašenka valdžioje laikosi tik jėgos struktūrų dėka. Šiurkščiai protestus malšinantiems milicininkams mokamas atlyginimas, kuris, pasak S. Antusevičiaus, ir Lietuvoje būtų laikomas geru. Be to, pradėjus dirbti milicijoje, darbuotojams suteikiama didelė paskola, kurią grąžinti reikia tuo atveju, jei darbuotojas išeina iš darbo anksčiau nei numatyta darbo sutartyje. Todėl darbą meta mažai milicininkų.
Baltarusiai į milicininkus dabar žiūri ypač nepalankiai. Net artimi giminės atsisako su jais bendrauti.
Pasak S. Antusevičiaus, A. Lukašenkos veiksmai pastarąjį pusmetį, nuteikė prieš jį visus baltarusius, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Net tie, kurie palankiai žiūrėjo į Baltarusijos įsijungimą į Rusijos sudėtį ir smerkė demokratijos keliu pasukusius ukrainiečius, nusivylė V.Putinu po to, kai jis pareiškė savo paramą A.Lukašenkai.
Baltarusiai nesiruošia pasiduoti ir neabejoja, kad A.Lukašenkos valdymas jau baigiasi. Spėliojama tik kada tai atsitiks.
Net darželiuose vaikai skanduoja protestuose skambantį šūkį „Žyve Belarus!“ (Tegyvuoja Baltarusija!).
Autorius yra Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ generalinis sekretorius, Trišalės tarybos pakaitinis narys
Baltarusijos profesinės sąjungos stiprėja: o Lietuvos ?