
Kaskart artėjant Mirusiųjų pagerbimo šventei, socialiniuose tinkluose pradeda ošti ir šurmuliuoti minia progresyviųjų tuščiavidurių “filosofų”, kurie tarsi diarėjos kamuojami, niekaip negali sulaikyti tulžingų neapykantos ir paniekos žodžių pliūpsnių, skirtų artimųjų kapus lankyti susiruošusiems tautiečiams.
Patyčiomis savo gyvenimus įprasminti bandantys interneto platybių „šmaikštuoliai“ svaidosi įžeidžiais žodžiais, vadindami tradicijų besilaikančius lietuvius tamsuoliais, atsilikėliais, paniurėliais, kaltina juos negebėjimu džiaugtis gyvenimu ir maišo su žemėmis tautoje įsišaknijusius religinius įsitikinimus, pasaulėvaizdį bei per šimtmečius susiformavusius papročius.
Tačiau nereikia ant šių laido riterių pykti. Juk jie, viso labo, tik labai labai bijo. Ir bando savo baimę paslėpti po iššaukiančio kandumo kauke.
Ko jie bijo? Bijo to, ko bijo dauguma – nebūties. Mirties baimė yra universali žmonijos baimė, lemianti mūsų gyvenimus ir daugumą sprendimų. Ironiška, tačiau mirties baimė yra vienas svarbiausių gyvenimo variklių, kurianti nemirtingus civilizacijos kūrinius, meno bei architektūros šedevrus, skatinanti mus gimdyti ir auklėti vaikus, perduoti jiems savo žinias ir patirtį. Kiekvienas savaip siekiam nemirtingumo ir gyvenimo įprasminimo.
Suprantam, kad visi mirsim, todėl ir jaučiam tą ypatingą ryšį su jau išėjusiais, gerbiam jų atminimą ir tokiu būdu patys save nesąmoningai pratiname prie pasiruošimo Amžinybei…
Tačiau yra ir tokių, kurie slepiasi nuo baimės, stengiasi negalvoti apie neišvengiamybę, ignoruoja ir stumia mintis apie mirtį į šalį, stačia galva nerdami į hedonizmo liūną bei nepraleisdami progos pasišaipyti iš daugiau gyvenimiškos patirties turinčių ir ryšio su realybe nepraradusiųjų.
Tik tos patyčios slepia gyvulišką baimę ir nieko daugiau.
Neigimas mirties neatitolins, tuo tarpu susitaikymas ir pripažinimas atvers akis, parodys tikrą gyvenimo grožį, išmokys džiaugtis akimirkomis, mylėti artimuosius ir save.
Supratęs Mirtį, labiau mylės Gyvenimą, o tas, kuris gerbia anapilin išėjusius, mokės mylėti ir gyvuosius
Kurios mūsų tradicijos yra tikros? Tos, kurios buvo įdiegtos po deginimų, skandinimų ir kitokių šėtono išvarymo būdų taikymo?