Lietuvos archeologų motina vadinama Rimutė Rimantienė spalio 25 d. švenčia 100-ąjį gimtadienį. Vilniuje gyvenanti archeologė šypsosi, nes visą gyvenimą lydėjusi svajonė „rasti dievą, laivą, briedį ir žmogų“ išsipildė. Archeologės sukaktį minės ir Lietuvos nacionalinis muziejus, šiai progai spalio 28 d. atidarysiantis akmens amžiaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Daugelio dešimtmečių energingas darbas, itin kruopštūs tyrinėjimai, begalinis atsidavimas priešistorės pažinimui lėmė, kad Rimutė Rimantienė yra pirmoji ir daugiausia Lietuvos akmens amžiaus archeologijos mokslui nusipelniusi tyrėja. Jos atradimai, jos išnagrinėtas ir detaliai nupieštas akmens amžiaus vaizdas – tai ir yra Lietuvos akmens amžiaus archeologija.
Radiniai iš kelių dešimčių jos kasinėtų senovės gyvenviečių, ypač Šventosios ir Nidos, yra fundamentali medžiaga visos Šiaurės Europos pirminio apgyvendinimo tyrimuose. Rimutė Rimantienė yra pavyzdys ir siekiamybė, koks turėtų būti tikras praeities tyrėjas – gebantis ne tik domėtis pats, bet ir puoselėti kitų domėjimąsi paslaptinguoju akmens amžiumi.
Nė viena naujausia teorija neapsieina be habil. dr. Rimutės Rimantienės darbų analizės, jos teiginiai, išdėstyti keliolikoje monografijų ir šimtuose straipsnių, ir šiandien yra atspirties taškas akmens amžiaus tyrimams. Tyrėjai iš Lietuvos ir viso pasaulio atidžiai studijuoja jos radinių iliustracijas, gilinasi į jos akmens amžiaus aiškinimą sekdami kiekvieną paminėtą detalę. Daug kas buvo keliskart permąstyta, jungta ir lyginta su tyrimų medžiaga, rasta kitose Europos vietose.
Prancūzų, vokiečių, skandinavų ir kitų kalbų mokėjimas, aktyvi korespondencija su garsiausiais archeologais iš svetur ne tik praturtino pačios tyrėjos supratimą apie bendrą mūsų žemyno akmens amžiaus vaizdą, bet ir supažindino užsienio mokslininkus su Lietuvos priešistorės tyrimais, garsino mūsų šalies vardą.
Jos mokiniai ir savanoriai, kartu buvę perkasoje ir dalyvavę pačiose įdomiausiose ekspedicijose, vieningai sutaria – tai asmenybė, kuri savo pasakojimais ir priešistorės aiškinimu gebėjo prikaustyti kiekvieno dėmesį. Ko gero, būtent dėl to Rimutė Rimantienė gali džiaugtis net keturiomis akmens amžiaus specialistų kartomis, jos, kaip kelrodės, palydėtomis į akmens amžiaus archeologiją ir atradusiomis savą kelią. Jos raktas į profesionaliąją archeologiją visuomet buvo kruopštus sistemingas darbas ir suburta stipri, patikima, ištikima komanda. Tik taip buvo galima nuveikti didelių prasmingų darbų, o kartu ir paruošti puikių specialistų Lietuvos archeologijos ateičiai.
R. Rimantienės 100-ojo gimtadienio proga spalio 28 d. Lietuvos nacionalinis muziejus lankytojams atvers akmens amžiaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“, įprasminančią archeologės viso gyvenimo darbą.
Rimutė Jablonskytė – Rimantienė gimė 1920 m. spalio 25 d. Kaune, žymaus Lietuvos istoriko Konstantino Jablonskio (1892–1960) ir matematikės Sofijos Landsbergytės – Jablonskienės (1886–1974) šeimoje. 1938 m. baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją.
1938–1946 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. 1942 m. apgynė diplominį darbą „Stambieji titnaginiai dirbiniai ir kampininės kultūros klausimas Lietuvoje“.
Dar mokydamasi pradėjo dirbti M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (1942–1960 m. Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus mokslinė bendradarbė, vėliau – vyr. saugotoja, galiausiai – Archeologijos skyriaus vedėja).
Baigusi studijas, dėstytojavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o nuo 1960 m. iki 1999 m. vidurio darbavosi Lietuvos istorijos institute. 1962 m. R. Rimantienė apgynė daktarės disertaciją „Pirmykštis Lietuvos teritorijos apgyvendinimas“. 1994 m. už nuopelnus Lietuvos mokslui habilituotai daktarei R. Rimantienei paskirta valstybinė premija. Sistemingai ir energingai dirbdama, kasinėdama archeologijos paminklus bei studijuodama daugiausia jos tėvo Konstantino Jablonskio surinktą medžiagą, ji atskleidė mokslui seniausią Lietuvos istorijos tarpsnį – nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki vietinių kultūrų susiformavimo. Konceptualaus pobūdžio monografija „Lietuvos paleolitas ir mezolitas“ yra kertinis veikalas, padėjęs pagrindus Lietuvos paleolito ir mezolito sampratai.
Sekantis etapas – keletas dešimtmečių vieno iš sudėtingesnių bei įdomiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – neolito bei žalvario amžių tyrinėjimų. Surengta dešimtys archeologinių ekspedicijų Vakarų ir Pietų Lietuvoje, sukaupta ir išnagrinėta gausi archeologinė medžiaga, parengtos keturios monografijos („Šventoji: Narvos kultūros gyvenvietės“. Vilnius, 1979; „Šventoji: Pamarių kultūros gyvenvietės“. Vilnius, 1980; „Nida: Senųjų baltų gyvenvietė“. Vilnius, 1989; „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“, 2005), daugybė mokslinių straipsnių ir pranešimų. Lygiagrečiai rašomas ir pats reikšmingiausias R. Rimantienės kūrinys, atskleidžiantis 8000 metų laikotarpio istorinę panoramą – „Akmens amžius Lietuvoje (Vilnius, 1984). Knyga susilaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir greit tapo bibliografine retenybe. Antrasis, smarkiai papildytas knygos variantas skaitytojus pasiekė po dvylikos metų (Akmens amžius Lietuvoje“. Vilnius, 1996).
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atsivėrė platesnės galimybės ryšiams su Vakarų Europos archeologais. Netrukus paaiškėjo, jog Vakaruose mūsų archeologų veikla menkai tebuvo žinoma. Rimutės Rimantienės straipsniai žinomiausiuose archeologiniuose leidiniuose (The Neolithik of Eastern Baltic // Journal of World Prehistory, vol. 6, No.1, 1992, p. 97–143; Neolithic hunter – gathereres at Šventoji in Lithuania // Antiquty, vol. 66, No. 251, June 1992, p. 367–376; Holocene Changes in the Palaeoecological Conditions of th Lithuanian Coast around the Šventoji Settlement // Pact. 50 – II. 10, p. 185–196 (kartu su Meilute Kabailiene) ir kt. sukėlė didelį susidomėjimą kolegų užsieniečių tarpe ir susilaukė puikaus įvertinimo. Vokietijoje išleistas dar vienas „Akmens amžiaus Lietuvoje“ variantas (Die Steinzeit in Litauen. Bericht der Romisch – germanichen Kommission, 75, 1994, Mainz am Rhein).
Mokslininkė daug keliavo, skaitydama pranešimus tarptautinėse konferencijose Danijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje. Skaitė paskaitas Stokholmo, Upsalos ir Freiburgo universitetuose.
Lietuvos istorijos institute Rimutė Rimantienė dirbo iki 1999 m., šiuo metu – pensininkė.
Vokiečių archeologijos instituto narė korespondentė.
1949 m. liepos 30 d. ištekėjo už Juozo Rimanto (iki 1940 m. Slapšinsko) (1908–1973), žymaus Lietuvos bibliografo ir bibliotekininko. Sūnūs Augis (gimęs 1951 m.), Rytis (gimęs 1953 m.), duktė Dovilė (gimusi 1955 m.).
Dėkoju, miela Rimute Rimantiene, už ne veltui praleistą gyvenimą ir kloniuojuosi prieš jus žemai žemai.
Dar sovietmečiu Kauno kraštotyrininkams ji jau buvo gyva legenda. Visi norėjo patekti padirbėti jos archeologinėse ekspedicijose. O kam pasisekdavo tai girdavosi lyg mokslinį laipsnį būtų apsigynę. Nors man neteko darbuotis jos ekspedicijose, bet dar ir dabar svajonė patekti į jos ekspediciją neišblėso.