Norint gauti kažką iš nieko nereikia burtų ir stebuklų – pakanka judėti greičiu, artimu šviesos greičiui. Ir tai irgi nėra labai didelė naujiena – šių metų fizikų eksperimentas tiesiog patvirtina 41-erių metų senumo teoriją, kaip gauti energiją iš tuščios erdvės ir gaminti šviesą.
Ši teorija rėmėsi seniai nustatytu faktu, kad tuščia erdvė iš tiesų nėra visai tuščia, o kupina atsirandančių ir išnykstančių dalelių. Tai vyksta dėl kvantinių dėsnių, kurie teigia, kad netgi vakuumas negali turėti lygiai nulį energijos, o jame turi vykti mažos energijos fluktuacijos. Šios fluktuacijos pasirodo, kaip trumpai gyvuojančių dalelių poros.
Šių „virtualių“ dalelių, dažniausiai – fotonų, aptikimą demonstruoja standartinis Kasimiro efektas, kur artinami du lygiagretūs veidrodžiai, ir taip esantys labai arti vienas šalia kito. Maža erdvė tarp veidrodžių riboja galinčių ten atsirasti virtualių fotonų skaičių. Kadangi daugiau fotonų atsiranda už šio tarpo ribų, spinduliavimo slėgis, veikiantis veidrodžius iš išorės yra didesnis, nei slėgis, veikiantis iš vidaus ir šių jėgų skirtumas galiausiai suglaudžia veidrodžius.
Nors šis eksperimentas netiesiogiai įrodo vakuume egzistuojančių fotonų egzistavimą, tačiau jų tiesiogiai neišgauna. Šia linkme didelį žingsnį į priekį žengė Krisas Vilsonas su kolegomis Čalmerso technologijos universitete Gotenburge, Švedijoje. 2011 metų birželio mėnesį technologijos.lt rašė apie eksperimentą, kurio metu pirmą kartą pavyko ištraukti fotonus iš tuštumos.
Eksperimentui pritaikytas dinaminis Kasimiro efektas. Norint pasiekti efektą, reikia tik vieno metalinio veidrodžio, bet jis turi judėti greičiu, artimu šviesos greičiui per virtualių fotonų jūrų tuščioje erdvėje. Kadangi veidrodis yra laidininkas, fotonai – kaip elektromagnetinės dalelės – absorbuos dalį jo kinetinės energijos. Tada jie išspinduliuos šią papildomą energiją, sukurdami tikrų fotonų poras.
Suprantama, skraidinti veidrodį šviesos greičiu yra neįmanoma. Tad tyrėjai panaudojo superlaidžią elektros grandinę su osciliatoriumi, kuris sparčiai kaitaliojo atstumą, kurį elektronas turi nueiti grandine. Elektrono judėjimas nustatomas pagal vietą, kurioje grandinės elektrinis laukas susilpnėja iki nulio. Grandinės valdymui panaudotas superlaidus kvantinės interferencijos įrenginys (SQUID). Magnetinio lauko kryptis per sekundę pakeičiant keletą milijardų kartų, atsitinka taip, kad SQUID pirmyn ir atgal išsijudina greičiu, prilygstančiu maždaug 5 proc. šviesos greičio (plačiau Fizikams iš vakuumo pavyko išgauti šviesą). To pakako, kad veidrodis, kaip ir numatoma teorijoje, išspinduliuoja iš vakuumo išgautų mikrobangų fotonų. Deja, pirmo eksperimento metu išsiskiriančių fotonų kiekiai buvo pakankamai menki, kad eksperimento rezultatai būtų pritaikomi praktiškai.
Tačiau mokslininkų komanda nenuleido rankų ir atliko naujus bandymus, kuriuose sugebėjo dar labiau padidinti veidrodžio judėjimo greitį. Naujausio eksperimento metu mokslininkai galėjo keisti atstumą tarp elektrono ir nulinio lauko vietos taip greitai, kad veidrodis judėjimo greitis prilygo ketvirčiui šviesos greičio. Grandinėje ėmė spinduliuoti tikri fotonai. „Dalelės atsirasdavo poromis, tiesiog iš vakuumo. Tai buvo sunkus techninis eksperimentas. Buvome labai patenkinti, kai jis veikė”, – pasakojo Vilsonas.
„Tai svarbus proveržis“, – sutinka ir Diegas Dalvitas, fizikas iš Los Alamos Nacionalinės laboratorijos Niu Meksike. Virtualių fotonų energija yra kosmologų geriausias spėjimas, kas slypi už tamsiosios energijos, spartinančios visatos plėtimąsi.
Eksperimentas „atvers galimybę daryti kosmologinius eksperimentus ant stalo“, – tikisi Dalvitas.
Naujausi mokslininkų atradimai skaidrina mūsų sąmonę, keičia pasaulėžiūrą, padeda išsivaduoti iš įvairiausių prietarų. Ir šis atradimas prisidės prie materialistinės pasaulėžiūros įveikimo.
Rusai prieš 30 metų įtarė, kad galima gauti energiją iš vakuumo, o prieš 15 metų jie jau neabejojo, jog iš vakuumo galima gauti, iš esmės, neribotą kiekį energijos. Tyrimai tęsiasi ir proveržis, tikriausiai, būtų greitai, tačiau… mūsų menkas dvasinis lygis ir mes vis dar norim pažangiausius atradimus pritaikyti savęs naikinimui.
Kostromos durnyne internetą įvedė?
Seniai yra žinoma, kad vakuumas yra supertanki medžiagos būsena 10 pakelta 93 g cm kubiniame. Pastebėta, kad veikiant stipriems gravitacijos laukams iš vakuumo atsiranda dalelių ir antidalelių poros o anihiliuodamos išnyksta. Tad didelio atradimo čia dar nėra, nes niekas dar nesugebėjo šio proceso išmokti suvaldyti. Juo labiau nėra jokio pagrindo kalbėti apie materialistinės pasaulėžiūros žlugimą, nes vakuumas yra materijos forma. Na ir bendrai paėmus, materialistinė pasaulėžiūra – nesužlugdoma, nes ji postuluoja jog viskas kas objektyviai egzistuoja yra materija. Tad jeigu net atrastumėme objektyviai egzistuojantį Dievą ir šis atradimas nepaneigtų materializmo, nes objektyviai egzistuojantis Dievas tebūtų tik materijos forma.
Štai taip bratva.
J. Vaiškūnas: “viskas kas objektyviai egzistuoja yra materija”. Taip, teisingai. Bet galima pasakyti ir taip: “visa kas objektyviai egzistuoja yra dvasia (informacija)”. Tai tik įvardijimo skirtumai. Esmė – kaip ta materija, dvasia ar informacija suvokiama. Apie materializmo įveiką rašiau turėdamas galvoje primityvų, liaudišką, kasdienine patirtimi ar vadinamuoju sveiku protu grindžiamą materijos suvokimą, pagal kurį materija tėra tai, ką mes galime paliesti, pamatyti. Paprastai tokie žmonės, jei jie dar ir religingi, visa tai, ko negalima paliesti, pamatyti, įvardija esant dvasia, Dievu ar panašiai, t.y., konvertuoja į teistinio transcendentinio pobūdžio sąvokas. Tai iš tiesų yra nepagrįsta filosofiniu ir moksliniu požiūriu. Tačiau reikia žinoti, kad kiekvienas žodis, sąvoka turi tam tikrą infoemacinį krūvį ir daro vienokį ar kitokį emocinį mentalinį poveikį. Tad jei sąvokos “materija” vartojimas sąlygoja primityvaus vadinamuoju sveiku protu grindžiamo pasaulėvaizdžio įtvirtinimą, siūlyčiau jo atsisakyti.
O aš prisijungsiu prie diskusijos lietuvių patarlėmis, kurios byloja: „iš pliauskos vežimą priskaldė“, „iš serčiko gali ir vežimą priskaldyti“ arba „kol per visas lūpas pereina, tai iš skiedros vežimą priskaldo“
🙂
Iki 1990-ųjų komuniagų demaršų maniau, kad viešai durniumi apsiskelbti gėda. Nuo tada nebesistebiu.