L.V.Medelis. Replika apie skiepus – nežudykit mano vaiko

Prieš keletą dienų mano draugų sūnus parnešė iš mokyklos raštelį tėvams pasirašyti – atseit reikią rytoj pat mokytojai grąžinti. Raštelis vadinasi „Paciento (paciento atstovo) sutikimas su skiepijimu“.  Kadangi raštelis atspausdintas spaustuvėje, reikia manyti, kad tiražas nemažas.  Jo turinys patvirtintas Viešosios įstaigos Molėtų šeimos sveikatos centras direktoriaus dar prieš trejetą metų, įsakymo numeris V-25.

Skiepas vadinasi DS 6. Sutikimas nebuvo duotas. Nepasirašyčiau jo ir aš.

Juk visiškai protinga paklausti:  kas yra DS 6, nuo ko skiepijamas mano vaikas? Gal tai nekaltas skiepijimas nuo slogos? Gal nuo gripo? Gal nuo šiltinės ar choleros?

Prisipažinsiu iškart: prisimenu mediciną, kai skauda dantį arba nerandu termometro. Vis dėl to, manau, kad esu sveiko proto ir vis dar blaiviai mąstantis,  todėl, nepasirašomą „Sutikimą“ skaitydamas atidžiau, visiškai pateisinau tėvų abejones. Jame teigiama, kad „gydytojas man paaiškino numatomo skiepo tikslą, galimas reakcijas, informavo apie vakcinų skyrimo tvarką“ ir t.t., ir pan. Ką gydytojas privalėjo paaiškinti, bandau aiškintis pasiėmęs du tomus „Medicinos enciklopedijos“. Taigi, pasirašydami tėvai sutinka su galimomis neigiamomis reakcijomis į skiepus.  Tos reakcijos yra vietinės, centrinės nervų sistemos ir „kitos“. Na, vietinės – nieko tokio: skiepijimo vieta  paraus, patins, papūliuos (medikų kalba tai bus sterilus arba bakterinis abscesas) ir viskas. Galimas ir limfadenitas, kitaip tariant, limfmazgių uždegimas, kurį sukelia stafilokokai ir streptokokai, patekę į limfmazgį limfagyslėmis, rečiau – per kraują. Enciklopedija rašo, kad  vengiant limfodenito reikia saugotis odos ir poodžio sužeidimų, dirbti tvarkingais įrankiais, vilkėti specialiuosius darbo drabužius, paisyti kūno švaros. Būkim realistai – tie pavojingi viešpaties dievo kūriniai tikriausiai sukiojasi apie mus kasdien, bet jeigu medikas nelaiko savo instrumentų batuose ar ant apdulkėjusios lentynos, gal nereikia taip masiškai visų gąsdinti?

Pažiūrėkim, kaip į skiepus gali reaguoti mano/jūsų vaiko centrinė nervų sistema. Jums/man siūlomame sutikime teigiama, kad ji taip pat gali reaguoti nepageidaujamai. Jeigu po skiepų moksleivį apims „traukuliai“ – tai lietuviška ir suprantama. Kitus pavadinimus reikia aiškintis. Kaip suprantu, po skiepų vaikas gali susirgti poliomielitu (vaikų infekciniu paralyžiumi), encefalopatija (galvos smegenų liga), encefalitu (kuris, laimei, gali pažeisti ne visas, o tik dalį smegenų) ar meningitu, t.y. ūminiu smegenų dangalų uždegimu.

Tai ne viskas. Yra „kitų“ neigiamų reakcijų. Pavyzdžiui, pasirašydamas sutikimą, aš galiu pasmerkti savo vaiką „atkakliam nenutrūkstamam verksmui“ arba karščiavimui. Aš sutiksiu, kad jį gali ištikti šokas ir kolapsas (kai sumažėjus kraujagyslių tonusui, staiga sutrinka gyvybinės organizmo funkcijos), arba artralgija (1991 metų laidos medicinos enciklopedijoje tokio termino nėra), arba sepsis (be skubios medicinos pagalbos mirtinas kraujo užkrėtimas). Ir visa tai, baisu pagalvoti, nuo ko – nuo skiepų?

Sutikimo raštelio pabaigoje – paciento arba jo atstovo (mano/jūsų) pavardė, vardas, parašas; gydytojo parašas – nėra; gydytojo spaudas – nėra; data – nėra. Kai pasirašysiu aš ir gydytojas, kai jis įrašys datą – popierėlis taps makabrišku dokumentu, pateisinančiu bet kokias gydytojo darbo pasekmes ir pasmerkiantį nepilnametį pacientą. Mano/jūsų vaikas gali mirti „atkakliai nenutrūkstamai verkdamas“ arba net nesuvokęs, kas nutiko.

Suprantama, nesu toks naivus, kad manyčiau, jog toks „sutikimas“  tai Molėtų šeimos sveikatos centro išradimas. Esu tikras, kad jis yra tipinis, toks pat, kaip Anykščių, Mažeikių, Šalčininkų ar kokiame kitame rajone. Manau, ant to lapuko gydytojo parašo nėra dėl biurokratinių priežasčių, kaip sakoma, dėl laiko stokos. Tokie „sutikimai“ išdalijami mokytojams, kad jie surinktų parašus. Gydytojas ateis ir pasirašys vėliau. Gal niekada, jei neprireiks. O gal gydytojui gėda? Gal jis  suvokia, kaip suvulgarinamas, kaip nupiginamas, nuvertinamas jo darbas? Norėjau parašyti „jo kilnus darbas“. Neišeina, nes pagal „Sutikimą“ tokį darbą gali atlikti bet kas, nes sveikata nebėra „brangiausias turtas“, nes, tikriausiai, nėra kitos  profesijos, kurios  atstovas prašytų jūsų sutikimo leisti dirbti blogai, rizikuoti jūsų gyvybe. Juk neprašo statybininkas sutikti, kad namas gali sugriūti, kai į jį įeisite; autobuso vairuotojas ir turi teisę, ir privalo jus nuvežti iki kitos stotelės… Lakūnas, barzdaskutys, virėjas… Jie nesiūlo jums pasirašyti dokumento, kuriame sutiksite numirti nuo sepsio…

Mes žinom, kad toks sutikimas tėra apsidraudimas nuo atsakomybės. Tai neišvengiama baimė, nuo kurios gydytojo, atrodo, nesaugo niekas. Galima suprasti. Ir pamatyti – tas mažas popierėlis, ta laikraštinio popieriaus skiautė paneigia visus tauškalus, užgožia visus trimitus ir gražias kalbas,  parodydama visą mūsų vadinamosios medicinos reformos, didžiųjų mūsų sveikatos gerinimo projektuotojų veiklos esmę.