Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato dr. Vykinto Vaitkevičiaus žodžiai pasakyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2011 m. lapkričio 23 d., dėkojant visiems susirinkusiems už išreikštą pagarbą ir apdovanojimą.
Pakeliui į Karaliaus Šulinį marcinkoniškė Onutė Grigaitė man parodė kelis, keturis, galbūt šešis, virgininio varpenio stiebelius – tuo metu ir šiandien vienintelius visoje Lietuvoje.
Šis nedidelis augalas, turintis vaistinių ir daugybę kitų neišmatuojamų savybių, be jokios abejonės, priklauso kultūros laukui, ir tame Čepkelių rezervato kampelyje aš aiškiai supratau, kad lietuvių tautos turtai yra tokie pat trapūs kaip žolės stiebeliai.
Kaip suvokti atminties gylį?
Nuostaba manęs nepaliko klausantis mosėdiškės Julijanos Bieliauskienės pasakojimo – kiekvieno žodžio, kuriuo ji piešė prieš du šimtus metų keliu pro Bieliauskų sodybą vaikščiojusio Simono Daukanto paveikslą; kaip jo rengtasi, kaip eita (linguota), kur sėdėta ir kas kalbėta.
Kaip reikia branginti atminimą, kad jis šimtmečiams sustingdytų laiką? Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis.
Pamatyti visumą
Važiuodamas pro šiandien iškiliausią Žemaitijoje Mingėlos ąžuolą, išvydęs ant greta esančios trobos slenksčio sėdintį žmogų negalėjau nesustoti. Negalėjau atsispirti. Ir aš neklydau. Tai buvo Jonas Mingėla, palikuonis tų Mingėlų, kurie čia šimtmečius gyveno ir saugojo ąžuolą!
Žmogaus, Mingėlos, gyvenimo neįmanoma atskirti nuo ąžuolo istorijos. Šaknimis ir šakomis suaugę šeimos ir jos medžio likimai, toji visuma yra neskiriama ir nedaloma.
Atrasti žodį ir kalbą
Vabalių kaime leidžiantis saulei aš prastai įžiūrėjau stoviniuojančių Vilhelmo ir Bronislavos Jučių veidus. Galbūt tai leido įsiklausyti, kaip jie kalba, kaip jie renka žodžius, vietoj būdvardžių pasitelkdami aibę palyginimų iš savo gyvenimo, iš savo patirties.
Nuo tol atidžiai klausydamasis ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir kaip tai pasakoma, Gervėčių ekspedicijoje iš Broniaus Vaičiulio išgirdau žodį, kurio nėra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“.
Žodžio oliauti, t. y. nerti vandenin ir po akmenimis susidariusiose olose ieškoti žuvų, nėra nei žodyno papildymų kartotekoje!
To jausmo – atrasti dar vieną lietuvių kalbos žodį – iki šiol nebuvau patyręs. Jeigu galima atrasti žodį, galbūt dar ir dar kartą galima atrasti lietuvių kalbą?
Peržengti ribą
Žodis iš rimdžiūniečio kalbos, piliakalnis Obolcuose, už dviejų šimtų kilometrų į rytus nuo Vilniaus, sakmė apie meškas ir jų šventę, išgirsta Sosenkos kaime… Šie ir daugelis kitų Baltarusijoje surengtų ekspedicijų atradimų man nepalieka abejonių – privalu dirbti Lietuvos pasienyje ir toli už valstybės sienos.
Privalome peržengti ribą, suvokti, kad tauta neišsitenka Lietuvos žemėlapyje.
Fiksuoti ar tirti?
Pasinėrus į šventų pušų paieškas Viekšnių apylinkėse, aštriai iškilo klausimas – fiksuoti ar tirti?
Šiandien esu įsitikinęs, jog daug svarbiau yra suvokti ir įsisąmoninti, fiksacijos imtis tuomet, kai jau aišku, į ką turi būti telkiamas dėmesys ir kurios iš detalių yra pačios svarbiausios.
Atsidėjus tyrimams, ne mažiau svarbu išgyventi juos visa širdimi, negailint fizinių jėgų ir dvasinių pastangų.
Sutelkti dėmesį
Šviesus ir nuoširdus pašnekovas Vidmantas Mašanauskas nedidelėje Lekėčių klėtelėje, po vienu stogu, sutelkė visą Lietuvos istoriją.
Kas gali būti nuostabiau – kas dar labiau galėtų branginti krašto istoriją, jei ne jos žmonės? Nesvarbu muziejaus plotas, svarbu, kad jis turi šeimininką, svarbu būti kruopščiam ir atidžiam, taip sutelkti dėmesį, kad pro akis nepraslystų nė menkiausia detalė. Neabejoju, kad visos jos krašto istorijos paveiksle yra nepaprastai svarbios.
Saugoti, bet dalintis
Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Kaip ir išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis. Už prigimtą norą, už teisėtą prašymą pažinti visose atminties institucijose: archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugomus tautos kultūros turtus negali būti reikalaujama užmokesčio. Esu įsitikinęs, kad praėjusios kartos tuos mokesčius sumokėjo.
Privalu dalintis – čia slypi ir saugojimo prasmė.
Atrasti prigimtą
Lietuvio ir lietuvių tautos prigimtis tebėra neaprašyta, ji dažnai nepažini, nesileidžia aprašoma. Sodinti medį, praustis rasa, penėti žaltį… Kaip svarbu nesupainioti jausmų, kaip svarbu įsiklausyti ir girdėti, pajusti, kas prigimta.
Tvirtai tikiu, kad lietuvių tauta gali atgimti savo prigimtyje, prisiliesti prie šaknų ir jas išsaugoti.
Gamta Vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis Prasmingas.
Gamta Moko taip neįkyriai,jog mes per vėlai sužinom,kad Ji-Mūsų Mokytoja.
Gamta klūsta tik tam,kuris Jos Klauso.
Aciu Tau Vykintai. Taip giliai parasyta.
Gražiai, jautriai ir įkvepiančiai. Dėkui Vykintai.
“Lietuvio ir lietuvių tautos prigimtis tebėra neaprašyta”
Laimei tokių kvailių, kurie norėtų tuo užsiimti kol kas neatsirado, nes po jų ateitų kiti, dar didesni kvailiai, kurie postringautų apie “prigimtinius” lietuvius ir jų teisę į “prigimtinę” Lietuvą. Nors…, čia netrūksta tokių, tik kol kas jų šnekos dar neturi “mokslinio” pagrindo.
Tekstukas gerai sukaltas, romantiškai. Panašu, kad nuoširdžiai rašyta, buvau sutikęs tokių žmonių, idealistų, ta prasme, kad jie gyvena savo susikurtų vizijų pasaulyje. Visai įdomu su jais. Kurį laiką. Paskui užknisa.
Nes “šventų” pušų nėra ir nebuvo.
“Mingėlos, gyvenimo neįmanoma atskirti nuo ąžuolo istorijos”. Labai netgi įmanoma, tik noro ir sveiko proto reikia.
“Nepajėgiu suvokti, kokia gili gali būti mūsų tautos atmintis.” Ir nereikia, nes atsimena ne tauta, o konkretus žmogus, ar žmonių grupė. O ta vadinama “tautos atmintis” yra tik ideologinis konstruktas.
Buvo ir yra šventi Ąžuolai. Pažinojau žmogų, prieš kokius 20 metų jau mirusį, kuris turėjo Labanoro girioje savo šventą pušį. Ir Ji padėdavo ne tik jam, bet ir visam kaimui. Šiek tiek vaizduotės ir – dvasios Almantai.
Tai aš irgi žinau žmogų, kuris kišenėj nešiojasi jo nuomone šventą talismaną, kuris irgi jam “padeda”, bet ar galima tai susieti su objektyviu šventumu. Jei pušis padėdavo visam kaimui (dabar jau nepadeda?), tai čia jau įdomu, prašau patikslinti, nes tai būtų pirmas toks faktas pasaulyje. Juokauju, aišku, nes jokio objektyvaus šventumo nėra ir negali būti, kaip ir nėra dievų ar kitų “šventų” subjektų ar objektų. Ir gal baikit tuos juokus apie šventus ąžuolus. Ažuolas yra medis, kaip ir liepa, žilvytis, baobabas ar obelis. Ar čia aš bandau kalbėtis su iš medžių “energiją imančiu” žmogumi? Tuomet sunku man bus, bala nematė. Tuo labjau, kad aš irgi mėgstu gražius sapnus, todėl per daug nekritikuoju tų šventumo ieškotojų, tik man keista buvo skaityt, kad mokslo žmogus tokiais žaidimais užsiima.
Šventas ąžuolas jums mediena, o graži mergina Jums – mėsa? Tada skanaus.
Šmaikštuolis esi.
Man ąžuolas yra ąžuolas, ir į tai telpa ir mediena, ir jo teikiamas pavėsis, ir krentančios gilės, ir šaknų raizgalynė kurianti sąlygas baravykams, ir grožis, ir jo sukeliami prisiminimai ar sentimentai, ir ekologinė nauda, ir dar daug kas, o štai šventumas man niekaip neįsipaišo.
Apskritai čia yra slidi tema. Mėgstu paklausinėt žmonių apie tokius dalykus ir žinau kaip skaudu jiems yra susidurt su kita nuomone, kitu požiūriu. Pavyzdžiui, klausiu kodėl Marija yra šventa. Nu ir pradeda sekt pasakas apie nekaltus prasidėjimus ir ėmimus į dangų ir kitas nesąmones. Kai prispaudi argumentais- pyksta, nes pradeda aiškėti, kad visą tą šventumą kažkas sukūrė ir įteigė, o su realybe tas beveik jokio ryšio neturi. Štai pasakykit man, kodėl ąžuolas yra šventas medis? Kodėl skroblas ar medleva yra nešventi? O jei šventi ir tie, tai gal ir krūmas koks gali šventu būti, ar žolė? Kodėl Ąžuolas negali būti tiesiog ąžuolu? Kam čia tie religiniai epitetai reikalingi?
Apie atminties laukus ir laika…
Visa diena, visa diena,
su mintimi, –
apie Lapkricio 30 d.
Susijungimas
lietuviu-prusu
gyvas, gyvybingas ir
auga kaip ta pati verpenio
skambazole.
Jau net Vokietija priversta
pradeti mokytis savo – vokieciu kalbos,
dar ir Rusijai teks padeti savo, – rusu kalba islaikyt.
Tuomet ir Lietuvos ir Prusos skambesys,
liks, taps ir skambes… kaip verpenio tyliausias
augimo garsas, gamtos dalis.
Laiko nei sustingdysi, nei atitirpinsi,
jis viska laiko. Pirmapradis, –
kaip… t.p. ***likimo likta***
pirmaprade – lietuviu kalba,
kalbai, kalboms.
Vykintai,
Nuoširdžiai džiauguosi tavo darbais . Premija tebūnie tau įvertinimo išraiška ( žinai gi, kad šimtai žmonių ir be šio pripažinimo tave vertina ir gerbia, – o dabar tokių bus tūkstančiai) . Neužriesk tik nosies :-). Spaudžiu tau dešinę, saugok sveikatą ir darbuokis , kelias kuriuo eini yra labai svarbus mūsų Tėvynei.
Dziaugiames ir mes, klasiokai ! Saunuolis!
Ačiū tau Vykintai – sulig tavo darbais tegu atsigauna ir lietuvių tautos savivertė.