Jonių laikas jau baigėsi. Mūsų suprantamas laikas jau ima dieną sukti atgalios – trumpyn. Laikrodžiai, kurie gyvi, dirba įprastinį darbą. Kažkada didelė pagarba buvo laikrodžiui rodoma.
Į Klaipėdos laikrodžių muziejų didelio lankytojų srauto nėra. Bet pavieniai lankytojai duris gan dažnai varsto. Čia gražios patalpų erdvės, ramybė, beveik tyla. Pasigirsta tik melodingai laikrodžių mušamos valandos. Tviska parketas. Patinka pats iškilmingas senovinis pastatas su kiemeliu. Kiemelis klaipėdiečiams jau turi tam tikro sakralumo – susirenkama ten tik ypatingomis progomis. Dažniausiai pasiklausyti varpų muzikos, kuri sklinda iš greta esančio centrinio pašto bokšto. Prašom kas šeštadienį ir kas sekmadienį 12 val. pasiklausyti. Varpų muzika skamba ir atskiromis progomis.
Dabar kiemelyje besą pastatyta kilnojamų žaidimų. Kažin, ar tai būtina… Ar ir čia reikia niekučiais maloninti pramogautojus… Kažin.
Mes, pokario vaikai, ar dar vyresni, su laikrodžiais turime visiškai kitokį santykį nei vėlesnė karta. Mano kaime ir to žodžio „laikrodis“ nebuvo girdėti. Buvo „dzieguorius“, „dzieguorielis“, jei ant rankos. Kai Babūnėlė pašaudavo po pečiaus duoną, siųsdavo mane pas kaimynę: „Biek pas Ancelę, paklausk, kiek adynų“. Ir tekinom pas Ancelę. Ši atsakydavo maždaug taip: „Pradžia trečios“. Ir aš tekinom, kiek kojos neša, atgal… Babūnėlei pasakyti. Po kiek laiko vėl siunčia… Ir taip tris, keturis kartus subėgiodavau, kol būdavo laikas duoną iš pečiaus traukti. Kaimynė Stefanija labai džiaugėsi, kai autobusai pradėjo į Telšius kursuoti. Lengviau į turgų, iš turgaus. Tik reikia nepavėluoti nei ten, nei atgalios. Reikia žinoti, kiek valandų ir minučių. Rankinio dziegoreliaus Stefanija neįveizėjo, tai į tašę, kur ir rūpestingai suvynioti kiaušiniai, įsidėdavo budelninką – žadintuvą… Garsiai tiksintį. Jame aiškiai matyti ir valandos, ir minutės.
Muziejuje gausu laikrodžių – meno kūrinių, kur daug juvelyrinio senovės meistrų darbo. Yra kuo pasigrožėti. Bandžiau pafotografuoti. Saulė šviečia, stiklai tviska – sunku nutaikyti, kad matytųsi…
Nebesupratau, ar gegutės dar kukuoja iš atitinkamų laikrodžių… Atsimenu – kukuodavo. Net po kelias. Yra kitų įdomybių. Sako, ne vienas pašnekina muziejuje sėdintį anų laikų laikrodininką. Dziegormeisterį. Gražiai apsirengęs. Atidžiai žiūri į savo meistrystę, lempelė plevena… Ir nekalba. Į jokius klausimus neatsakinėja… Nors anūkėlė taip mandagiai į jį kreipėsi… Tą dziegormeisterį, pasirodo, sumeistravo didis Klaipėdos meistras, juvelyras, muziejininkas, kolekcininkas, visuomeninės veiklos žymūnas, visaip kaip Klaipėdai nusipelnęs Dionyzas Varkalis. Atitinkamus drabužius pasiuvo pačios muziejaus darbuotojos. Mano anūkei Elenai taip ta istorija patiko, kad kitą dieną ėjome pas patį Dionyzą Varkalį, Kalvystės muziejaus įsteigėją, kad šis jai patikintų, jog viskas tiesa. Patikino. Ir dar dovanėle užtvirtino!
