Lietuvos Respublikos Seimui nutarus, 2020-ieji yra paskelbti Vilniaus Gaono metais. Šį mąstytoją prisimena ne tik žydai litvakai, bet ir kitų tautybių iš istorinės ir dabartinės Lietuvos kilę žmonės. Vilniaus Gaonas (1720 – 1797) atgyja švietėjiškame spektaklyje apie Martyną Počobutą (1728-1810) „Hinc Itur Ad Astra“ („Iš čia kylama į žvaigždes“). Šią pjesę pagal žinomo žurnalisto, Vinco Kudirkos apdovanojimo laimėtojo Povilo Sigito Krivicko kūrinį Vilniaus universiteto dramos teatre pastatė režisierius Rimantas Venckus, kartu ir kaip sceninės kūrinio redakcijos autorius. (Dailininkė – Dalia Kiaupaitė. Muzikos autorė – Karolina Adelbergytė. Sceninio judesio vadovė – Kamilė Narkutė. Vaidmenų atlikėjai – universiteto studentai ir absolventai).
Martynas Počobutas, XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitetą pavertęs išskirtiniu mokslo židiniu, buvo viena iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių, pagrindinis Lietuvos mokslų akademijos steigimo pagal prancūziškąjį modelį iniciatorius, Londono ir Paryžiaus karališkųjų akademijų narys, vienas žymiausių to meto Europos astronomų, Vilniaus universiteto rektorius (1780-1799). Jis bendravo su Vilniaus šviesuoliais, todėl labai tikėtina, jog galėjo susitikti ir su Šiaurės Jeruzalės, kaip anuomet vadinta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostinė, didžiausiu žydų išminčiumi Vilniaus Gaonu.
Ištrauka iš mokomojo spektaklio „Hinc itur ad astra“:
Aštunta scena
Veikėjai: Dabartis, Praeitis, Raštininkas, Martynas Počobutas, Vilniaus Gaonas, Klausytojai.
Praeitis. 1775 metais karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, antrą kartą pagerbdamas Martyną Počobutą už nuopelnus observatorijai ir pasauliniam mokslui, įsakė jo garbei nukaldinti aukso apdovanojimą.
Raštininkas. 1777 metais Počobutas išleido pirmąjį savo stebėjimų sąsiuvinį.
Praeitis. 1778 metais Paryžiaus Mokslų Akademija M. Počobutą išrinko savo nariu korespondentu.
Dabartis. Galbūt vyskupo Masalskio veikiamas teikti pirmenybę dvasininko pašaukimui, Martynas Počobutas savo raštus, laiškus ima pasirašinėti pridėdamas garbingą titulą „abbe“, kaip tai darė daugelis Vakarų Europos dvasininkų?
Raštininkas. Abbé iš senosios aramėjų kalbos žodžio abba, reiškia „tėvą“. Prancūzams jis tapo „abatu“, rodančiu aukšto rango katalikų dvasininką.
Raštininkas. Į abbe (abatą) panašiai skamba ir rebe… O rebbe hebrajiškai yra judėjų mokytojas, teisėjas, kunigas ir judėjų raštų aiškintojas. Martyno Počobuto laikais labiausiai gerbiamas rebe LDK sostinėje buvo Vilniaus Gaonas.
Klausytoja (iš salės). Ar įmanoma, kad galėjo gyvai susitikti ir bendrauti tiedu įžymūs vilniečiai?
Praeitis. Neabejotinai! Juk Gaonas bendraudavęs ir su Vilniaus universiteto profesoriais, net konsultuodavęs juos įvairiais klausimais. Jis buvo gerai susipažinęs su matematika, astronomija, anatomija, istorija, muzika, mokėsi iš krikščionių naudoti gydomąsias žoles, ragino versti į hebrajų kalbą pasaulietinius mokslo veikalus, kurie, jo manymu, padėsią geriau suvokti Talmudą.
Klausytoja (iš salės). O ar tiesa, kad LDK žydų bendruomenė nuo seniausių laikų buvo savita ir labai skyrėsi nuo kitų šalių žydų bendruomenių?
Praeitis. Taip. LDK žydai turėjo senas šaknis ir labai gilius religingus papročius.
Dabartis. LDK kultūrinėje erdvėje susiformavo originali Lietuvos žydų pasaulėjauta, pasižymėjusi religinio imperatyvo ir racionalaus mąstymo sinteze, savitas žydų mentaliteto tipas.
Klausytoja (iš salės). Kaip tik dėl jo Lietuvos žydai ilgainiui imti vadinti litvakais?
Dabartis. Kaip tik dėl to.
Praeitis. Vilniaus Gaono – Elijahu ben Solomono Zalmano, didžiausio XVIII amžiaus išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę. Jo galingas intelektas ir gebėjimai lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru, garsėjusiu visame pasaulyje.
Dabartis. Vilniaus Gaono autoritetas toks didelis, kad neatsirastų religingo praktikuojančio žydo, kuris nežinotų, kas yra „Vilna Gaon“, „Elijah Gaon“.
Praeitis. Be Toros ir Talmudo studijų, Elijahu gilinosi į teorinę Kabalą ir, dar neturėdamas trylikos metų, panūdo sukurti Golemą.
Klausytojas (iš salės). Man jau vien žodis „kabala“ reiškia keistą mistiką, o kaip su ja sukurti Golemą?
Dabartis. Įsivaizduokim, kad apie tai kalbasi du didieji aštuonioliktojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilniaus išminčiai.
Martynas Počobutas. Garbusis Rebe, nėra žmogaus mūsų karalystėje, kuris būtų taip giliai susipažinęs su abiem didžiaisiais išminties lobynais – Biblija ir Talmudu, kaip Jūs. Todėl sakykite man, ar supratote, kokia žmogaus atėjimo į šią žemę ir gyvenimo joje prasmė?
Vilniaus Gaonas. O, kilnusis Abbe, Jūs, nepralenkiamas dangaus kūnų žinovas, argi nežinote atsakymo į šį klausimą?
Martynas Počobutas. Žvaigždės – nebylios.
Vilniaus Gaonas. Bet jos gali daug pasakyti apie visatos begalybę ir Dievo didybę, ar ne?
Martynas Počobutas. Dievo išmintis neaprėpiama, kaip ir Visata.
Vilniaus Gaonas. Šią išmintį geriausiai pasauliui perduoda Kabalos mokslas. Sutinkat?
Martynas Počobutas. Bet jis juk labai uždaras. Paprastiems žmonėms neprieinamas.
Vilniaus Gaonas. Ne viskas būtina paprastiesiems žinoti. Svarbu jiems nekenkti ir juos mylėti. Ateis laikas – ir Kabala bus prieinama plačiai, kaip Biblija – Šventasis Raštas. Juk taip?
Martynas Počobutas. Ir Šventajame rašte yra vietų, kurios plačiai neskelbiamos ir neaptariamos. O ateinantį spalio sekmadienį aš savo klausytojams ir studentams priminsiu šią evangeliją. Jėzus kalbėjo: „Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse… Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“. Sukrečia toks Jėzaus priekaištas, daug reikalaujantis ir radikalus. Nėra jis skirtas tik krikščionims, reikalaujant iš jų ištikimybės Dievui. Šiais priekaištais Jėzus kreipiasi į kiekvieną žmogų ir šiandien. Krikščionis tu ar kitos religijos išpažinėjas, tikintis ar netikintis, gyvenantis tik savo pasaulyje, – Jėzus kreipiasi ir kalba kiekvienam, tad kiekvienas galime atsiliepti.
Vilniaus Gaonas. Pritariu Jums, Abbe. Bandančio gyventi tikrą gyvenimą ir nelikti iliuzijose žmogaus širdyje neturi būti vietos šykštumui, atsiribojimui nuo vargšų, godumui, mėgavimuisi turtu, besaikiam patogumų bei saugumo ieškojimui kitų sąskaita ir skausmu. Argi ne?
Martynas Počobutas. Tai užtat Jūs, Rebe, ir nemėgstate chasidų – už perdėtą malonumų vaikymąsi?
Vilniaus Gaonas. O ką toks vaikymasis duoda? Pirmiausia proto išglebimą. Ir ne kitaip?
Dabartis. Savotiška paslapties skraiste yra apgaubtas ir golemas.
Raštininkas. Golemas (senovės hebrajų kalba gōlem – „nesusiformavusi, beformė masė“, „embrionas“) – žydų legendinė būtybė. Golemas būdavo suformuojamas iš molio ar purvo ir atgaivinamas magija. Viduramžiais buvo manyta, kad golemus valdo galingi burtininkai, kurie visiškai valdė savo nemąstančių tarnų veiksmus.
Martynas Počobutas. Garbusis Rebe, ar yra gyvavęs tikrovėje nors vienas Golemas?
Vilniaus Gaonas. O ar galite pasakyti, kad tikrai egzistuoja jūsų stebimos žvaigždės, išmintingasis Abbe ir profesoriau?
Martynas Počobutas. Žvaigždžių šviesa iki mūsų skrieja šimtus ar tūkstančius metų ir daugelio jų jau seniai nebėra.
Vilniaus Gaonas. O kad suprastų daiktą, išmintį ar išmanytų amatą, žmogus privalo laikytis trijų taisyklių: savo akimis pamatyti tai, kas jam rodoma; savo ausimis girdėti tai, kas sakoma; ir visa tai pajusti širdimi. Juk nekitaip?
Martynas Počobutas. Dėl širdies, garbusis Rebe, visiškai su jumis sutinku, bet dėl pirmųjų dviejų taisyklių nutinka įvairiai. Mes gi turime kliautis ne tik savo, bet ir kitų stebėjimais. Ne vien dabartyje, bet ir praeityje.
Vilniaus Gaonas. O, brangusis, Abbe, argi aš galiu su tuo nesutikti? Tačiau visais laikais kokią nors vertę turėjo, turi ir turės tik tai, kas pasiekta sunkiu darbu ir kova. Argi nesutiksite?
Raštininkas. Ne tik amžininkams, bet ir iki šiol palieka gilų įspūdį Vilniaus Gaono sentencijos. Štai kad ir mintis apie turtą ir gyvenimo prasmę.
Vilniaus Gaonas. Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirdamas jis nieko su savim nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles, vienos žydi, o kitos vysta.
Raštininkas. Vilniaus Gaonas buvo nepaprastai santūrus, kuklus ir asketiškas. Ypač nemėgo plepių.
Vilniaus Gaonas. Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėmes kartu paėmus. Piktžodžiavimo nuodėmė didesnė už visas kitas.
Praeitis. Kai XVIII amžiuje iškilo Elijahu, nuo tada Vilnius buvo pripažintas dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale. Tuomet paplito posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių.
Dabartis. Vilniaus Gaono požiūris į gyvenimą, ir pats gyvenimo būdas buvo labai griežtas, bet teisingas, o valia – nepalaužiama.
