1956 metų rudenį buvau abiturientas, mokiausi Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje miesto centre, Laisvės alėjoje (buvusioje „Aušros“ berniukų gimnazijoje). Neramus buvo tų metų spalio mėnuo; Vengrijos sukilimas kaitino ir gimnazistų galvas, daugelis gaudėme žinias apie ten vykstančias kovas, vengrų ginkluotą priešinimąsi sovietų armijai, laukėme, kad vengrų pavyzdys uždegs kitas tautas, gal ir Lietuva pakils.
Nors Lietuva, nukraujavusi ką tik užgesusiame partizaniniame kare, išsekinta masinių trėmimų, atvirai kovai neturėjo jėgų, valdžia bijojo pogrindžio, viešų antisovietinių akcijų, net smulkių vaikiškų politinių akibrokštų. Klasėje buvo pasakojama apie pažįstamų vyrukų, „Metropolio“ ar kažkurio kito Kauno restorano muzikantų, pokštą. Tuo metu buvo labai išpopuliarinta rusiška daina apie ne per seniausiai Bukarešte vykusį jaunimo ir studentų festivalį – tokie Maskvos finansuojami prokomunistiniai renginiai vykdavo pamečiui vis kitoje socialistinėje sostinėje. Toje dainoje buvo priedainis: „U druzei ne byval ja v Buchareste, no dušoi my vsegda i vsiudu vmeste…“ („Aš nebuvau pas draugus Bukarešte, bet sieloje mes visada ir visur kartu“.) Muzikantai restorane užtraukė tą dainą, tik Bukareštą pakeitė Budapeštu. Tai jau buvo baisi politinė provokacija. Paskui muzikantai, tampomi aiškintis, išsigynė, esą ne jie, o kažkas iš publikos pritarė, iškraipę žodžius.
Artėjant Vėlinėms, visi nujautė, kad kapinėse, susirinkus daugybei žmonių, kažkas turės vykti. Mūsų klasės vadovas, fizikos mokytojas Munius, partinis, iš anksto pasakė mums pamokslėlį, įspėdamas, kad neįsitrauktume į jokius sąmyšius, kad jaunimas linkęs pasiduoti nuotaikoms, yra lengvai išprovokuojamas, ir visokie tvarkos drumstėjai stengiasi mumis pasinaudoti. Dėl visa ko mokytojas papasakojo, kaip jie, prieškariniai gimnazistai, 1938 metais paaštrėjus konfliktui su Lenkija buvo pakilę eiti į karą už Lietuvą…
Vėlinių dieną – jos buvo vidury savaitės – mokykloj buvo paskirtas kažkelintų komjaunimo metinių minėjimas – ne iškart po pamokų, o vakarop. Po minėjimo būsią šokiai, bus net leista šokti valandą ilgiau negu per vakarėlius savaitgaliais. Dalyvauti privaloma visiems, komjaunuoliams ir nekomjaunuoliams, kas nedalyvaus, būsiąs baudžiamas: mažinamas elgesio pažymys ir pan.
Minėjimas įvyko. Bet po oficialiosios dalies, per pertrauką prieš šokius, kažkas koridoriuje smeigtuku perdūrė elektros laidą. Trumpasis jungimas – salėje ir pirmame aukšte dingo elektra. To tereikėjo, kad visi išsivaikščiotų. Daugelis grupelėmis patraukė į centrines miesto kapines Vytauto prospekte. Na, ir mūsų gal ketvertas.
Buvo jau vėlyvas, tamsus metas, ant kapų degė žvakelės, daugybės žvakių apšviestas buvo ir paminklas žuvusiems už tėvynę Lietuvos kariams (vėliau, naikinant kapines ir rengiant parką, nugriautas, šiais laikais vėl atstatytas). Prie paminklo radome susirinkusią minią žmonių, buvo skanduojami šūkiai, iškelta Trispalvė – ją vadovaujantieji veiksmui ten pat susiuvo iš geltono, žalio ir raudono šalikėlių, kuriuos paprašytos atidavė moterys iš minios. Buvo sugiedotas ir uždraustasis Lietuvos himnas. (Gal ne visai teisybę sako užrašas ant paminklinio akmens Vilniuje, aikštėje prie A. Mickevičiaus paminklo, kad ten 1987 metų rugpjūčio 23-iąją įvyko pirmasis viešas okupaciją pasmerkęs mitingas. Gal pradžia buvo Kaune (o ir Vilniuje) 1956-aisiais?)
Taigi buvo mitingas; paskiau, davus ženklą, minia siūbtelėjo į Vytauto prospektą – kas taku pro vartus, kas tiesiog per neaukštą metalinę kapinių tvorą. Ten jau laukė pasiruošę „faraonai“ – milicininkai tamsiai mėlynom uniformom su raudonais apvadais, KGB kontingentas civilių drabužiais ir ginkluoti kareiviai. Prieky einančius su vėliava, kiek pamenu, iškart apsupę sučiupo ir įgrūdo į „voronoką“ – tamsiai dažytą sunkvežimį su būda suimtiesiems vežioti; mačiau, kaip „voronokas“ skubiai nuvažiavo, kaip į jį lėkė akmenys, nuo jų smūgių poškėjo jo skardos, dužo langeliai. Gatvėj minia lyg ir susimėtė, sustojo, stabdė pravažiuojančius autobusus, ragino keleivius išlipti ir prisidėti. Aš atsiskyriau nuo draugų. Negaliu pasakyti, kaip ilgai tas šurmuliavimas truko; milicininkai stengėsi išsklaidyti minią, griebti ir nusitempti aktyvesnius ir mažiau apdairius, šen bei ten įvykdavo grumtynės. Vienu momentu mane ir porą nepažįstamųjų užspeitė milicininkai, nebuvo kur sprukti, tik per tvorą į kapines. Nebegrįžau į Vytauto prospektą; perėjęs kapines, jau naktį tuščiomis gatvėmis patraukiau namo.
Rytojaus dieną klasėj buvo ne visi. Dar po dienos pasirodė ir du nebuvėliai, kurie Vėlinių naktį buvo suimti. Abu apdaužyti, su mėlynėm. Vienas tylėjo, klausinėjamas nieko nepasakojo, antrasis – Donatas Butkus iš mūsų glaudesnio draugų būrio, aną vakarą iš pradžių buvusio kartu, – papasakojo, kad jį tąsyk saugumiečiai užspeitė kažkokiame uždarame kieme, ten jam nebuvo kur dingti. Užlaužė rankas, vienas apieškojo kišenes, užčiuopęs griebė akinius su dėklu, juos sutraiškė kojom, kiti ėmė daužyti rastais akmens anglių gabalais rankas – randai liko iki šiol – sulaužė vienos pusės šonkaulius…
Nuvežė į KGB pastatą Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos (tada buvusių Lenino ir Stalino prospektų) kampe, įstūmė į kažkokį koridorių, rūsyje pasodino ant taburetės veidu į sieną prie anksčiau sulaikytųjų, bandant pasisukti tuoj pavaišindavo spyriu. Mušdami kartojo: „Na tebe svobodu, bl…! Na tebe svobodu!“ („Še tau laisvę, bl…! Še tau laisvę!“).
Kai netekdavo sąmonės, pakeldavo, kišdavo galvą po vandens srove, atsigavusį vėl mušdavo. Griūdamas Donatas sudaužė kriauklę… atsipeikėjo vandens klane. Išlaikė visą naktį, rytą nuvedė į kažkokį kambarį, tardė, rašė… Donatas mus įspėjo, kad pasakė buvęs ne vienas, tardomas paminėjo mūsų, bene trijų, pavardes ir aiškino, neva kapinėse atsidūrėm visai atsitiktinai – po komjaunimo metinių minėjimo mokykloje ėjome pro šalį pas jį į namus (o jis tikrai gyveno netoli stoties) matematikos užduočių spręsti, iš smalsumo užsukome ir įstrigome.
Gerai, kad įspėjo. Po poros dienų mus iškvietė į mokytojų kambarį ir pasakė, kad paleidžia iš pamokos, turime tuoj pat eiti į saugumą. Ten mus ištardė po vieną; mane nuvedė į kambarį, ten prie stalo sėdėjo vidutinio amžiaus uniformuotas rusas. Jis kalbėjo ramiai, sakyčiau, gana mandagiai. Papasakojau apie Vėlines tą nekaltą versiją; saugumietį ypač domino, kas vadovavo susirinkusiesiems prie paminklo, kas iškėlė vėliavą, kas skandavo šūkius, kas, anot jo, „demonstrantus, jeigu juos taip galima pavadinti“, vedė į gatvę. Aišku, mes visi buvom geri berniukai, visiški nežiniukai, nors kas sušuko „Šalin Chruščiovą kiaulę!“, aš gerai žinojau.
Parėję iš KGB, prisistatėm mokymo dalies vedėjai Šerkšnienei, kaip iš anksto buvo liepta. Ji mums dėstė istoriją, buvo stotinga moteris, griežtoka mokytoja, turėjo anuomet labai aukštą statusą – buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Pasiteiravusi, ko kvietė į saugumą, ji nei barėsi, nei moralizavo, tik, atrodo, susirūpinusi kiekvieno klausė vis to paties: ar ten mūsų nemušė? Kaip sakoma, iš to nuotykio išlipom sausi, mokykloje kokių nors bausmių, kiek pamenu, nesulaukėm.
Bet tai ne viskas. Mūsų Donatą, Vėlinių naktį praleidusį saugume, prieš išleidžiant pasisodinęs spaudė dar jaunas civilis vyrukas – girdi, įsivėlęs į „antitarybines“ riaušes, sugadinai sau ateitį, niekur neįstosi studijuoti, o galėtum savo reikalus pataisyti, jei padėtum saugumui – pranešinėtum, kokios nuotaikos klasėj, mokykloj, ar niekas neorganizuoja kokių antitarybinių išsišokimų ir pan., jei ne – neįstosi į jokią aukštąją mokyklą.
Donatas diplomatiškai pasakė turįs gerai pagalvoti. Kagėbistas paskyrė susitikimą po savaitės neutralioje vietoje, dar prigrasė niekam nieko nepasakoti. Bet Donatas papasakojo; pasitarę mes nusprendėm, kad į tą pasimatymą reikia nueiti keliese. Paskirtu laiku prie autobusų stotelės, nelabai toli nuo KGB, nuėjom pasikalbėti su tuo tipeliu visu būriu, ar tik ne septyniese.
Gana ilgai laukėme, bet tas, matyt, įvertinęs situaciją iš tolo, nepasirodė ir paskui Donatą paliko ramybėje; netrukdė jam ir po abitūros įstoti į Kauno medicinos institutą studijuoti farmacijos.
Šiaurės Atėnai, 2006-10-28 Nr.818
Gali būti, kad patys lietuviai Nerį vadino ir Vėlija, tuo labiau, kad visi senieji užrašymai slavų metraščiuose yra su E, o ne su I Velja. Be to, Toporovas manė, kad pavadinimai Vilnia ir Vilnius yra kilę iš Velnia ir Velnius. Vardas Velnias yra kilęs iš žodžio VĖLĖ. Velnias – mirusiųjų pasaulio valdovas. Graikų mitologijoje jį atitinka Hadas, kuris net laikomas Dzeuso broliu. Labai logiška, kad Šventaragio (beje, ko gero Šventaragis – Velnio sinonimas) slėnį, kuriame buvo deginami mirusieji, juosė upės Velnia ir Vėlija.Vykintas Vaitkevičius teigia, kad archeologai nustatė, jog mirusiųjų pelenai Kernavėje ir dar kažkur prie Anykščių buvo pilami į upes. Ko gero, taip buvo elgiamasi ir kitose vietose. Jis šį paprotį lygina su mirusiųjų deginimu prie Gangos upės ir pelenų pylimu į šią upę. Vilniuje Šventaragio slėnyje sudegintųjų pelenai, ko gero, buvo išpilami į Vilnią (Velnią), arba Nerį (Vėliją). Norbertas Vėlius teigia, kad Gedimino sapnas – tai kažkurio dievo ženklas. Gimbutienė rašo, kad Velnias mėgsta pasiversti vilku (Marija Gimbutienė “Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai” 124 puslapis: “Velinas – vienaakis magikas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvuliais, ypač vilkais ir piktais šunimis, bet svarbiausias jo gyvulys yra eržilas, kuris gali išmindžioti visą priešo kariuomenę.”) – štai jums ir šarvuoto vilko legendos paaiškinimas – amatininkų globėjas Velnias liepia įkurti miestą ir apgyvendinti jame amatininkus, kurie savo darbais garsėtų visame pasaulyje. Herodotas rašė, kad Niaurai kartą metuose pasiverčia vilkais. Ar tik tai nevykdavo lapkričio 1d.
Manau, pagonys turime pareikalauti, kad krikščionys nebenaudotų dievo Velnio vardo įvardinti savo absoliučiam blogiui, juk pagonys Eglės brolio, nužudžiusio Žilviną, nevadina Jėzumi Kristumi, ar savo tėvą išdavusios Drebulės nevadina Marija. Toks Velnio vardo naudojimas gali lemti daug nesusipratimų. Pavyzdžiui, koks anglas paklaus lietuvio, kokia Vilniaus vardo kilmė, o šis atsakys, kad nuo vardo Velnias, t. y. angliškai “devil”. Ką tada anglas apie lietuvius pagalvos?