Birželio 23 d., sekmadienį, Vilniuje ir Kaune visuomenininkai paminėjo 1941 m. birželio 23 d. sukilimą. Vilniuje patriotiškai nusiteikusių baikerių motociklų kolonos dalyviai, iškilmingai pravažiavę per Gedimino prospektą, pagerbdami visus kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę, Lukiškių aikštėje, Šimtmečio-Redos rate, kurio viduryje įamžinta 111 relikvijų menančių kovas už Lietuvos laisvę, padėjo gėlių vainiką. Motociklininkai taip pat sustojo ir laisvės kovotojams skirtą vainiką padėjo prie Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus karinio štabo paminklinės lentos Gedimino pr. 29.
Prie Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) surengtame minėjime buvo pagerbtas ir Birželio sukilimo dalyvio, laisvės kovotojo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimas.
Pagerbę Jono Noreikos atminimą ir padėję gėlių prie jo atminimui skirtos lentos susirinkusieji paragino Vilniaus merą bei visos šalies valdžią prisiminti savo pareigą atkurti teisingumą ir nustoti elgtis pagal Lietuvos laisvės kovų istorijos perrašinėtojų primetamus scenarijus.
Sueigos dalyviai buvo supažindinti su sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir iškilių Lietuvos verslininkų piniginės paramos dėka sukurtu nauju J. Noreikos-Vėtros atminimui skirtu bronziniu bareljefu, kuris turėtų būti įtvirtintas ant naujos šiam Lietuvos laisvės kovų didvyriui skirtos atminimo lentos.
Renginyje pasisakė VU doktorantas, politologas Vytautas Sinica, pristatęs sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir iškilių Lietuvos verslininkų finansavimu pagamintą naują Jono Noreikos atminimo bareljefą.
„Didvyrius, kurių gėdijasi valdžia, visuomenė turi gerbti dvigubai“, – sakė Vytautas Sinica, kviesdamas Vilniaus merą leisti pakabinti naująją lentą vietoje suskaldytosios ir užtikrinti jai savivaldybės apsaugą naujų išpuolių atveju.
Iškilmingas minėjimo renginys įvyko ir Nepiklausomybės aikštėje, prie Seimo.
Valstybiškai tikslinga būtų orientuotis ne tiek į atskirų asmenų gynimą, kiek į paties Birželio 23 -osios akto teisėtumo pripažinimą ir iš to išplaukiančias pasekmes pačioje Lietuvoje ir pasaulyje. Juk juo de jūre yra paneigiamas pats 1940 m. Lietuvos valstybės inkorporavimo į Sovietų Sąjungą aktas (nepriklausomai nuo to, ar jis teisėtas ar neteisėtas), o tai sąlygotų, kad Lietuvos valstybė karui – fašistinei okupacijai pasibaigus 1945 metais, kaip ir kitos regiono valstybės, turėjo teisę į Liaudies Respublikos ar net Suomijos valstybės suverenumo statusą.