R. Jasukaitienė. Kretoje, Dievų žemėje (I)

„Kali mera“! – vos lėktuvui nutūpus Kretos saloje, skamba graikiškas pasveikinimas. Senąja graikų kalba žodis „kalios“ reiškia gerą. Ar šis pasveikinimas su nauja diena yra  atėjęs iš senosios kalbos – nežinau. Bet žinau, kad viską, ką matysiu ir girdėsiu, dabar lyginsiu su tuo, ką esu įsivaizdavusi, dar mokyklos suole skaitydama Homero „Odisėją“ ar universitete profesoriaus R. Mirono paskaitytų klausydama.

Kokia raudona ta senųjų dievų žemė! – stebiuosi jau savomis pėdomis  ją palietusi. Prisodrinta geležies ar kitokių mineralų, tinkanti ne tik alyvmedžiams augti, siaurakaklėms amforoms lipdyti. Pakelėse žydi bulvės, ankstyvosios jau kasamos. Kol kas – nieko dieviško. Diena be saulės, visai pažeme plaukia šviespilkiai debesys, pridengdami kalnų viršūnes lengvute marška ir paslėpdami dievų buveinę nuo prašalaičio akių. Nesąmoningai stebeiliju, bene pamatysiu kyštelint  garbanotą Dzeuso barzdą. Kaip tik čia, Kretoje, ir gimė dievų dievas…

Kodėl Rėja (išvertus iš sen, graikų kalbos – laiko tekėjimas, palygink : „panta rei“– reiškia „viskas teka“ arba „viskas praeina“), Dzeuso motina gimdyti nusileido į gilų urvą Kretos saloje? Nes Dzeuso tėvas Kronas (Chronos – laikas; senieji graikai turėjo du žodžius laikui nusakyti: vienas plukdo įvykius, kitas eina nepriklausomai nuo įvykių), bijodamas, kad neišsipildytų pranašystė (dievai irgi turi likimus, kaip ir mirtingieji!), jog jo paties sūnus nuvers jį nuo sosto, visus gimusius savo vaikus … prarydavo. Rėja, pagimdžiusi Dzeusą, paliko jį auginti ožkai Amaltėjai, o Kronui vietoj gimusio kūdikio įdavė į drobę suvyniotą akmenį.

Užaugęs Dzeusas nuvertė nuo sosto savo tėvą ir tapo vyriausiuoju dievu. Pranašystė išsipildė! Nuo likimo nepabėgsi, – skelbė senovės graikai. Ir tuo šventai tikėjo. Likimo deivės moiros buvo nepermaldaujamos. Deja, panaši lemtis laukė ir Dzeuso. Gerai žinoma tiesa: net ir dievai nėra amžini.  Žmonės sukuria dievus, bet laikui bėgant juos „išauga“ kaip drabužius, prisimatuoja naujus. Dzeusui taip pat buvo išpranašauta panaši lemtis. Bandydamas jos išvengti, prarijo savo nėščią žmoną Metidę! Bet kūdikėlis vis tiek pasibeldė: Dzeusui neišpasakytai ėmė skaudėti galvą, tad paprašė Hefaisto – dievų kalvio – prakirsti jam kaukolę. Taip gimė Atėnė, išminties deivė! Tiesa, tėvo ji nenuvertė nuo sosto, bet senieji graikai Atėnę gerbė labiau už patį Dzeusą, ne veltui jos garbei svarbiausią miestą pavadino Atėnais, statė jai šventyklas.

Kad nusileistum į Dzeuso gimtavietės urvą, reikia pakilti aukštai į Dikkti kalnų viršūnę. Serpantinais – gyvačių keliais – kilome vis aukštyn, bijodami pažvelgti žemyn į stačius skardžius, užgriozdintus didžiuliais atskilusių uolų luitais (Kretą nuolat sudrebina žemės drebėjimai, per šią salą eina seisminis ruožas). Kur ne kur tarp jų matėsi kalnų gyventojų kaimeliai, ant kelio „ilsėdavosi“ ožkos, nenoriai praleisdamos mūsų autobusą. O toly švietė snieguotos kalnų viršūnės. Tačiau vidurvasarį sniegas nutirps, taip tikino lydėjęs gidas Viktoras. Kretos kalnai nėra aukšti, viršūnės siekia porą kilometrų, jų ruožas eina nuo Afrikos pusės, iki kurios tik 200 kilometrų.

Dzeuso  urve šimtaprocentinė drėgmė. Tą pajutome vos tik įėję. Susiformavę stalaktitai ir stalagmitai, apšviesti įvairiomis spalvomis, stebino savo formomis.  10-ies centimetrų stalaktitas formuojasi apie šimtą metų!  Bet labiausiai nustebino mokslininkų apytikriai nustatytas šio urvo amžius – maždaug  8 milijonai ! Žmogui sunkiai įsivaizduojama, gal tik dievams pavaldi laiko gelmė!

Beje, mokslininkai antropologai šiame urve (kaip ir kituose, o jų Kretoje priskaičiuojama apie 500!) rado akmens amžiaus žmonių gyvenimo įrodymų. Šaltuoju metų laikotarpiu pirmykščiai žmonės slėpėsi tokiuose aklinai tamsiuose urvuose, apie tokį gyvenimo būdą (dabartiniame Krymo pusiasalyje) teko skaityti rašytojos Dž.M. Auel (J.M. Auel) knygoje „Pirmykštė moteris“. Prometėjas jiems atnešė ugnį, kad jie taptų žmonėmis. O tapę žmonėmis jie sukūrė Prometėją! Tad kas pirmiau: ar žmogus dievus, ar dievai žmogų sukūrė?

Aklinai tamsioje urvo dalyje, į kurią lankytojai saugumo sumetimais neįleidžiami, rusena gyvybė ir dabar: čia veisiasi šimtakojai, įvairūs permatomi kirminai, net skorpionai, kurie, beje, neturi nuodų, nes nuodams pasigaminti reikalinga saulės šviesa! Kuo visi šie gyviai minta, jei be saulės šviesos nėra jokios augmenijos? Ogi šikšnosparnių išmatomis! Gausybė šikšnosparnių išskrenda naktį medžioti, o dieną sugrįžta atgal į urvą. Tokia tad kraupoka dievų dievo Dzeuso gimtinė! Tačiau įsimintina!

Mintimis vėl grįžtu į tą pirmąjį rytą – pirmąjį susitikimą su Jonijos jūra (Kretos gyventojai išdidžiai ją vadina Kretos jūra!). Pėdinu pakrante, vietomis tamsios spalvos vulkaninės uolienos plokštėmis, vietomis mūsų pajūrio kopas primenančiu smėliuku klampoju, nejučiomis ieškodama akimis gintariukų, bet po kelių minučių atsikvošiu: čia, šitos jūros dugne, tikriausiai niekada neaugo spygliuočiai, kurių sakai virto gintaro lašais… Čia nuolat drebėjo žemė, prasiverdama iki įkaitintos geležies, spjaudydama lavą, nugramzdindama ištisas gyvenvietes.

Išvykoje į Agios Nikolajos miestelį, anot gidės, seniausiai apgyvendinto senųjų graikų, stebimės jo viduryje telkšančiu, dugno neturinčiu  ežeru, kurį turkai osmanai valdymo metu kanalu sujungė su jūra. Ežero atsiradimas siejamas su vienu iš žemės drebėjimų. Nors miestelis mena senųjų graikų laikus, jų statinių nepamatysime: jie nugrimzdo į jūrą.

Ant kranto, aikštėje, stovi galinga skulptūra, vaizduojanti jaučiu pasivertusį Dzeusą ir mergaitę, sėdinčią ant jo nugaros. Tai Europa, Finikijos karalaitė (davusi Europai ne tik pradžią, bet ir vardą!), kurią įsimylėjęs Dzeusas nutaria pagrobti, o kad savo didybe jos neišgąsdintų, pasiverčia mielu jautuku. Vos tik mergina užsėdo ant jaučio nugaros, šis pasileido per bangas salos link. Nugabeno ją į Kretos salą, čia Europai gimė trys sūnūs.

Vienas iš jų – Minas arba Minojas, tapo legendiniu Kretos kultūros kūrėju, gan greit tapusiu despotišku valdovu, įkalinusiu saloje menininką Dedalą ir jo sūnelį Ikarą. Nepaklausė išmintingo patarimo Ikaras: neskristi per aukštai,  kad vaško, kuriuo buvo sutvirtinti sparnai, saulė neištirpdytų, neskristi per žemai, kad jūros bangos plunksnų nesušlapintų… Skristi per vidurį – reiškia, visuose dalykuose jausmų ir proto pusiausvyrą išlaikyti. Keitėsi laikai, dievai, papročiai, o „aukso vidurio“ taisyklė galioja iki šiandien…

Senųjų graikų mituose – visa jų filosofija, o jei labiau pasigilinsime, suprasime, kad tai ne kas kita, kaip „Dekalogas“, atspindintis to meto žmogaus mąstyseną. Graikiškai „Kale pa ta kalia“,  lietuviškai – „Kas sunku, tas gražu“. Pažodžiui išvertus iš senosios graikų kalbos reiktų suprasti: lengvai nieko gero negalima pasiekti, viskam, kas gražu (graikai ypač  vertino grožį – kultūrą) reikia pastangų.

Olimpe šiuo metu sąstingis – dievai ir deivės, tarsi į sakus įkliuvę vabzdžiai, virto  inkliuzais: nebegali nusileisti  į žemę, jiems draudžiama kištis  į žmonių gyvenimą, Dzeusas nebesvetimoteriauja, tad Hera, pavyduolė jo žmona,  gali ramiau atsikvėpti, naujieji laikai nebesižavi Afroditės grožiu, o Hermį pakeitė išmanieji telefonai – jų žinutės sklendžia greičiau už šį dievų pasiuntinį; jūreiviai nebesibaimina Poseidono įsiūbuotų vandenų… Tik moiros, nepermaldaujamos likimo deivės,  nepaliaudamos verpia, audžia mūsų likimus, nors mes ir nebetikime pasakomis.

Ne, Olimpo dievai nemirę – jie įausti į mitus ir legendas,  įrašyti į epus ir į mūsų sąmonę. Brendu Kretos jūros pakrante, atsargiai dėliodama pėdas ant raudonai juodos – juodai raudonos uolienos, smaragdinės bangos, matau, atplukdo ne, ne kraujo putą – baltą Ikaro plunksną – senųjų dievų žinutę!

Įkvepiu jūrą – iškvepiu sielos sausrą, įkvepiu kalnus – iškvepiu nerimą, įkvepiu baltą, raudoną vyną, amforoj laikomą, alyvmedžių žiedų medų, anyžiais kvepiančią žemę –raudonos dulkelės prilimpa prie pėdų – parsinešiu.

Bus daugiau.