Miesto sienos moka būti gyvos. Smagu, kada jos ne vien nuobodžiai pilkuoja kiemuose, bet ir švelniai prabyla poezijos posmais, gražiais žodžiais mylimiems žmonėms. Asfaltuoto grindinio, išrašyto meilės pažadais, net nesinori trypti kojomis. Per jį juk driekiasi jausmai.
Prisipažinkime: gatvėje pastebėti meilės grafitį truputį šokiruoja. Šitaip atvirai išviešinti jausmai? Ar tai normalu? Greta išraityti keiksmažodžiai ir nešvankybės apie antrą galą didelio sumišimo, beje, nekelia. Tai įprastas dalykas, todėl nestebina ir netrikdo… Lyg ir pripratę. O čia?! Nei pykti, nei džiaugtis… ,,Myliu Tave“. Tiesiai ant balkono, ant sienos. O jeigu meilės deklaraciją papildo dar ir gražus piešinys ar eilėraštis? Turbūt, suradę tokį ant savo balkono ar individualaus namo tvoros, per daug nesupyktume? Tik būtų smalsu: kas gi tas slaptas gerbėjas?
Meilės grafitis apskritai turėtų kelti šiokį tokį kultūrinį šoką, nes mūsų kraštuose nėra įprasta jausmus per daug viešinti. Net ir šiais laikais socialiniuose tinkluose tikrai ne visi pažymi, kad yra susižadėję (engaged), sudarę santuoką (married), turi antrąją pusę (in relationship). Kai kurie interneto vartotojai turbūt nori, kad jų asmeninis ryšys išliktų neviešintas. Tokiu elgesiu tarsi siekiama pasakyti: mano jausmai – mano reikalas, o ne vieša paroda. Nors į jaunimo poreles, saldžiai besibučiuojančias, tarkim, ,,Akropolyje“, kiekvienas žvelgia atlaidžiai, dauguma supranta, kaip juokinga būtų į penktą dešimtį įkopusiai porai glėbesčiuotis viešai it penkiolikmečiams.
Tačiau kai kas kultūroje ilgainiui keičiasi. Štai, pavyzdžiui, mūsų akyse susiformavo anksčiau Lietuvoje neregėtas kultūrinis reiškinys – meilės spynos. Jas žmonės kabina ant tiltų, kai susidraugauja arba susituokia arba pažymi drauge praleistų metų skaičių. Tokiu būdu jie tarsi sutvirtina ir prirakina savo meilę, pasižada ištikimai nugyventi drauge likusį gyvenimą. Įsimylėjėliai įrašo spynose savo vardus, vestuvių, sužadėtuvių datą. Pasitaiko net labai dailių širdies formos spynų, kuriose įmontuota poros nuotrauka. Prieš penkiolika dvidešmt metų meilės spynų Lietuvoje dar nebūta. Nežinia, kada šis svetimšalis paprotys prigijo, tačiau, kiek teko pastebėti, meilės spynos Vilniaus tiltus negailestingai nusvėrė gana neseniai – maždaug prieš penkerius metus.
Tad kas tai per naujiena? Antropologai pasakytų, kad meilės spynos yra kultūrų difuzijos padarinys. Bendraudami ar prekiaudami su svetimšaliais, keliaudami po svetimus kraštus arba svetur gyvendami, kartais kai ką iš jų įsigyjame, o kartais kai ką savo jiems perduodame. Dalijamės kultūra. Tik, žinoma, ne su bet kuo ir ne besąlygiškai. Jei paprotys šaunus ir – ypač – jei tą paprotį praktikuojantys svetimšaliai yra pagarbos verti žmonės, pasiekę, palyginti su mumis, aukštesnės ekonominio, socialinio ir kultūrinio išsivystymo pakopos, tuomet kodėl gi tokio papročio neperimti? Kultūrų difuzija – natūralus ir nuo seno žmonijai įprastas vyksmas, be jo netobulėtume ir gyventume per daug uždarose visuomenėse. Kadangi atsilikėliais būti nenorime, tai ir papildome savo kultūrą tuo, kas mums tinka ir su mūsų tradicijomis radikaliai nesikerta. Štai Valentino diena dera šalia Vasario 16-osios, bet Halovynas šalia Vėlinių nelabai. Kibinus iš „Lidlo“ su visa šeima valgome dažnai (tikrai dažniau nei varliagyvių kojas, kurių daug liko po pernykščių Kalėdų, kadangi pošventiniu laikotarpiu žmonės verčiau pirko aguonas ir kūčiukus), nes šie svetimšaliai (karaimų) gaminiai neapsakomai skanūs. Bet tiek jau to. Nukrypome į pilvo reikmes, grįžkime prie širdies reikalų.
Ar savo meilę gatvėje žmonės skelbia iš drovumo, kuklumo, nedrąsumo? Viešo meilės prisipažinimo sienoje ar ant grindinio autoriui tarsi ir neturėtų stigti narsos savo jausmus deklaruoti akis į akį. Tai gal rašyti apie meilę gatvėje skatina noras maloniai nuteikti arba pradžiuginti ne tik konkrečius adresatus, drauges ir draugus, bet ir plačiąją publiką? Kai pavasaris privers atlapoti duris ir langus, o saulės spinduliai ryškiai apšvies namų sienas, gal kuri nors – visai anonimui nepažįstama – mergaitė ras ant jų savo vardą?.. O tas nežinomas grafičio autorius, gal net atkaklus ir bebaimis rooferis, laipiojąs stogais it Karlsonas, jau vien nuo tos minties sau slapčia nusišypsos: ,,mano darbas“? Su gobtuvu ant galvos, ginkluotas aerozolinių dažų purkštuvu, išnykstantis su aušra tarytum Donkichotas? Ak, ne, jis nemoka sakyti galantiškų komplimentų ir nebučiuoja damoms rankų. Jis jau visai kitoks, šiuolaikinis riteris be kalavijo ar špagos. Ir įprastinių meilės laiškų jis nerašo.
Nelengva paaiškinti, kodėl žmonės taip atvirai rašo gatvėje apie meilę, kodėl jie ant sienų eilėraščiais lieja jausmus. Kai kurie nedrąsūs ir užsisklendę asmenys kartais iš tikrųjų atsiveria rašydami, piešdami, muzikuodami arba šnekučiuodamiesi socialiniuose tinkluose. Jausmus išreikšti daugeliui, be abejonės, padėjo įvairios terapijos, pavyzdžiui, dailės. Tačiau tvirtinti, kad ant sienų apie meilę rašo vien tik bendravimo ar jausmų išraiškos problemų turintys drovūs intravertai, nereikėtų. Meilę gatvėje turbūt pirmų pirmiausia deklaruoja pavojus mėgstantys, o gal dar ir komišką sensaciją išprovokuoti nevengiantys autoriai. Tie, kurie rizikuoja būti pagauti ir nubausti … už meilę.
Meilės grafičio rašymas, kad ir ką sakytume, turbūt nėra visiškai asocialus užsiėmimas. Meilės grafičiai patys savaime prosocialūs. Be to, meilės grafičių rašymo praktika nėra stichiška. Atkreipkime dėmesį į dėsningumus: meilės grafitį su vieša aplinka sieja simbolinis ryšys. Neatsitiktinai meilė deklaruojama ne ant bejėgės kartono sienas, o ant tvirto mūro, dažnai ant pilies akmenų. Taip pat prie tilto, kur teka upė, arba prie šaltinio. Žodžiu, ten, kur vanduo, gelmė, paslaptis, amžinybė.
Monikos Balikienės, Edvardo Balikos, Vytauto Jurkuvėno, Vytauto Navicko, Vykinto Šaknio ir Raisos Žovnos nuotraukos:
