E. Balika, V. Navickas. Latrinalija

Latrinalija, arba viešuosiuose tualetuose aptinkami piešiniai ir raštai, – gerai pažįstama ir išsamiai tyrinėta grafičio rūšis. Terminą ,,latrinalija“ pasiūlė JAV antropologas ir folkloristas Alanas Dundesas, pastebėjęs, kad terminas ,,graffiti“ per daug platus tokiam reiškiniui įvardyti. Tauriai skambančiu lotyniškos kilmės žodžiu ,,latrinalija“ (lot. latrina – išvietė) jis sumanė pakeisti ligi tol vartotą, bet ausį rėžusį, netikslų pavadinimą „shithouse poetry“ (Dundes 1965: 91–92).

Latrinalijos pradžią datuoti lengva. Tualetinė proza, poezija ir dailė atsirado sykiu su viešaisiais tualetais. Tačiau su latrinalija, kaip savita rašytinio folkloro forma, Europos šviesuomenė oficialiai susipažino tik XX a. pradžioje. Tai įvyko 1907 m., vokiečių grafitiologui Hugo Ernestui Luedecke paskelbus straipsnį „Grundlagen der Skatologie“ (Skatologijos pagrindai) labai ribotam skaitytojų ratui skirtame rinkinyje „Anthropophyteia“. Ta proga rinktinei publikai pristatytos ir pirmosios šio reiškinio interpretacijos. Net visai paviršutiniška latrinalinių tekstų apžvalga parodė, kad tualetiniai grafičiai – senas, tradicinis, tarptautiniu mastu paplitęs reiškinys (Luedecke 1907: 316–328).  Netrukus paaiškėjo, kad latrinalija – tai dar ir neišsenkamas duomenų šaltinis apie kultūrą, visuomenę, žmonių grupes, jų nuotaikas, lūkesčius ir ketinimus.

Latrinistų raštais ir piešiniais mokslas domisi gana seniai. Šį bei tą pavyko sužinoti, tačiau daugelis klausimų liko kaip reikiant neatskleisti. Labiausiai rūpi latrinalijos rašymo motyvai: dėl ko žmonės rašo ir piešia viešuosiuose tualetuose? Taip pat svarbu žinoti, kodėl iš visų grafičio rūšių labiausiai klesti latrinalija. Domina ir tipinio latrinisto asmenybė: amžius, lytis, pažiūros, visuomeninė ir turtinė padėtis.

Latrinaliją, palyginti su kitų rūšių grafičiais, gana patogu tyrinėti. Latrinistų raštus ir piešinius  lengva suskirstyti pagal autorių lytį. Tačiau netrūksta ir sunkumų. Latrinalija – ypatingas tyrimo objektas. Jau vien dėl to, kad tualetas – ypatinga patalpa, susijusi su žmogaus kūniškomis reikmėmis ir fiziologija. Tai ,,nuogybės vieta“, kurioje ypač išryškėja kūno ir jo funkcijų tema (Gordon 2003; Balikienė ir kt. 2013). Tai privatus užribis, kuriame lyg ir leista, nusimetus kasdienę socialinę kaukę, atsipalaiduoti (Goffman 2000). Dėl šių priežasčių tualetas – labai iškalbingai apie žmogų byloti gebanti erdvė.

Latrinalijos fone neišvengiamai gyvuoja purvas. Tualetas – net ir labiausiai išblizgintas – vis dėlto nešvari vieta. O kur telkiasi purvas, ten būtinai bręsta ir koks nors socialinio pobūdžio klausimas. Šią tiesą liudija, pavyzdžiui, visuomeninę žmonių nelygybę pabrėžianti tualetų hierarchija: atskiri tualetai mokytojams ir mokiniams, vairuotojams ir keleiviams, gydytojams ir pacientams, direktoriams ir pavaldiniams. Beje, viršininkų tualetai – rakinami. Interesantai žino: valdymas ir kontrolė valstybėje vyksta net per tualetą. Kai kur jis visada užrakintas, o raktai – pas budintį, ūkvedį, valytoją arba kitą įgaliotą asmenį. Jo taip lengvai nesurasi, ir dar klausimas, ar sutiks jis duoti raktą arba atrakinti tualetą.

Kadangi fizinis purvas beregint virsta socialiniu, tualetas yra veiksminga visuomeninio poveikio priemonė, ypač kai reikia pabrėžti kultūrines ribas, socialinius žmonių skirtumus arba pašalinti iš socialinės aplinkos nepageidaujamus asmenis (van der Geest 2007: 381, 389–390). Seniai seniai, rasinės segregacijos laikais pietinėje JAV dalyje niekas nestatė viešųjų tualetų juodaodžiams. Tai jiems labai apsunkindavo ilgesnės trukmės keliones į darbą, mokyklą ar  miestą. Ypač kentėjo moterys. Tualetiniu būdu ribojant juodaodžių fizinį mobilumą, efektyviai lėtėjo ir socialinis (Banks 1991: 263–272). Vadinasi, tualetas – išmėgintas rasistinės / seksistinės įtakos instrumentas.

Tualetas – ne vien defekacijos / urinacijos produktų depozitavimo patalpa. Jame atliekama daug kitokių veiksmų: svaiginamasi alkoholiu ir narkotikais (kad sunkiau būtų įžiūrėti venas, kai kuriuose tualetuose dega melsva šviesa), prekiaujama įvairiomis prekėmis, persirengiama (pavyzdžiui, vogtais drabužiais), miegama, rūkoma, skaitoma, rašoma, plepama telefonu arba slapstomasi – ir nebūtinai nuo teisėsaugos darbuotojų, kartais tiesiog ieškant atvangos ir ramybės (Barcan 2010: 26). Netrukus pamatysime, kad tualetas yra visavertė socializacijos, identiteto tapsmo ir kūrybinio įkvėpimo vieta.

Tualetas – pirmoji mokykla. Joje mažas vaikas mokosi higienos, tobulina kultūringo elgesio įgūdžius. Amerikiečių psichologas R. Havighurstas mokymąsi kontroliuoti kūno atmatų šalinimą laikė viena svarbiausių ankstyvosios vaikystės raidos užduočių. Šiame amžiuje vaikas turi išmokti šlapintis ir tuštintis socialiai priimtinose vietose ir laiku. (Plačiau apie R. Havighursto teoriją žr.: Navickas, Vaičiulienė 2010: 173–174; 312–314).

Ilgainiui tualetas tampa ir svarbių socialinių sąveikų lauku. Pavyzdžiui, mokyklos viešajame tualete guviai vyksta mainai: keičiamasi apkalbomis, kita aktualia informacija, nusirašinėjami namų darbai. Tačiau tualetas – ne tik santykinės laisvės oazė, kurioje jaunuolio nemato nei mokytojai, nei tėvai. Tai dar ir sankcionuotos laisvės zona, kurioje leistinas tam tikras lytinės ekspozicijos (sexual exposure) laipsnis. Jau mažas vaikas žino, kad tik tualete galima manipuliuoti savo genitalijomis ir jas eksponuoti – prieš savo paties ar kitų žmonių akis (Dundes 1965: 93–94).

Kadangi purvas (nešvara) yra neatsiejama tualeto dalis, taip pat ir vienas iš daugelio aspektų, kuriuo remiantis, konstruojama asmeninė ir kolektyvinė tapatybė, galima tvirtinti, kad tualetas – tapatybės formavimosi erdvė. Tapatybė – per santykį išryškėjanti kategorija. Ji susijusi su identifikacija ir distinkcija. Kitaip sakant, tapatybę galima išryškinti, pabrėžiant tai, kas esi; tačiau galima ir pabrėžiant tai, kas nesi. Abu metodai vienas kitam padeda. Abu konstruoja vienas kitą: vienas, akcentuodamas tai, kas viduje, kas sava; kitas – kas nesava, svetima. Kadangi purvas (nešvara) veikia kaip galingas ,,simbolinis žymuo“, jis labai tinka kolektyvinėms tapatybėms pažymėti (Hadolt 1999: 192–194; Trahan 2011).

Tualetas nuteikia svajingai, tad žmogus tualete daug ką sumąsto ir sugodoja. Žinoma, tualetinės svajos, įsikūnijusios meno, mokslo, technikos projektuose, teorijose ir konstrukcijose, savo tikrosios gimimo vietos niekada nenurodo ir neišduoda.

Tualeto erdvėje dažnai sklando vaikiškos fantazijos. Štai maža mergaitė, pastebėjusi tualeto sienoje plyšį, fantazuoja, kad iš jo išlenda fėja ir dovanoja viską, ko tik paprašysi. Tai klasikinis pavyzdys iš analitinės psichologijos pradininko C. G. Jungo praktikos. Kitas būtų apie ilgai tualete užsisėdėti pratusį mažą berniuką, kurio tualetines svajas vieną kartą negailestingai nutraukė kantrybės netekusio tėvo balsas: ,,Išeik lauk pagaliau! Ką tu ten darai?“ Vaikas atšauna nedelsdamas: ,,Vežimėlį su dviem poniais!“ Pasirodo, berniukas tualete ,,darė“ vežimėlį su dviem poniais, gaminosi gėrybes, kurias priešmokyklinio amžiaus jaunimas daugiau kaip prieš šimtą metų turbūt ypač vertino.                    Pasakiškasis gamybos būdas, be abejonės, puikus, kadangi įgalina ,,pasidaryti“ viską, ko tik reikia. Vaikiškos vaizduotės gaminiai iš esmės nesiskiria nuo suaugusių žmonių fantazijų, net ir tų, kurios išgyvenamos patologinėje būsenoje. Visose kartojasi gavybos, kūrybos, žmogaus gimimo, pasaulio ar visatos sukūrimo per kloaką (t. y. iš kiaušinio) tema. Ją plėtoja pasaulio tautų mitai, sakmės, pasakos. Kai kurios byloja apie pirmuosius iš molio nulipdytus žmones. Tik tas molis (lot. lutum) turbūt ne vien ,,skysta žemė“. Gali būti, kad tai ekskrementas. Šią prielaidą patvirtina žodžio vartosena. Pavyzdžiui, Plauto kūryboje jis be jokios abejonės pavartotas vietoj keiksmažodžio: Tu, lutum!  (Юнг 1994: 192–194). S. Freudas rašo apie instinktyviąją kloakos sampratą, verčiančią vaiką laikytis įsitikinimo, jog gimstama iš tiesiosios žarnos. Vaikui ekskrecija yra gimimo pirmavaizdis (Фрейд 2009: 191). Brazilų psichologė E. Otta ir bendraautoriai (1996), siekdami pabrėžti kūrybai palankią tualeto atmosferą, savo fundamentalų darbą apie moksleivių ir studentų tualetinius grafičius išleido šmaikščiu ir taikliu pavadinimu: ,,Musa Latrinalis: Gender Differences in Restroom Graffiti“. Tokios mūzos, žinoma, nėra ir nebūta. Senovės Romos latrinomis rūpinosi etruskiškos kilmės deivė Kloakina (Cloacina). Jos žiniai priklausė miesto kanalizacijos sistema (Cloaca Maxima), taip pat ir švaros, tvarkos bei santuokinių lytinių santykių sfera. Ilgainiui Kloakina ir romėniškos kilmės deivė Venera susiliejo į bendrą vaizdinį (Venus Cloacina) (Mays, Angelakis 2012: 9–10).

Tualete įmanoma pasisemti informacijos. JAV, Vokietijos leidyklos (Uncle John‘s Bathroom Reader, Red Letter Press, Inc., Klo Verlag ir kt.) net leidžia tualetinių skaitinių serijas. Jų turinį sudaro kryžiažodžiai, anekdotai, enciklopedijos, klasika. Ši leidybos šaka geriausiai išvystyta JAV, tačiau kai kurių verstinių šios rūšies gaminių galima įsigyti Lietuvos didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse. Tai puiki idėja. Senais tarybiniais laikais, kai tualetinis popierius buvo labai sunkiai gaunama prekė, į tualetą užsukę tarybiniai piliečiai net nežinodavo, ką ten aptiks: seno žurnalo, laikraščio, mokyklinio sąsiuvinio ar vadovėlio lapą? To meto neišrankūs vartotojai džiaugėsi viskuo. Išeidavo iš tualeto ne tik fiziškai palengvėję, bet ir dvasiškai praturtėję.

Tualetas kaip nelegalios ir draudžiamos spaudos dalykas? Taip. Kaip tik šitokiu pavidalu jis įamžintas V. Kudirkos apysakoje – satyroje ,,Cenzūros klausimas“. Joje rašoma apie caro laikų valdininką – cenzorių, kuris apkaltino kaimo žmogelį uždraustos spaudos platinimu lauko išvietėje ir konfiskavo būdelę, priskyręs šią, autoriaus žodžiais tariant, kultūrišką vertybę arba kultūros įtaisą prie spaudos dalykų (Kudirka 1989: 151–162). Satyros atsiradimo istoriją aptariančiame paaiškinime nurodyta, kad, Petro Kriaučiūno tvirtinimu, šio kūrinio pamatas – autentiški įvykiai iš Žardvietėje gyvenusio jo tėvo gyvenimo (Ten pat, 696). Tai rodo, kad lietuviai labai seniai žino, kaip gerai purvas, politika, tualetas ir grafitis vienas prie kito dera ir kokį sprogstamąjį mišinį sudaro.

Latrinaliniams darbams įkvepia daugelis priežasčių. Vis dėlto norėtųsi gauti tikslesnį atsakymą į klausimą: kodėl žmonės, nekreipdami dėmesio į daugiau ar mažiau, bet vis dėlto purviną aplinką, nesiliauja marginti tualeto sienas? Kodėl jie nemeta šio įpročio, nors šių dienų WC patalpa  specialiai apdorota taip, kad netiktų raštams?

Rašyti turbūt traukia ta aplinkybė, kad tualetas – ne vien privati, bet kartu ir vieša vieta. Joje žmogus gali nerizikuodamas išpažinti savo vertybes ir išsakyti problemas, kurios kitoje viešoje vietoje būtų nepriimtinos ir neskelbtinos (Gonos ir kt. 1976). Juk latrinistas rašo tikėdamasis, kad jo piešinius, prozą ir eiles matys ir skaitys kiti. A. Dundesas pabrėžia socialinį reiškinio pobūdį, jis nepritaria nuomonei, kad latrinalija – tai pavienių asocialių, nebrandžių iškrypėlių užsiėmimas (Dundes 1965: 92, 101–104).

Motyvų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, dvilypis civilizuoto žmogaus požiūris į purvą ir ekskrementą – visų purvų purvą. Su juo susidūrę žmonės jaučia didelį nerimą ir diskomfortą. Jie siekia švarinti, valyti, tvarkyti visokio pobūdžio atmatų sankaupas. Tačiau žmonės išliko neabejingi ekskremento patrauklumui ir žavesiui (van der Geest 2007: 381, 393), nesiliovė tikėti švarinamąja, apvalomąja, stiprinamąja, sureikšminamąja purvo galia – su sąlyga, kad tos atmatos žmogiškos kilmės (Laporte 2000: 38; Фрейд 2009: 192; Юнг 1994: 190–194).

Ką nors išdaigiškai užrašyti ar nupiešti tualete skatina dar viena aplinkybė. Viešasis tualetas – padaužoms gana draugiška įstaiga, kurioje galima ir nebaudžiamai pasikeikti, ir parūkyti, ir kitais asocialiais būdais paišdykauti. Reali nuobauda gresia tik už gamtinių reikalų atlikimą viešoje vietoje. Lietuvoje už šlapinimąsi ant prezidentūros pastato sienos nukentėjo nemažai užsieniečių, netoliese pasivaišinusių alaus baruose. JAV už analogišką viešosios tvarkos pažeidimą griežtą bausmę 1982 m. gavo Ozzy Osbourne‘as, girtas ,,išniekinęs“ šventąjį Alamo memorialą. Vilniuje šalia Taurakalnio alaus baro stovinčių namų gyventojus metų metus žiauriai engė alaus mėgėjai, nuolat užbėgdavę nusilengvinti. Dėl to teko ir tvorą prie alubario statyti, ir visų kitų priemonių imtis. Vilniuje, Stanevičiaus g. 52-ajame name iš vidaus virš laiptinės įėjimo rastas lapas, kuriame parašyta: „Gerbiami kaimynai, plačiau šypsokitės, kai nesivaržydami atliekate savo gamtinius reikalus, kur papuola – nes jus filmuoja kameros. Vėliau, kai turėsim daugiau vaizdų, geriausius iškabinsime laiptinės skelbimų lentoje, kad galėtumėte pasigrožėti savo atvaizdais iš antro galo. :)“.

Kultūriniai draudimai turbūt yra svarbiausia priežastis, dėl kurios latrinalija tebėra mažai ištyrinėta. Kita vertus, kultūriniai draudimai labai naudingi. Jeigu visuomenė jų laikosi, vadinasi, ji susitelkusi, jos narius vienija tarpusavio priklausomybė. Kultūriniai draudimai, kaip platesnės įsitikinimų sistemos sudedamoji dalis, yra pagrindas, kuriuo remdamiesi žmonės įsigudrina veikti painioje ir priešiškoje aplinkoje. Ritualai, supantys tokiais draudimais paženklintus objektus, įgalina pasijusti situacijos valdovu, ypač kai tą situaciją (pavyzdžiui, mirtį, ligą, kūno funkcijas ir netgi orus) nelengva kontroliuoti. Kadangi kultūriniai draudimai yra chaoso ir netvarkos priešas, laikytis jų labai verta (Allen, Burridge 2006: 9). Deja, žmogui patinka draudimus laužyti. Sulaužęs draudimą (o tai padaryti nėra lengva) žmogus pasijunta kaip niekad laisvas. Ne paslaptis, kad pavojingomis ir nepigiomis draudimų laužymo pramogomis privilegijuotieji visuomenės nariai retsykiais vis pasisvaigina. Likusieji gauna tenkintis vaizduotės gaminiais, detektyviniais romanais, šlapinimusi liftuose ir laiptinėse. Taip pat ir tualeto sienų marginimu. Tualetas – kultūrinių draudimų laužymui palanki vieta. Jame įmanoma išgyventi ekstazę, trumpam išsivadavus nuo tvarkos, rimties, atsakomybės pančių. Noras patirti džiugų svaigulį, apimantį, pažeidus kultūrinį draudimą kalbėti, pavyzdžiui, apie kūno šalinamąją veiklą, turėtų būti svarbi psichologinė priežastis, skatinanti piešti ir rašyti tualete.

Ir iš tikrųjų, didelė latrinalijos dalis susijusi su defekacija / urinacija. Gali būti, kad psichologinė motyvacija rašyti kyla iš infantiliško troškimo žaisti fekalijomis ir meniškai jas aplink save išvedžioti. Verta atkreipti dėmesį į ryškią paralelę tarp defekacijos ir rašymo (writing–with–ink) proceso, taip pat į latrinalijoje atsispindinčią, įvairiose kultūrose gyvuojančią defekacijos ir rašymo simbolinę sutaptį (Dundes 1965: 102–104).

Latrinistų klausimu tyrinėtojai nesutaria. Kai kurie pastebi, kad vyrai didesni latrinistai negu moterys (ten pat, 100, 102). Kiti skirtumų neranda, dar kiti nustato, kad moterys dažniau negu vyrai mintis ir jausmus išlieja ant tualeto durų ir sienų. Neišvengiamai kyla ir kitų psichologinio pobūdžio klausimų: kas verčia trokšti palikti ženklą, kad esi? Kokia yra psichologinė šio troškimo svarba? A. Dundeso manymu, atsakymą duos pati latrinalija. Kai daugiau sužinosime apie latrinistus, kai turėsime geresnės kokybės tarpkultūrinių duomenų, tuomet ir pamatysime, kieno tiesa (Dundes 1965: 104).

Palyginti su XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, latrinalijos tyrimų skaičius šiuo metu netgi  sumažėjo, o latrinaliją aiškinančių teorijų įvairovė neišsiplėtė. Psichologas Nickas Haslamas visas teorijas suskirstė į šias keturias grupes: 1) latrinalija – tai žmogaus kasdienių minčių ir troškimų atspindys, kitaip sakant, individualios psichologijos atšvaitas; 2) – slaptosios psichologinės dinamikos padarinys; 3) – vyraujančių socialinių vertybių atspindys; 4) – visuomenėje glūdinčių konfliktų simptomas (Haslam 2012: 130–134). Kiekviena iš teorijų liudija, kad latrinalijos tyrimai įgalina pamatyti netikėčiausių dalykų įvairiausiose gyvenimo srityse.

Jei nebūtų latrinalijos, sunku būtų pastebėti ryšį tarp kalbos ir nešvaros. O jis gyvuoja. Istoriniai duomenys liudija, kad iš to ryšio radosi net moderni visuomenė. Įvykiai klostėsi audringai. 1539 m. rugpjūtį Prancūzijos karalius Pranciškus I išleido ediktą, kuriuo remiantis prancūzų kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Aptramdžius kalbinį chaosą, apkuopus šalies administravimą žlugdžiusias kalbos šiukšles, imtasi materialinės nešvaros likvidavimo. 1539 m. lapkritį karalius išleido kitą ediktą, reikalavusį pašalinti žmogaus gyvybinės veiklos atmatas iš Paryžiaus miesto viešųjų erdvių ir depozituoti jas privačiose valdose, specialiai tam tikslui skirtose patalpose. Tai iš esmės reiškė ekskremento privatizaciją. Šis istorinis dokumentas atvėrė kelią mažų mažiausiai miestų tvarkymui, planavimui, tualetų statybai. Tačiau policinėmis priemonėmis įgyvendinamai ekskremento privatizacijos idėjai žmonės piktai priešinosi. Kur tai matyta – varžyti, dabar sakytume, prigimtinę žmogaus teisę tuštintis ten, kur širdis geidžia?! Jeigu tais laikais Strasbūre jau būtų veikęs  Žmogaus teisių teismas, jis būtų užfiksavęs rekordinį skundų skaičių. Tik nei skundai, nei protestai, nei liaudies rūstybė nesustabdė švarinimosi proceso. Atmatų vadyba virto socialinės kontrolės priemone, įgalinusia modernios visuomenės atsiradimą. Modernybės higieninis aparatas pavertė pilietį privačiu individu, represuojančiu tai, kas kūniška (Laporte 2000: 2–9, 27–33; Gunn 2006: 83–84).

Kalbos ir aplinkos švarinimo tolimus laikus iliustruoti padėtų M. de Montaigne’is (1533–1592). Jis perspėjo, kad kiekvienoje tautoje daug papročių, kurie kitiems atrodo ne tik keisti, bet ir trikdantys ar net barbariški. Už tai pastabųjį, įžvalgųjį, refleksyvųjį autorių dažnai cituoja liaudies kultūros tyrinėtojai. Mums Montaigne’is įdomus dėl to, kad gimė abiejų istorinių ediktų apie valstybinę kalbą ir gatvių švarą paskelbimo išvakarėse. Įsidėmėtina, kad apdairūs Montaigne’io tėvai iš anksto apsisprendė nemokyti sūnaus nešvarios prancūzų kalbos. Jie sukūrė naujagimiui švarią, perspektyvią ir kultūringą aplinką, kurioje skambėjo vien lotyniškas žodis. To meto prancūzų šviesuomenei jau atrodė beprasmiška kalbėti su vaikais prancūziškai. Gimtoji kiekvieno kultūringo prancūzo kalba, anuometiniu supratimu, privalėjo būti lotynų (Posner 2004: 152–153).

Latrinalijos studijos – ne tik įdomus, bet ir aktualus užsiėmimas. Latrinalija, kaip ir kitos liaudies  praktikos, talpina savyje daugelį prasmės klodų. Latrinalija gana nešvanki, tad ją praktikuoja ne visi. Vadinasi, latrinalija perteikia tik dalies žmonių mintis apie tikrovę: kokia ji, latrinistų manymu, yra arba turėtų būti. Turint mintyje šį latrinalijos ypatumą arba ribotumą, reikia vis dėlto pripažinti, kad latrinalija atspindi tą minčių verpetą, kuris sukasi ne atskiro išskirtinio individo, o daugelio žmonių galvose. Ji parodo, kokie jausmai neduoda visuomenei ramybės, kokie vaizdiniai užvaldė didesnio ar mažesnio kolektyvo (bendrijos, tautos) vaizduotę. Palyginti su spauda ar kitomis masinės informacijos priemonėmis, latrinalijos visai neįmanoma cenzūruoti. Lygiai taip pat neįmanoma jos cirkuliavimo (tiražo) policiniais metodais reguliuoti. Dėl to latrinalinė informacija kartais patikimesnė už kai kurių mokslinių tyrimų rezultatus (Dundes 1965: 92–93; Gonos ir kt. 1976; Otta ir kt. 1996).

Nors vis dar pasitaiko abejojančių, ar verta latrinistų rašliavai skirti tiek daug dėmesio, latrinalijos tyrinėtojų netrūksta. Tačiau darbų, kuriuose būtų labai išsamiai aptartas latrinalijos turinys, temos, žanro ypatumai ar latrinalijos rašymo praktika, vis dėlto mažai. Patiems svarbiausiems reikėtų priskirti  jau minėtą H. E. Luedecke straipsnį ,,Grundlagen der Skatologie” (1907), kurį pavyzdiniu laikė A. Dundesas. Kitas būtų jau paties A. Dundeso darbas  ,,Here I sit“ (1965). Labai išsamūs ir Brazilijos psichologų darbai (Otta ir kt. 1996; Teixeira ir kt. 2007)

Latrinalijos rašymo praktika dar visai mažai ištyrinėta ir suprasta, kadangi duomenų gauti ypač sunku. Latrinistai nori išlikti nežinomi. Juos apklausti beveik neįmanoma. Šiuo požiūriu latrinistai  nekalbiausi iš kitas grafičio rūšis praktikuojančių asmenų.       

Latrinalijos turinys būna žodinis (eiliuoti ir neeiliuoti tekstai) ir grafinis. Autoriai skirtingai kategorizuoja žodinę latrinaliją. Pavyzdžiui, A. Dundesas latrinalijos turinį suskirstė šitaip:

1. Skelbimai arba mandagūs prašymai. Jų pobūdis dažniausiai seksualinis.
2. Reikalavimai arba komandos. Dažnai jos susijusios su defekacijos mechanika.
3. Humoristinės neva instrukcijos.
4. Komentarai, kurių autorius – pati įstaiga arba klientas.
5. Asmeninio pobūdžio raudos, aimanos ar introspekcijos.

Autoriaus pastebėjimu, šios kategorijos gyvuoja nebūtinai grynu pavidalu (Dundes 1965: 94–100).

Turinyje išryškėja konkrečios temos. Pavyzdžiui, ekskremento ir aukso simbolinė sutaptis. Ją įmanoma aptikti ne tik latrinalijoje, bet ir folklore (Dundes 1965: 98). Analinė tema  latrinalijoje labai ryški. Jos svarų indėlį į vokiečių kultūrą ir išskirtinį vaidmenį liaudies ir elito (Liuteris, Mocartas, Getė) gyvenime išsamiai išnagrinėjo A. Dundesas (1984). Kitų tyrinėtojų dėmesys elitinės kultūros atstovų plėtotai analinei temai taip pat neblėsta. Štai filologas ir folkloristas W. Miederis (2003) išanalizavo W. A. Mozarto skatologinio rašymo stiliaus ryšius su liaudies patarlėmis. Politinė tema, A. Dundeso pastebėjimu, latrinalijoje nėra dažna (Dundes 1965: 98). A. Lipkovo monografijoje pateiktas tik vienas politinio tualetinio grafičio pavyzdys (Липков 2001: 245). Seksualinė tema latrinalijoje labai išplėtota. Seksualumas glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su ekskrementalumu (Фрейд 2009: 589). Kaip žinia, sekso tema kartu su defekacijos ir mirties temomis sudaro draudžiamiausių temų ,,trejukę“. Latrinalinės temos daugiausia ir būna tabuizuotos, todėl latrinalijoje turėtų atsispindėti visos trys. Tam lyg ir nėra kliūčių: temos geba viena kitą atstoti, simbolizuoti, būti viena kitos metafora. Pavyzdžiui, Andalūzijos gyventojų supratimu, seksas yra tikrų tikriausias mirties įrankis, kuriuo ypač linkusios operuoti moterys (Brandes 1980: 84–87). Tačiau mirties tema latrinalijoje reta. A. Dundeso publikacijoje (1965) tėra vienas intelektualiosios latrinalijos žanrui priskirtas pavyzdys, kuriame tiesiogiai kalbama apie mirtį: ,,God is dead”. Nietzsche. / ,,Nietzsche is dead”. God. (Dundes 1965: 97). A. Lipkovo knygoje – nė vieno (Липков 2001: 231–257). Gali būti, kad mirties temą latrinalijoje netiesiogiai išreiškia tekstai apie narkotikus, gyvenimo beprasmybę. Tačiau tai tik mūsų spėjimas. Jeigu latrinalijoje nepavyktų aptikti aiškiai ir savarankiškai skambančios mirties temos (o juk ji tokia visur esanti,  visa persmelkianti), kiltų klausimas: kodėl?  Ir į jį būtų nelengva atsakyti.

Įrašų gausoje ir įvairovėje išsyk matyti latrinalijos tradiciškumas. Eiliuoti ir neeiliuoti įrašai yra tradiciniai tiek formos, tiek ir turinio požiūriu. Beveik  nepakitusius tyrinėtojai juos aptinka skirtingose pasaulio vietose. A. Dundesas užsimena, kad atsitiktinis užrašas ilgainiui gali virsti tradiciniu (Dundes 1965: 91–92). Tačiau tuoj pat kyla kitas klausimas: nacionalinė latrinalija? Yra ar nėra? Toliau rikiuojasi kiti klausimai: kaip latrinaliją paveikė (jeigu paveikė) privataus tualeto įsigalėjimas buityje? Kas radosi iš prieštaros: viešas tualetas vs. privatus tualetas? Ką dar galėtų ši prieštara ateityje sukurti? Kaip naujosios ryšio technologijos  paveikė latrinaliją? Į šiuos klausimus mėgina atsakyti įvairių sričių specialistai.  

Kur ieškoti latrinalijos? Žinoma, viešajame tualete. Nors retsykiais jame vis atsiranda kliūčių. Pavyzdžiui, tualeto interjero apdaila. Turime mintyje kietą, slidžią, lengvai nuvalomą, rašymo, brėžimo, raižymo, išėsdinimo priemonei praktiškai neįveikiamą sienų, grindų, lubų dangą. Šis iššūkis verčia latrinistus ieškoti nebanalių išeičių. Originalių sprendimų pasitaiko internete. Atitinkamuose puslapiuose latrinalijos tyrinėtojai (entuziastai) talpina nuotraukų kolekcijas. Kai kuriose gerai užfiksuotas tualeto interjeras. Bet tai toli gražu ne viskas, ką latrinalijos labui gali pasiūlyti internetas.

Viešojo tualeto ir interneto sutaptis? Tualeto virtualizacija? Mūsų akyse tualetas kraustosi į internetą. Tiesa, ne visas. Realiojoje erdvėje lieka žmogaus fiziologinėms eliminacinėms funkcijoms tenkinti skirta tualeto dalis. Visa kita (įskaitant latrinalinę tualeto dalį) keliauja į virtualiąją erdvę. Tad nekelia nuostabos interneto palyginimai su bedugne išviete, o kai kurių individų internetinės produkcijos – su latrinalija. Kaip pastebi  A. Lipkovas, ypač verta tyrinėti interneto ir latrinalijos sąsajas, nes internetą su latrinalija, jo žodžiais tariant, sieja dvasinis ryšys (Липков 2002: 38 ).

Gali būti, kad modernus latrinistas nebūtinai rašo ant tualeto durų ar sienų. Jis galbūt vengia darbuotis viešajame tualete, bet mielai siautėja viešojoje interneto erdvėje. Pastaruoju metu pasirodo straipsnių, kuriuose aptariama sekstingo (sexting), internetinės pornografijos, latrinalijos įtaka savigriovai virtualioje, o kartu ir realioje erdvėje. Padažnėjusios savigriovos atvejus autoriai kol kas aiškina įvairiai: tai dopamino poveikiu žmogaus organizmui, tai pripratimu… Kai kuriems nukentėjusiesiems reikalinga specialisto pagalba (Weis, Samenow 2010; Ryan 2010; Ferguson 2011).

Latrinalija turbūt laikytina internetinės pokalbių svetainės prototipu. Latrinalijos reiškinį stebintys entuziastai ir profesionalai nurodo, kad latrinaliją, kaip komunikacinę sistemą, galima būtų palyginti su blogu arba chatu. Šios sistemos panašios. Tiek bloge, tiek chate, tiek ant sienos tualete paskelbta tema ar užduotas klausimas skatina publiką atsiliepti. Atsiliepimų, atsakymų, komentarų skaičius susijęs su temos / klausimo pobūdžiu. Kuo tema / klausimas labiau provokuoja, tuo daugiau komentarų jis susilaukia. Tualeto durys ar siena – tai tarsi diskusijų forumas. Tik geresnis, kadangi visai anoniminis. Anonimiškumas garantuoja, kad autoriai rašo sąžiningai, o jų nuomonės autentiškos. Latrinalinei komunikacijai ant sienos išsiplėtojus ir įsisiūbavus, darosi neaišku, kuris kurio klausė – kuris kuriam atsakė. Autorius įmanoma atskirti nebent tik iš rašysenos ar rašymo priemonės. Tai ragina į visą latrinalinį audinį pažvelgti iš naujo kaip į nematytos daugiarankės, daugiagalvės, daugiabalsės būtybės kūrinį – chaotišką, begalinį, daugiaprasmį, nepakartojamą, nepabaigiamą. Palyginti su internetu, latrinalija lėtesnė. Komentaro iš tualeto kartais tenka ilgokai palaukti, bet dažniausiai jis pasirodo per porą dienų. Kita vertus, latrinalija – patvaresnė. Ranka darytas įrašas išlieka ilgam, kartais jo pėdsakus įmanoma įžiūrėti net po daugelio metų. Internetinis komentaras, trumpam šmėkštelėjęs akyse, užsimiršta beregint.

Latrinalijos ir interneto sąveika vyksta tam tikra seka. Dažnai ji tokia: autentiškas grafitis iš viešojo tualeto keliauja į internetą. Po to, priklausomai nuo grafičio turinio ir perkėlimą atlikusio asmens ketinimų bei tikslų, formuojasi rezultatas. Kartais teigiamas (skaitmeninis pašlovinimas), kartais neigiamas (skaitmeninės patyčios). Jeigu finišas tragiškas, prasideda nusikaltėlio paieška, įvyksta teismas. Seka būna ir atvirkščia (iš interneto į tualetą), tik tokiu atveju padariniai mažiau žalojantys. Senos tradicinės technologijos (šlapias skuduras, šepetys, skiediklis, blogiausiu atveju dažų skardinė ir teptukas) veiksmingai riboja latrinalijos sklaidą tualete. Sunkiau sekasi naikinti internetinių patyčių pėdsakus. Taigi viešasis tualetas ne visiškai sutampa su internetu. Daug ką šiuo atveju lemia technologijos: naujosios sutaptį įgalina ir skatina, senosios trukdo.

Technologinė grėsmė latrinalijos praktikai didelė, bet dar didesnė ideologinė. Turime mintyje nesiliaujančią kovą prieš lyčių segregaciją tualete, pasisakymus už atskirai vyrams ir atskirai moterims įrengtų tualetų likvidavimą ir pažangių jungtinių (uniseksinių) tualetų įvedimą (Gershenson 2010). Šis siekis, jeigu jį pavyktų visuotinai įgyvendinti, sukeltų problemų tyrinėtojams, kuriuos tualetiniai grafičiai kaip tik ir domina dėl to, kad įgalina aiškiai atskirti moteriškos kilmės latrinalinę produkciją nuo vyriškos.

Literatūra:

Allan K., Burridge K. (2006) Forbidden words. Taboo and the censoring of language. Cambridge university press.
Balikienė M., Balika E., Navickas V. (2013) Gėdingosios kūno funkcijos: tema ir tyrimų perspektyvos // Liaudies kultūra, Nr 2 (149), 48–56.
Banks T. L. (1991) Toilets as a feminist issue: A true story // Berkeley Women’s Law Journal. vol. 6, No. 2, 263–289.
Barcan R. (2010) Dirty spaces: Separation, concealment, and shame in the public toilet // Toilet. Public Restrooms and the politics of sharing. Ed. by Harvey Molotch and Laura Noren. New York University Press, 25–41
Brandes S. H. (1980) Metaphors of masculinity. Sex and status in Andalusian folklore. Philadelphia: University of Pennsylvania Press.
Dundes A. (1984) Life is like a chicken coop ladder: A portrait of German culture through folklore. New York: Columbia University Press.
Dundes A. (1965) Here I sit – A study of American latrinalia // Kroeber Anthropological Society Papers, vol. 34, 91–105.
Ferguson C. J. (2011) Sexting behaviors among young Hispanic women: incidence and association with other high–risk sexual behaviors // Psychiatric Quarterly, vol. 82, 239–243.
Gershenson O. (2010) The restroom revolution: Unisex toilets and campus politics // Toilet. Public Restrooms and the politics of sharing. Ed. by Harvey Molotch and Laura Noren. New York: New York University Press, 191–207.
Goffman E. (2000) Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime. Vilnius: Vaga.
Gonos G., Mulkern V., Poushinsky N. (1976) Anonymous expression. A structural view of graffiti // Journal of American Folklore, vol. 89. No. 351, 40–48.
Gordon B. (2003) Embodiment, community building, and aesthetic saturation in “Restroom world”, a backstage women’s space // Journal of American Folklore, vol. 116. No. 462, 444–464.
Gunn J. (2006) ShitText: toward a new coprophilic style // Text and Performance Quarterly, vol. 26, No. 1, p. 79–97.
Hadolt B. (1999) Shit and politics. The case of the Kolig–debate in Austria // Medische Antropologie,  vol. 11, No. 1, 179–198.
Haslam N. (2012) Psychology in the bathroom. Palgrave Macmillan.
Kudirka V. (1989) Raštai. T. I., Vilnius: Vaga.
Laporte D. (2000) History of shit. MIT press.
Luedecke H. E. (1907) Grundlagen der Skatologie // ,,Anthropophyteia” Jahrbuecher fuer Folkloristische Erhebungen und Forschungen zur Entwicklungsgeschichte der geschlechtlichen Moral. Herausgegeben von Dr. Friedrich S. Krauss, IV. Band. Leipzig: Deutsche Verlagsactiengesellschaft, s. 316–328.
Mays L. W., Angelakis A. N. (2012) Ancient gods and goddesses of water // Evolution of water supply throughout the millennia. Ed. by: Andreas N. Angelakis, Larry W. Mays, Demetris Koutsoyiannis, Nikos Mamassis. London: IWA Publishing Alliance House, 1–17.
Mieder W. (2003) ,,Now I sit like a rabbit in the pepper“: Proverbial language in the letters of Wofgang Amadeus Mozart // Journal of  Folklore Research, vol. 40, No 1, p. 33–70.
Navickas V., Vaičiulienė A. (2010) Žmogaus raidos psichologija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Versus aureus.
Otta E., Santana P. R., Lafraia L. M., Hoshino R. L., Teixeira R. P., Vallochi S. L.  (1996) Musa latrinalis: Gender differences in restroom graffiti // Psychological Reports, vol. 78, 871–880.
Posner R. (2004) The Romance languages. Cambridge University Press.
Ryan E. M. (2010) Sexting: how the state can prevent a moment of indiscretion from leading to a lifetime of unintended consequences for minors and young adults //  Iowa Law Review, vol. 96, p. 357–383.
Teixeira R. P., Otta E.,  Siqueira J. O. (2003) Between the public and the private: Sex differences in restroom graffiti from Latin and Anglo-Saxon countries. Universitade De Sao Paulo. Working Paper No.03/007. 29 p. https://www.researchgate.net/publication/327388509_BETWEEN_THE_PUBLIC_AND_THE_PRIVATE_SEX_DIFFERENCES_IN_RESTROOM_GRAFFITI_FROM_LATIN_AND_ANGLO-SAXON_COUNTRIES
Trahan A. (2011) Identity and ideology: The dialogic nature of latrinalia // Internet Journal of Criminology, 1–9.
https://docplayer.net/35169824-Identity-and-ideology-the-dialogic-nature-of-latrinalia-by-adam-trahan-1.html
Van der Geest S. (2007) The social life of faeces: System in the dirt // Wildness & Sensation: Anthropology of Sinister and Sensuous Realms. Ed. by R. van Ginkel & A. Strating. Apeldorn – Antwerpen: Het Spinhuis, 381–397.
Weis R., Samenow C. P. (2010) Smart phones, social networking, sexting and problematic sexual behaviors – a call for research // Sexual Addiction & Compulsivity, vol. 17 (4), 241–246.
Липков А. И. (2001) Толчок к размышлению, или Все о сортирах. М: «Совершенно секретно».
Липков А. И. (2002) Русский сортир на фоне Востока и Запада // Сосуды тайн: туалеты и урны в культурах народов мира. Составители: И. А. Алимов, А. А. Хисматулин. – СПБ: «Азбука–классика», Петербургское Востоковедение.
Фрейд З. (2009) Интерес к психоанализу. Минск: Попурри.
Юнг К. (1994) Либидо, его метаморфозы и символы. Санкт–Петербург: Техническая книга.

Monikos Balikienės, Deivido Gailiaus, Vytauto Navicko, Tomo Reves, Vykinto Šaknio, Danieliaus Zakševskio nuotraukos: