A. Kalėdienė. Etninės kultūros apraiškos festivaliuose

Pastaraisiais metais didėjant migracijai ir plintant kosmopolitinėms idėjoms, jaunimo   subkultūrinių grupių dalyviai vis dažniau domisi etninio tapatumo idėja. Nemaža dalis Lietuvoje vykstančių lauko festivalių („Kilkim Žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Margos Pievos“, „Vilkų Žiema“, „Tėvynei“, „Iš kartos į kartą“ „Jotvos vartai“, „Apuolė 854“ ir kt.) ir netgi kai kurių miestų šventės (Trakų viduramžių šventė, Kauno Hanza dienos, Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje) savo muzikines ir kultūrines programas kuria siekdami puoselėti ir populiarinti etninę kultūrą.  Minėti  jau tradiciniais tapę festivaliai (pradėti po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo), dalyvių įvairovė ir gausa liudija didėjantį susidomėjimą etnine kultūra, poreikį ieškoti jos šiuolaikinių interpretacijų.

Festivaliais čia laikomi renginiai, turintys tęstinę tradiciją, dažnai vykstantys kelias dienas. Dalis tokių festivalių (lauko festivaliai) vyksta gamtoje (ežero pakrantėje ar kitoje vaizdingoje vietovėje), šie festivaliai organizuojami vasarą ir kviečia lankytojus keletui dienų įsikurti palapinėse pabėgant nuo miesto šurmulio. Kita festivalių dalis (žiemos festivaliai) sugražina lankytojus į miesto erdves (koncertų sales, muzikinius klubus ir pan.).

Atliekant lauko tyrimą nuo 2011-tų metų aplankyta per 40 įvairių festivalių Lietuvoje ir 2 festivaliai užsienyje (Ukrainoje ir Latvijoje).

Muzikinė festivalių programa

Muzika yra esminė daugelio festivalių programos dalis. Lauko festivaliuose Lietuvoje pasirodo ne tik vietinės, bet ir užsienio grupės. Būtent muzika dažnai yra tai, kas patraukia lankytojus pirmą kartą apsilankyti viename ar kitame festivalyje.

Tarp tyrimo metu lankytų festivalių daugiausiai skirtų metalo ir roko muzikai. Visgi, tokiuose festivaliuose kaip „Kilkim Žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Margos pievos“ skambanti metalo ir roko muzika dažnai susijusi su pagonybe ir istorija (pagoniškas metalas, power metalas, patriotinis rokas) ar folkloru (folk metalas, folk rokas).

Lietuvių pagoniško metalo grupės („Obtest“, „Juodvarnis“, „Angis“, „Andaja“ ir kt.) bei power metalo grupės („Thundertale“ ir „Soul Stealer“) savo tekstais kviečia prisiminti protėvių žygius, jų kovą prieš kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus, laimėtus mūšius, protėvių tikėjimą ir kultūrą. Tokios tematikos dainų tekstai dažnai paskatina klausytojus pasidomėti tautos etnine kultūra, gilinti savo mitologijos ir istorijos žinias. Kalbėdamas apie muzikos poveikį visuomenei vienas iš „Obtest“ narių teigė, kad „[poveikis] per muziką: mes tokie išeinam, žinai, su barzdom, o ten pypliai stovi 18-kos, ir jie tiki tai, ką tu sakai jiem. Jie tiki, kad tikrai devyniaragis, jie tiki tikrai, kad tenais protėviai, visa kita, nu tarkim, aš apie tekstus, pompastiką kažkokią. Jie tuo tiki, supranti, jiem tai gali būt kaip kibirkštis kažkam. Tai turi tarnaut kaip kibirkštis, kuri gali uždegt, žinai, kuri gali duot, impulsą žmogui savyje kažką išlaisvint, kažkokias jėgas.“ (interviu su E., 2014 m.)

Panašią įtaką daro ir į festivalius atvažiuojančios užsienio grupės. Lietuvos festivaliuose ne kartą lankęsi latviai „Skyforger“, ukrainiečiai „Nokturnal Mortum“, baltarusiai „Gods Tower“ Lietuvos festivalių lankytojus supažindina su savo kultūra.

Be to, 2014 metų „Kilkim Žaibu“ festivalyje besiplaiksčiusios Ukrainos vėliavos ir viešai paskelbtas festivalio organizatorių Ukrainos nepriklausomybės palaikymas rodo, kad jie neabejingi ir politinėms aktualijoms. Kitas to pavyzdys baltarusių nacionalinių vėliavų gausa. Į „Kilkim Žaibu“ atvykę baltarusiai teigia, kad „čia jie jaučia laisvę, kurios negali jausti savo tėvynėje“ (iš tyrėjos dienoraščio 2012 m.).

Festivalių muzikinę programą papildo ir kitos užsienio grupės. Dažnai kviečiamos populiarios metalo grupės, kurios padeda į festivalį pritraukti daugiau lankytojų.

Etninės kultūros puoselėjimą festivaliuose skatina folkmetalo ir folkroko grupės („Žalvarinis“, „Atalyja“ ir kt.) bei folkloro ir neofolkloro kolektyvai („Gyvata“, „Marga muzika“, „Ugniavijas“ ir kt.). Šios grupės pristato lietuvių ir kitų tautų folklorą pateikdami savitas jo interpretacijas. Vienos iš „Žalvarinio“ bei „Margos muzikos“ vokalisčių teigimu „[…] folkloras ir turi tą gražumą išlikti savimi kada tu papuoši jį šiuolaikiniu rūbu, tarkim, rokavai sugroji „Alaus alaus“ ar sudainuoji sutartinę, bet geram roko ritme, arba tarkim akustiniam, arba orkestro aranžuotėje. […] „Žalvarinis“ būtent yra va ta vat grupė, kuri įeis į Lietuvos istoriją kaip išlaikiusi folklorą gyvą, nes mirtis folklorinė tokia yra labai stipriai matoma“. (Iš interviu su L., 2015 m.).

Kultūrinė festivalių programa

Kitas festivalių aspektas yra kultūrinė programa. Ji labiau būdinga vasarą vykstantiems lauko festivaliams. Čia etninė kultūra pristatoma menais ir paskaitomis, sporto užsiėmimais, amatų kiemuose verdančiu gyvenimu, rekonstruktorių kariniais pasirodymais. Dažnai šie elementai papildo muzikinę programą.

Menų baltiška ar etninė kultūros tematika pristatymas lankytojus kviečia susipažinti su šiuolaikinėmis baltų kultūros interpretacijomis. Baltiško meno sklaida galima vadinti ir festivalių teritorijos dekoracijas, kurios padeda sukurti savitą festivalio estetiką, tarsi nukelti lankytojus į kitokį pasaulį.

Paskaitos, skaitomos istorikų, etnologų, archeologų ir kitų baltų kultūrą tyrinėjančių mokslininkų, taip pat įgyja vis didesnį populiarumą. Pavyzdžiui, festivalio „Mėnuo Juodaragis“ paskaitų palapinė dažnai nesutalpina visų norinčių pasiklausyti vienos ar kitos paskaitos. Galimybė skaityti paskaitas ne universitetų auditorijose, o neformalioje festivalio aplinkoje leidžia mokslininkams savo tyrimų medžiagą pristatyti platesnei auditorijai.

Dar vienas kultūrinės programos elementas – sporto varžybos. Festivalių metu užsiimama ne tik modernaus sporto šakomis (pvz. organizuojami futbolo turnyrai), bet ir siekiama prisiminti senovinius žaidimus. Rengiamos ripkos varžybos, žaidžiamas vikingų futbolas.

Amatų kiemo atsiradimas festivalių teritorijoje leidžia lankytojams susipažinti su įvairiais tradiciniais amatais ir patiems juos išbandyti. Dažni tokie užsiėmimai kaip juostų pynimas, žolininkystė, medžio drožyba, žalvarinių papuošalų gamyba. Amatų demonstravimas leidžia supažindinti visuomenę su materialiniu protėvių kultūros paveldu. Baltiška juvelyriška užsiimantis rekonstruktorius teigia, kad: „tiesiog kiaurą dieną, ištisai neužsidaro, turi vis šnekėt ir šnekėt, visiems žmonėms įdomu, jie klausia, vadinasi, ir atsakymą gauna kažkokį ir būna visą laiką ten kažkokių tokių dalykų, kurie neteisingi ir jiems papasakoji, stengiesi pasakyt, kad nu va čia taip yra. Tai jau kažkokie šviesesni išeina, tai jau irgi gerai“ (interviu su G., 2013 m.).

Greta amatų kiemo įkuriamos karių stovyklos leidžia susipažinti su baltų kario gyvenimu. Čia demonstruojami ginklai ir šarvai, kalvystės amatas. Festivalio lankytojai gali ne tik pabendrauti su rekonstruktoriais ir sužinoti daugiau apie istoriją, bet ir patys išbandyti šaudymą iš lanko ar ieties metimą, pasimatuoti šarvus ir sužinoti kiek gi iš tikro sveria istorinio rekonstruktoriaus kostiumas. Rekonstruktoriai teigia, kad toks dalyvavimas įvairiuose festivaliuose yra itin svarbus jų veiklos elementas, nes taip jie „skatina visuomenę domėtis istorija, su ja supažindina, skatina tautines pažiūras, patriotiškumą, pilietiškumą ir taip toliau“ (iš interviu su T., 2013).

Kita istorinių rekonstruktorių veikla festivaliuose – kovų demonstravimas. Tam rengiami turnyrai, kuriuose kovojama vienas prieš kitą. Tokios kovos leidžia lankytojams pamatyti protėvių kovos technikas ir įsijausti į veiksmą tarsi į sporto varžybas: „po kovos, tai irgi tenais, žodžiu, visokie ten senukai, diedukai prieina: „o, čia, vyrai, šaunuoliai“, ten dar kažką. Jeigu ten kokie nors stovi buduliai: „o čia gerai čia kažkam uždavė“, ta prasme, jie tenais savaip, smūgius skaičiuoja, mato kur įlenktas šalmas ar kas, ten: „jėga, tas tenais pavarė, tas nepavarė“, nu tokias vat irgi, tokia reakcija. Moterys tenais būdavo užsiima už akių, aikčioja, ta prasme, klykia, cypauja kai stipriai duoda. Tokių esu girdėjęs kaip netgi masinis aiktelėjimas būna, kai pavyzdžiui, iš tikrųjų labai pavojingai praeina kirtis arba netgi tiesiog pataiko į kažkokį veidą“. (Interviu su G., 2013 m.).

Kovas ir patys rekonstruktoriai suvokia kaip sportą, kuris turi savitas taisykles.

Festivaliai vis dažniau tampa etninės kultūros puoselėjimo erdvėmis. Čia atgyja etninė muzika ir kiti menai; demonstruojami amatai ir istorinės kovos; vyksta paskaitos ir amatų pamokos. Festivaliuose besilankantys žmonės supažindinami su savo ir kitų tautų etnine kultūra, istorija, mitologija.

Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto, Kultūrų studijų ir etnologijos katedros doktorantė ir VDU Kultūros tyrimų centro jaunesnioji  mokslo darbuotoja