R. Jasukaitienė. Visų sodas

Su Rimučiu mokėmės pradinėse klasėse. Juodbruvis, gražus berniukas, panašus į mamą, tokią pat juodaplaukę, garbanotą, su duobotėmis skruostuose ir retu tarpdančiu. Graži moteris, net mes, vaikai, šitai pastebėjome. Be to – kvatoklė, balsas sodrus, melodingas. Dirbo ji bare. Moterys pavydėdamos sakydavo, kad vyrai ten ne vien alaus traukia… 

O Rimutis – priešingai, tylus, mąslus berniukas, retai įsitraukdavo į mūsų žaidimus. Visai kitokio temperamento buvo jo pusbrolis Sigitas. Jo visur pilna: ir žaidimuose, ir išdaigose. Ir jau nuo mažumės prie mergaičių smailas.  Per pertraukas gaudydavo, po pamokų siūlydavosi portfelį panešti… Buvo jie  brolių vaikai, bet jau tokie nepanašūs…

Buvo kalbama, kad  abu broliai – buvę stribai, ką tas žodis reiškia, buvome per maži suprasti.  Bet iš to, kaip mama jį ištardavo, jutau – negeras.  Sklido kalbos, kad abu broliai mėgsta išgerti. Sigučio tėvas dar ir peštukas, kliūdavo nuo jo ne tik svetimiems, bet  ir savai šeimai.

Rimutis su tėvais  gyveno senoj, gražioj sodyboj. Tiesiog senam sode. Labai pavydėjau jam, kaip ir kiti vaikai, gyvenantys tarybinio ūkio pastatytuose vienodų plytų namuose – be medelio, be gėlės… Užtat mūsų gatvelėj buvo daug mano amžiaus vaikų! Prisigalvodavom žaidimų, išdaigų… Nuobodu nebūdavo!

Pasiobuoliauti visu pulku traukdavom į tą seną sodą. Girdėjau sakant, kad tas sodas – visų, kad ten visi gali obuoliauti. Ūkio, – atsakydavo mama, kai perklausdavau. Jei visų, tai visų, vadinasi, galima ir mums,  neišvarys. Rimučio mama nebuvo patenkinta, kad atlendam prie pat namų, kad įsikorę  į kriaušę, augančią po pat langais, draskom, plėšiam su lapais dar neprinokusius vaisius. 

O po ta kriauše įtaisytos sūpuoklės: ant dviejų pakabintų  virvių – platokas lentgalys permestas. Sūpynės  irgi visų… Smagu pakilti virš kriaušės, virš  sodo! Įsivaizduoti, kad plauki per putotas marias, ir nebijai nuskęsti. O kai nusibosdavo suptis, patraukdavom į kitą sodo galą, kur sirpo vyšnios, noko slyvos.

Rimutis retai prie mūsų „gaujos“ prisidėdavo, tupėdavo užsidaręs vienas, paslapčia žvilgčiodavo pro langą, užtrauktą megzta užuolaida,  o vadinamas išeiti laukan nedrąsiai  atsikalbinėdavo. Nesmagu jam būdavo, mačiau, kad nejauku, o ko – nesupratau. Gal kad siaučiam po jo sodą? Tėvai tikriausiai pabumbėdavo…  

Prie sodybos pamenu buvus didoką tvenkinį, apaugusį gluosniais.  Iš vieno šono prūdas, apsitraukęs maurais, kitame krašte žydėjo baltosios lelijos. Maudytis jis nebuvo tinkamas, dugnas dumblėtas, bet karpiams – kaip tik. Kaimo vyrai mėgdavo pažvejoti – tvenkinys irgi  visų.

Tik po daugelio metų supratau, kad ši graži sodyba turėjo savo tikruosius šeimininkus, kai dar nebuvo visų… Niekas apie juos nekalbėjo, o juk senesnieji turėjo prisiminti – trėmimų metai dar nebuvo nutolę į ūkanas, į „senoves“, kaip mums, vaikams, atrodė.  Ar sugrįžo, ar atgavo savo namus tie į sibirus išvežti žmonės – nežinau. Nežinau jų pavardžių, nepasidomėjau jų likimu. Gyvenome jau kitoje vietoje, apie Rimutį irgi sužinojau iš klasės draugės, su kuria ilgą laiką susirašinėjome.

Išaugo į gražų jaunuolį, ne viena mergaitė dėl jo dūsavo. Mano draugė – irgi. Išlydėjo į armiją, žadėjo laukti. Laiškai, laiškai, o laiškuose – dar labiau sustiprėjęs ilgesys ir … nerimas. Afganistanas – šiurpus, grasus  žodis. Afganistanas – tolygus nuosprendžiui. Tad buvo uždrausta šį žodį minėti, laiškai ateidavo be atgalinio adreso, be antspaudo – karinė  paslaptis, nujaučiama, bet balsu netariama.

Grįžo Rimutis cinkuotame karste. Su kareivių palyda. Draugė rašė, kad ant karsto dangčio buvęs mažas stiklinis langelis, pro kurį matėsi vaikino ranka su tėvo dovanotu brangiu laikrodžiu… Laikrodis buvo sustojęs. Ar buvo tas stiklinis langelis – abejoju. Gal draugei taip atrodė dramatiškiau? Kaip ir meilės istorija be pačios meilės. Tikra tik tai, kad sustojo ne tik laikrodis… Rimučio tėvas įjunko į alkoholį. O motina? Niekas jos žmonėse nebematė. Bare dirbo kita, ne tokia graži moteris. Vaikiūkščiai aplenkdavo sodą, nors jis tuo metu  dar tebebuvo visų…