Kaip teigia žymus civilinės teisės specialistas Vytautas Mizaras, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas, paskelbtas praėjusią savaitę, atveria įstatymų leidėjui galimybes teisiškai lygiaverčiai su tradicine šeima globoti ne tik nepilnas vieno tėvo ir vaiko šeimas, bet ir tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą.
Jei Vytautas Mizaras teisus, tai jo pareiškimas, kad mūsų Konstitucijos nuostatos atveria teisines galimybes pripažinti tos pačios lyties asmenų gyvenimą šeima, ne vieną Lietuvos pilietį gali nustebinti. Logiškai mastant, jei jau mūsų Konstitucija leidžia tos pačios lyties asmenims kurti šeimas, tai taip pat turėtų nekliudyti tokioms šeimoms įvaikinti vaikus ir juos auginti bei auklėti. Bet ar turi kokį nors ryšį nustebusio piliečio nuomonė su Lietuvos Respublikos Konstitucijos turiniu ir KT interpretacijomis?
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, į minėtą klausimą galima atsakyti vienareikšmiškai – ryšys yra, ir šis ryšys yra lemiamas tiek KT, tiek ir Seimo narių sprendimams, kurie vos paskelbus KT nutarimą susiskirstė į dvi stovyklas – palaikančių ir kritikuojančių šį nutarimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 ir 3 straipsniuose aiškiai pasakyta, kad suverenitetas priklauso tautai ir niekas negali savintis suverenių tautos galių.
Bet suvereno vardu kalba ir Seimo, ir Konstitucinio Teismo nariai. Tai jų teisė. Tačiau visi, kurie kalba suvereno vardu, negali pamiršti kad suvereno yra įgalioti jo valią atstovauti tik Konstitucijoje aiškiai apibrėžtos kompetencijos ribose. Kaip tiksliai pažymėjo Mykolas Romeris, suvereno valia yra deponuota ne vienoje valdžios institucijoje, tarkim, KT kompetencijoje, bet visose valdžios institucijose, kurios turi organiškai papildyti viena kitą. Ir jeigu tik kuri nors valdžios institucija viršija savo kompetenciją, tai suverenas (tauta, Lietuvos piliečiai) ir gali, ir privalo įsikišti, bei pasakyti „stop“. Šiuo atveju kalbant apie šeimos modelį, suverenas turi teisę pasakyti „stop“ KT ar Seimui, jei šie netinkamai išreiškė jo valią ir tuo viršijo savo konstitucinius įgaliojimus.
Bet kas ir kaip peržengė, ar galėjo peržengti savo kompetencijos ribas: ar KT nariai, ar Seimo nariai, kritikuodami neapskundžiamą Konstitucinio teismo nutarimą, ar pagaliau Seimo nariai, užsipuldami tuos, kurie nusivylė KT išvadomis?
Ieškant atsakymo į iškeltą klausimą, reikėtų pagalvoti, kur slypi kontraversiško požiūrio į KT nutarimą šaknys? Šaknys, matyt, slypi tame, kad Seimo narių dalis, sukūrusi šeimos koncepciją ir KT teisėjų dalis, paskelbusi, kad ši koncepcija prieštarauja Konstitucijai, nesutaria dėl Konstitucijos 38 straipsnio skirtingų nuostatų turinio ir ryšio tarp jų. KT nutarime iš esmės pasakyta, ar norėta pasakyti, kad iš 38 straipsnio 3 dalies „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, neseka to paties straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, kad tik santuokos pagrindu atsiradusi „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir kad valstybė priorietiškai saugo ir globoja tik santuokos pagrindu atsiradusią šeimą.
Sprendžiant iš kai kurių Seimo narių ir daugelio žmonių kritiškos reakcijos į KT nutarimą, galima spręsti, kad ne bet kokia šeima laikytina visuomenės ir valstybės pagrindu ir kad santuokos ir šeimos institutų skyrimui, kurį konstatavo KT, ne visi pritartų. Taigi, jei taip mano dalis visuomenės, KT išaiškinimas gali būti ne visai išsamus, o KT, neadekvačiai interpretuodamas Konstituciją, galėjo viršyti jam apibrėžtas įstatymų atitikties Konstitucijai aiškinimo ribas, žodžiu sukurti naujas Konstitucijos normas, kurios neseka iš suvereno valios. O tai rodo, kad suverenas – Lietuvos piliečiai – turi teisę tarti savo žodį apie tai, ar reikia santuokos ir šeimos sąvokas skirti arba jungti. Logiškiausia, kad referendume, kaip siūlo Seimo nariai Mantas Adomėnas bei Rimantas Dagys.
Tarti savo „už“ ar „prieš“ turi teisę visi. Viešojoje erdvėje tuoj pat pasigirdo įvairios nuomonės ir argumentai. Profesorius Vytautas Mizaras mano, kad svarbiausias dalykas yra diskriminacijos nebuvimas. Jis pabrėžia, kad „politikai turi suprasti, kad ten, kur visuomenė sutaria ir nemato konflikto dėl įvairių gyvenimo formų, būtų ne naudinga, o žalinga dirbtinai sukurti valstybinėje teisėje šeimos sampratą iškeliant statusą ir formą prieš turinį“. Profesorius Vytautas Mizaras taip pat įspėja, kad egzistuoja Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, kuriuos Lietuva „privalo vykdyti ir rodyti tam pagarbą“. Šią mintį taip pat akcentuoja profesorius Valentinas Mikelėnas, kad Lietuvai nevalia ignoruoti „Strasbūro teismo praktikos“.
Iškart nesinori sutikti su argumentu, kad Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai draudžia mūsų šaliai turėti savo nacionalinę šeimos politiką. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 12 straipsnyje pasakyta, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės įstatymus“. Kad šeimos narių santykiai reguliuojami pagal valstybių įstatymus, taip pat patvirtinta ir Lisabonos sutartimi patvirtinta Europos Sąjungos Žmogaus Teisių Chartija (9 str.)
Taigi jokių imperatyvių Europos Sąjungos teisės normų, nustatančių, kokia privalo būti šeima Lietuvoje, lyg ir nėra. O apie Europoje egzistuojančią kitų šalių praktiką, galima spręsti iš Konstitucinio teismo nutarime pateiktų pavyzdžių. Manyčiau, kad labai artima Lietuvos Respublikos Seimo priimto nutarimo stiprinti šeimos institutą valstybėje dvasiai yra Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo išsakyta nuostata, kad „įstatymų leidėjas turi teikti pirmenybę santuokai, o ne kitoms gyvenimo kartu formoms, kaip antai vyro ir moters civilinei partnerystei“.
Sunku pritarti ir kitam profesoriaus Vytauto Mizaro argumentui, kad nevalia primesti formos turiniui, t. y., jei visuomenėje populiarėja ne santuokos pagrindu gimusios bendro gyvenimo formos, tai įstatymų leidėjas privalo su tuo taikstytis: lygiaverčiai pripažinti visas šias formas šeimomis. Šiuo atžvilgiu derėtų pastebėti, kad teisės paskirtis yra saugoti visuomenėje sąmoningai ir tikslingai kultivuojamas vertybes. Jei teisė aklai paklustų stichijai, tai pagal tokią logiką reikėtų pradėti teisiškai globoti kiekvieną socialinį reiškinį nepaisant jo turinio. Pav. pripažinti narkomaniją, pedofiliją ar net vagiliavimą norma.
Kaip žinia, teisė ne viską leidžia, o tam tikrus veiksmus, kurie sukelia pavojų žmonių fizinei ir dvasinei sveikatai bei užkertą kelią normaliai visuomenės raidai, griežtai draudžia. Ir draus visada, kol egzistuos visuomenė ir valstybė. Teisus šioje vietoje prof. Vytautas Mizaras, kad yra ne tik žmonių, bet ir prigimtiniai įstatymai. Jei tik žmonių sukurti laikini įstatymai nutols nuo amžinų prigimtinės teisės vertybių, žmonių likimai bus nebeprognozuojami. Vienas iš tokio universalaus kalibro įstatymų, kuriame ypatingai svarbu įkūnyti amžinas vertybes, užtikrinančias žmogaus gyvenimo istorinį prasmingumą, yra santuokos ir šeimos įstatymas.
Taigi, pripažinti ar ne šeimos atsiradimo pagrindu tik santuoką, o kitas bendro gyvenimo formas laikyti nepilnomis šeimomis ar tik partneryste, yra visų pirma suvereno, Lietuvos žmonių – sąmoningo ir tikslingo apsisprendimo reikalas. Įstatymų leidėjas ar KT teisėjas turi pareigą įsiklausyti į suvereno balsą, kuris visų pirma yra užkoduotas Konstitucijoje. Jei tas balsas atrodo prieštaringas, jei sukelia dvejonių Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos bei pasigirsta kontraversiškos jų interpretacijos Seime, KT ir visuomenėje – išeitis lieka viena – visuomenei gyvybiškai svarbų šeimos konstitucinio statuso patikslinimo klausimą spręsti referendumu.
Ir pabaigai pasamprotavimai apie kelias mūsų politinės ir teisinės kultūros problemas, kurias apnuogino diskusija viešojoje erdvėje dėl šeimos ir santuokos. Viešojoje erdvėje ryškiai nuskambėjo teiginys: ką pasakė KT yra nekvestionuojama tiesa ir taškas. Tokia pozicija akivaizdžiai remiasi amerikietiška teismų vaidmens visuomenėje praktika. Būtent Amerikoje Aukščiausiasis Teismas turi monopolinę teisę pasakyti, kas atitinka Konstituciją ir kas ne ir tuo tiesiogiai atstovauja suvereną. Bet tuo pačiu pamirštama, kad Amerikoje daug aukštesnė už Aukščiausiojo Teismo „monopolinę tiesą“ yra Konstitucijoje laiduojama žodžio laisvė. Amerikiečiui akivaizdu, kad būtina paklusti įstatymui toje dvasioje, kurią apibrėžė Aukščiausiasis Teismas. Bet amerikiečiui būtų visiškai nesuprantamas kai kurių mūsų Seimo narių azartiškas noras užčiaupti burnas visiems, kurie bent kiek suabejoja KT nutarimu. O tai jau teisinės kultūros dalykas.
Kita problema yra mūsų politinės kultūros sovietinis paveldas. Kažkaip kraujyje įaugęs įprotis skelbti absoliučią tiesą. Komunistų partija ir marksistinė filosofija viską žinojo, ko ir kam žmonėms reikia. Kai kas galvoja, kad KT negali klysti ir todėl KT paskelbta tiesa yra nekvestionuojama. Kai kas tarsi panašas skelbia, kad viskas, kas vyksta Europoje yra pažangu.
Nėra ir negali būti absoliučiai ką nors tiksliai išmanančių žmonių. Nesvarbu kas jie, darbininkai, Seimo nariai, ar KT teisėjai. Visi savo vertinimus pasirenka vedini ne tik žinojimo, bet ir asmeninio tikėjimo. Tai tiesa, kuri labai gerai žinoma vakaruose, ypač tokiose fundamentalios filosofinės kultūros valstybėse kaip Vokietija ar Prancūzija. Todėl ten yra tvirtos konstitucingumo bei konstruktyvaus politinio bei teisinio diskurso tradicijos.
Pas mus gi kitaip. „Visažiniai“, pasinaudodami savo išskirtinėmis galimybėmis patekti į viešąją erdvę, patys, ko gero, to net nesuprasdami, sukuria tokią situaciją, kuri stumia valstybę į vienos elitinės grupės diktatūrą. O tai gali veikti ir KT narius, ypač tuos, kurie galvoja, kad už juos niekas daugiau nežino ir negali žinoti, o iš tiesų aklai paklūsta kokiai nors „madingai“ politinei srovei.
